Naujasis Židinys-Aidai: Kokių specialistų reikia Lietuvai

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Šis tekstas publikuotas „Naujojo Židinio-Aidų“ nr. 3.

Kartkartėmis visuomenėje nubanguoja diskusijos apie specialistus, kurių mums reikia (kas tie „mes“, reikės dar pasiaiškinti), ir ką daryti, kad reikalingųjų būtų daugiau, o nereikalingųjų – mažiau. Premjerai mėgsta pasamprotauti apie valstybės užsakymus švietimo sistemai specialistams gaminti, pastaruoju metu Vilniaus universiteto rektoriai papila nemažai vandens ant šio malūno, nuolat apie tai šneka pramonininkai. Bet jei geriau pasirausime po atmintį, tai prisiminsime čia nesant nieko naujo. Sovietiniais metais taip pat buvo rūpinamasi reikalingų specialistų gamyba, tad atskirų specialybių studentai gaudavo apčiuopiamai didesnes stipendijas (ir aš ten buvau, alų midų gėriau…). Skirtumas tik tas, kad diskusijų visuomenėje nebuvo jokių, tačiau buvo realūs ir nemaži pinigai gerai tose specialybėse besimokantiems. Sakė, kad iš karinio biudžeto.

Laikantis tvarkingo siužeto apie netikusią lietuvišką politiką, turėčiau bent jau paraginti geidaujamų specia­lybių studentams mokėti didesnes stipendijas. Kad ir iš krašto apsaugai skirtų lėšų (chi chi), argumentuodama, jog šiais laikais kariaujama labiau ne šautuvais, o galva. Tačiau tvarkingo siužeto nebus. Nes esu tikra, kad labai gerai, jog tų pinigų „reikiamiems kadrams“ gaminti nėra. Mat, pirma, mes nežinome, ko mums reikia, ant­ra, žmonių kraipymo politika į vienus ar kitus asmeninio gyvenimo sprendimus yra neefektyvi iš principo. Net jei ir efektyviausia iš galimų.

Taigi kas tie „mes“? Man atrodo, kad kalbant apie strategijas ir politikas, „mes“ turėtų būti Lietuvos žmonės: neišskiriant jų pagal profesiją, socialinį statusą, interesų grupę ir netgi amžių. Lietuvos žmonės, kaip esanti visuma su praeitimi ir ateitimi, ir su savo tikslais darbinėje veikloje bei asmeniniame gyvenime. O ne atskiros partijos, interesų ar vizionierių grupės įsivaizduojama tam tikro tipo Lietuva: antai augančios tradicinės pramonės ar eksportuojančio žemės ūkio šalis, biotechnologijų klasteris ar lazerių slėnis, tarptautinių komunikacijų bendrovių centrų užutėkis, išskirtinai aukštą pridėtinę vertę kuriantis poligonas ar pan.

Jei „mes“ esame mes, tai mes visų pirma norime rinktis. Norime rinktis, ką studijuoti ir ką dirbti. Mano kartos žmonės labai norėjo rinktis, bet dar nelabai galėjo ir turėjo iš ko. Be to, ir nemokėjo: pasirinkimas yra vienas rimtesnių išbandymų laisve, jo reikia išmokti. Dabartinės jaunimo kartos nori rinktis ir renkasi. Jie tai daryti moka ir tikrai darys – juo naujesnė karta, juo labiau. Tad skatinimai ar neskatinimai vis mažiau galės juos paveikti, o bandymai tai padaryti vis daugiau kainuos. Lygiai taip pat jie rinksis ir veiklą po studijų. Jei nepatiks dirbti pagal įgytą specialybę, rinksis kitą – juolab kad mokymasis visą gyvenimą yra šių laikų gyvenimo būdas, ne kokia inovacija. Jei neras tinkamo darbo Lietuvoje, važiuos į užsienį. Gali būti liūdna jų mamoms, ilgu draugams ir nuostolis Lietuvos biudžetui, bet tokia yra laisvo žmonių judėjimo kasdienybė (ne kokia inovacija).

Ir puiku, kad taip, nes joks specialistas nėra geras, kai jis ne savo vietoje. Jis nėra geras sau pačiam, bet nėra geras ir mums, Lietuvos žmonių visumai. Todėl visai nereikia jo klaidinti kaišiojant papildomas motyvacijas apie reikalingus ir nereikalingus specialistus, pastovaus ir gerai apmokamo darbo garantijas, prestižą ir kitas Ūkio ministerijos gaminamas istorijas.

