2015 06 12

Birutė Grašytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

„Kelias į niekur“ – meninė dokumentika apie 1940–1941 metų Vilnių

Józef Mackiewicz. „Kelias į niekur“. Iš lenkų kalbos vertė Leonardas Vilkas. – Vilnius: Aidai, 2009. – 384 p.

„Kelias į niekur“ – tai pirmoji ir kol kas vienintelė proga skaitytojui lietuviškai susipažinti su iškilaus rašytojo ir nuoseklaus antikomunisto Jozefo Mackiewicziaus kūryba. Beveik po kiekvienos knygos pasirodymo Jozefas Mackiewiczius sulaukdavo priekaištų dėl nepatriotiškumo, kaltinimų germanofilija, rusofilija, carinės Rusijos idealizavimu ar zoologiniu antikomunizmu. Į tai Mackiewiczius atsakydavo: „Mano tautybė – antikomunistas“. O pokario metais vykusioje vienoje konferencijoje jis prisistatė taip: Józef Mackiewicz, profesija: rašytojas, tautybė: antikomunistas, įsitikinimai: kontrrevoliucionierius, kilmės šalis: Rytų Europa. Rašytojas per visą gyvenimą yra išleidęs daugiau nei 20 romanų, apsakymų rinkinių, publicistinių apybraižų ir politinių pamfletų.

Ši knyga – tai meninė dokumentika apie 1940-1941 metų Vilniu ir jo apylinkes. Apie paprastą žmogų Pavelą, nesiliovusį priešintis sovietiniam rėžimui, jo bandymą susirasti darbą, meilės sunkybę, draugo išdavystę ir kitas negandas. Įdomu tai, jog didžioji dalis knygoje minimų karininkų pavardžių – neišgalvotos. Autentiški čia ir pavilnio žmonių likimai, atskleidžiantys tai, kas iš tikrųjų dėjosi 1940–1941 Vilniuje ir kas dėjosi tų tragiško likimo žmonių viduje. Dažnai J. Mackiewiczius vadinamas nepatogiu rašytoju, nes sugebėjo papasakoti tiesą, nuo kurios visi sukdavo akis į šalį.

Czeslawas Miloszas yra teigęs, jog J. Mackiewiczius yra bene vienintelis lenkų autorius, sugebėjęs be detalaus žmonių charakterio, išvaizdos aprašymų ar didelių psichologizmų atskleisti to meto žmonių paveikslus taip, kad skaitytojas nesijaustų nepažįstantis veikėjo. Veikėjui „Kelias į niekur“ knygoje užtenka dustelti, nusipjauti, atsikosėti – ir jau daug kas pasidaro aišku. Pasakojimo kalba taip pat labai paprasta, aptinkame labai kasdieniškų ir lakoniškų, bet be galo svarbių pagrindinio veikėjo Pavelo dialogų su žmona ar su sutiktu senu pažįstamu.

Apie 1940-ųjų Vilnių J. Mackiewiczius rašė: „Diena stodavo neišsimiegojusi, danguje kunkuliuodavo debesys, panašūs į sujauktą patalą.“ Šiandien kur ne kur pamatysi blyškią plunksninio debesies srovelę. Bet būna, kad ir kunkuliuoja, kad veržiasi tumulais. Panašumo į šiandieną atrasime ne tik gamtoje, politiniai įvykiai kartais esti labai panašūs. Knygoje įsiminė vieta, kai keliaudamas iš darbo paieškų Pavelas miške sutinka dvasininką Serafimą. Pokalbis pasisuka apie tai, kuo rusai skyrėsi nuo sovietų: „Rusų tauta mėgo stepes ir miškus, o sovietų – fabrikų kaminus. Rusų tauta vis maištaudavo prieš grandines, o sovietų – ne tik nemaištauja – ji jas laižo! Vadinamoji „rusiškoji siela“ buvo maišto siela; sovietinė siela – šuniško nuolankumo siela. Rusų tauta, teatleidžia jai už tai Viešpats Dievas, buvo sąmokslininkų tauta, o sovietinė – šnipų ir provokatorių, ir skundikų!“ Šiuos dalykus prasminga pasitikrinti ir šiandien.