Visi geri specialistai yra reikalingi ir randa savo vietą rinkoje, visi prasti ir nemotyvuoti – nereikalingi netgi labiausiai deficitinėse profesijose. Tokio reiškinio kaip stabilaus ir gerai apmokamo darbo garantija nebūna apskritai. Bendrai garantijų nebūna apskritai. Nebent garantija, kad niekada nebus taip, kad nereikėtų keistis. Taigi juo stipresnės taikomos „prof­orientavimo“ priemonės, tuo daugiau darbo rinkoje neefektyvumo, o žmonių gyvenimuose – nesėkmių, nusivylimų ir nepasitenkinimo. Taigi pinigus kaip pozityvaus skatinimo priemonę rinktis tam tikras specialybes neprotinga naudoti bet kokiu atveju.

Tačiau pinigai, tiksliau, jų poreikis gali padėti žmonėms pasirinkti tą profesiją, kurios jie nori. Jei jaunuoliams niekas neprimoka: nei mokesčių mokėtojai, nei tėvai – už tai, kad jie studijuos vieną ar kitą mokslą, jiems tenka uždirbti pinigų patiems. Arba paimti paskolą, kuri bus grąžinta pradėjus dirbti. Toks įsipareigojimas labai padeda pasitikrinti, ar pasirinkimas yra tikras, ar tik profesijos įvaizdžio ir aplinkinių nuomonės suformuotas. Tai irgi išbandymas laisve – ta brandžiąja, kuri su atsakomybe.

Sakysite, visa tai – apie egoistinius jaunų žmonių siekius. O kaip mes? Tie, kurie negalėjome, nenorėjome ir nemokėjome rinktis? Kas mokės mums pensijas ir už senatvės slaugą, kas dirbs mūsų gamyklose ir laukuose? Visų pirma, pasirinkti teisingai niekada nevėlu – ir šiuo metu dirbančių kartų žmonės gali keisti savo veiklą, o tai padaryti išorinių kliūčių yra daug mažiau nei vidinių. Antra, kas mokės mums pensijas ir slaugą, yra visiškai atviras klausimas. Todėl būtų gerai turėti patiems kuo jį pridengti (turiu omenyje nebūtinai pajamų šaltinius, bet ir kuklesnius lūkesčius).

Trečia, pažiūrėkim atidžiau, kokių profesijų reikia mums – Lietuvai kaip visumai.

Šiandien yra viešai žinoma, kad Lietuvai reikia inžinierių, įvairių rūšių IT specialistų, kažkiek fizikų ir matematikų, statistų, chemikų ir biochemikų, logistikos specialistų. Šiek tiek gydytojų ir finansininkų. Kitaip sakant – tiksliųjų mokslų atstovų, kuriančių didelės pridėtinės vertės prekes, kurios garsina Lietuvą pasaulyje, kelia mūsų prestižą, patenkina pramonės poreikius ir didina eksportą. Tada mes (visuomenė) klausiame – kas mums iš to? Ypač turint omenyje, kad geriausius iš tų reikiamų specialistų vis vien nuperka Vokietija arba Norvegija. Todėl formuluojame savo poreikius. Mums reikia, kad vaikus būtų ne tik įmanoma užrašyti į darželį, bet ir pasirinkti norimą įstaigą pagal ugdymo metodiką, maitinimo kokybę ir gyvenamąją vietą. To paties, tik dar labiau, norime savo mokyklinio amžiaus vaikams. Norime, kad pas gydytojus specialistus nereikėtų laukti eilėse po pusmetį ir daugiau, kad taip pat galėtume pasirinkti iš skirtingų gydymo metodikų, o šeimos gydytojai turėtų laiko daugiau nei 15 min. vienam pacientui aptarnauti. Norime, kad kai negalėsime savimi pasirūpinti, galėtume pasirinkti globos įstaigą su sodeliu ir paukšteliais arba priešingai, su kino sale ir kompiuteriniais žaidimais už normaliam žmogui prieinamą kainą. Taip pat norime galėti išsikviesti paprastą meistrą skalbimo mašinai sutaisyti ar paveikslui ant sienos pakabinti, įsiūti į striukę naują užtrauktuką pigiau nei nupirkti naują striukę, turėti iš ko nusipirkti šviežio nechemizuoto maisto, galėti nuvažiuoti viešuoju transportu į kitą miestą daugiau nei vieną kartą per parą ir t. t. Nesakau, kad nenorime už tai mokėti: mokėti esam pasirengę, bet konkurencingą kainą. Nes tai normaliems žmonėms reikalingos paslaugos, ne inovacijos kokios.