J. Mackiewiczius studijavo gamtos mokslus, gerai nusimanė apie paukščius. Pasak rašytojo, būtent gamtos studijos jam ir padėjo suvokti visą nacionalizmo beprasmiškumą. „Kelias į niekur“ yra toks veikėjas Karolis (pagrindinio veikėjo Pavelo draugas), kuris vieną rytą besiprausdamas gaiviu šulinio vandeniu Pavelui pasakė sau staiga kilusią mintį: „Žinau, žinau, – beveik linksmai kartojo Karolis, braukdamas rankšluosčiu per šlapią liemenį. – Bolševizmas nori žmogų atplėšti ne nuo „dangaus linksmybių“, o kaip tik priešingai – nuo „žemės“ linksmybių. Jis – ne pomirtinio gyvenimo, kaip pasakytų pirmas pasitaikęs ilgaskvernis, o būtent šio laikinojo gyvenimo priešas.“ Gamta ir dangus kartais čia kontrastuoja su gyvenimu, su tuo, kas vyksta tarp žmonių. Jie skaudina, išduoda, badauja, šąla, o dangus – tik vaiskesnis, tik mėlynesnis. Paukščiai tik dar garsiau čiulba. Net Czeslawas Miloszas savo „Abėcėlėje“ rašo, jog „Vilniaus gyventojų supratimu, giria visada būdavo prieglobstis“. Gamta visada būdavo prieglobstis.

Knygoje vaizduojama labai įdomi ir be galo sudėtinga Pavelo, jo žmonos Martos ir kaimynės Veronikos meilės linija. Regis tokiame pasaulyje, koks buvo anuomet, įprastai gyvenimas ir negali tekėti. Kai kada Pavelas pagalvoja, jog Veronikos palikti negali, nes jeigu ji būna kur nors minioje, joje Veronika visada pati gražiausia. Bet ir žmoną jis be galo myli. O kur dar moterų paveikslai, kur Veronika, kuri „su savo paslėpta meile, nelyginant su kūdikiu įsčiose“ visur kukliai vaikštinėja ir bando bent kelioms minutėms sutikti Pavelą, kur kantrioji žmona Marta…

„Kelias į niekur“ – pirmiausia istorija apie tai, jog tiesa niekada nėra vienareikšmė. Ji visada (arba bent jau dažniausiai) turi dvi puses: juodą ir baltą arba tamsiai pilką ir drumstai baltą. Bičiulis, kuris ankstyvą rytą prie šulinio koneveikė sovietus, vėliau pereina jų pusėn. Šlubuojantis senelis iš pradžių mitinge gali šūkauti už Leniną, o vėliau spjaudytis ir plūsti taksi iš mitingo išvažiuojančius ponus, kad štai jie važiuoti, o jis – šlubas – turi eiti pėsčiomis.

Komplikuoti visų gyvenimai, net ir tų, kurie pasirinkę „patogiąją pusę“. Baisusis pasaulis veržėsi net į vaikų pasaulį. Rasime sceną, kur vaikai sugalvojo naują žaidimą „Kooperatyvas“, kuriame „išsirikiavo voron priešais užtvarą, vaizduodami eilę prie parduotuvės. Stovėjo nejudėdami, o kartkartėmis vienas pralįsdavo kiton pusėn. Paįvairinti buvo skirtas prie įsivaizduojamo kooperatyvo įsivaizduojamų durų sukeltas barnis, kurį likvidavo vyriausias berniukas, vaidinęs milicininką; jis storžieviškai rėkė ir mosikavo rykšte“. Ir kuo toliau, tuo skausmingiau ir graudžiau girgžda kaimo svirtys, tuo painesnis tampa siužetas. Regis, visų ten susiraizgiusių mazgų niekaip neišnarpliosi, ir jie patys neišsinarplios, bet pažiūri žmogus į dangų ir ramiau jam, kaip ir išvažiavus į mišką. Ir nesvarbu, jog tas kelias veda į niekur.