O tuo metu girdžiu suokiant, kaip technologijos visa tai sutvarkys. Operacijas darys kompiuteriai, autobusus vairuos robotai, matyt, vaikus prižiūrės irgi jie. Atsiprašau, operacijų nebedarys niekas, nes bus sukurti vaistai nuo visų ligų ir medikų paslaugų nebereikės. Ūkininkų taip pat nereikės, nes maistą gamins biochemikai, o sprendimus už mus priiminės kompiuteriai. Laikantis šios mąstymo krypties, jau panašiai turėjo atsitikti. Nes juk tiesa (be jokios ironijos), kad žmonės sukuria puikias technologijas. Jos pakeičia dalį darbų, keičia ir mūsų gyvenimo būdą. Tačiau kodėl visi nepatenkinti? Kodėl nemažėja sergamumas, tik vienas ligas keičia kitos? Tiesa, kai kuriose šalyse išaugo gyvenimo trukmė, bet ne pas mus. Ir kodėl žmonės, gyvendami vis saugesnėje aplinkoje, vis sunkiau pakelia stresą, dėl to geria (antidepresantus arba alkoholį), liūdi ir jaučiasi nelaimingi? Ir ar nauji technologiniai pasiekimai jiems padės? Jei žinai, kad yra nauja gydymo metodika, bet tu jos negauni arba negauni laiku, jos žavesys ir dėkingumas kūrėjams smarkiai išblėsta. Ir nereikia sakyti, kad visa tai yra dėl to, kad trūksta pinigų. Pinigų sveikatos paslaugoms pirkti visada trūksta ir trūks, nes tai neribotas poreikis. Trūksta jų ir mums, ir vokiečiams, kurie sveikatai išleidžia apie 10% BVP, ir amerikonams, kurie išleidžia daugiau nei 15%.

Kaip žinia, žmonių trokštamų materialių gėrybių yra daug, o jų kiekis visada ribotas. Laikui bėgant, įvairių gėrybių paklausa kinta, o tada pakinta ir jų pasiūla. Visuomenė yra turtinga tada, kai pasiūla greitai prisitaiko prie paklausos pokyčių. Šiandien nereikia daryti matematinio modelio skaičiavimų siekiant išsiaiškinti, kokių gėrybių žmonėms trūksta labiausiai. Plika akimi matyti, kad tų paslaugų, kurias įprasta vadinti socialinėmis: švietimo, sveikatos apsaugos, globos, viešojo transporto. Negali sakyti, kad jose nediegiamos technologijos. Dar ir kaip diegiamos. Bet prieinamumo žmonėms tai nedidina.

Grįžkime prie mūsų temos apie specialistus ir paklauskime: ar tai inžinierių ir fizikų užduotis pakeisti technologijų vaisių prieinamumą ir naudingumą visuomenei? Ar aukščiausios klasės chirurgo darbas yra rūpintis operacijos laukiančiais bei po jos sveikstančiais ligoniais? Ar jų rūpestis yra skersvėjai koridoriuose, prasta mityba ir slauga? Ar tai transporto inžinieriaus reikalas užtikrinti, kad maršrutai mieste būtų žmonėms patogūs? Ne, jų reikalas yra daryti savo darbus. O kas turėtų daryti šiuos? Ogi tie niekam nereikalingi socialinių ir humanitarinių mokslų atstovai, kurie visada stovi tarp technologijos ir žmogaus ir žiūri iš šio pozicijos. Kurie formuoja politiką ir ekonomiką, kuria komunikacijas ir viešuosius ryšus, diegia mokymų metodikas, teikia informaciją ir psichologinę pagalbą, rašo apie tai visų rūšių viešoje erdvėje, kuria filmus ir spektaklius, netgi organizuoja geresnio ar prastesnio lygio elito vakarėlius. Ir juo technologijų daugiau, juo jos labiau sofistikuotos, tuo didesnės išmonės, gebėjimų ir fantazijos reikia jas pritaikyti realiems žmonių poreikiams.

Taigi diskusija apie technokratus ir humanitarus ir kurių mus labiau reikia, yra kvaila per visą pilvą. Mums reikia ne technokratų ir humanitarų, o gerų savo srities specialistų, nesvarbu, kokia ta sritis būtų. Bet diskusijos apie turinį nėra populiarios. Anksčiau sakydavo, tarp plebėjų, bet kaip rodo įvykiai seniausioje mūsų Alma mater – ir tarp akademinio elito.