Antanas Sutkus ir bičiuliai. Fotografija tada ir šiandien

Taip pat tiesa, kad šio menininko fotografijos, iš jų žvelgiantys žmonės – abejingų nepalieka. Neseniai mūsų knygynų lentynose pasirodė anksčiau niekur nerodytų A. Sutkaus fotografijų albumas „Lietuvos žmonės“, kuris ir paskatino sudarytojus bei šio menininko kartos žmones, bičiulius pasidalinti mintimis apie Antano Sutkaus kūrybą bei Lietuvos fotografiją, jos kūrimąsi ir kismą.

Diskusijoje dalyvavo fotografijos istorikė Margarita Matulytė bei Gintaras Česonis, kurie prisidėjo prie knygos sudarymo, literatūros profesorius Vytautas Martinkus, fotomenininkai Aleksandras Macijauskas, Romualdas Požerskis, dokumentalistas Artūras Morozovas bei pats Antanas Sutkus.

„Bernardinų vienuolyne, oficinoje, yra vienintelė, kiek man žinoma, egzistuojanti Antano Sutkaus galerija, tokia pusiau pogrindinė. Man fotografo matymas, fotografo žvilgsnis visada giminiavosi Lietuvos su tikėjimo žvilgsniu, kuris akimi pamato tai, ko paprastai akys negauna. Knygoje „Lietuvos žmonės“ gali pamatyti kiek daug Antano Sutkaus sielos ilgesio, noro matyti žmogaus sielą ir šviesos, tamsos, figūros būdu ją parodyti“, – dalydamasis mintimis apie A. Sutkaus fotografiją bei naująjį leidinį kalbėjo kunigas Julius Sasnauskas.

Evegenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Margarita Matulytė: A. Sutkus nebefotografuoja, nes išnyko jo žmogus

Antano Sutkaus fotografijos žavi tuo, kad į jas pažvelgę neišmanėliai kartais supranta daugiau nei įžvalgūs menotyrininkai. Tiesiog turime būti atviri žmogui, kuris yra išsaugotas Antano dėka. Niekada neįminsiu tos hipnotizuojančios traukos paslapties. Tos traukos, kurią skleidžia jo herojai. Pagavau save, kad šio to Antanas mane išmokė. Nuo jaunystės buvau uždara ir visada žvelgdavau į sienas. Žvelgimas į sienas yra žvelgimas į save. Per tai praradau daugybę ryšių, kuriuos man siūlo kiekviena akimirka, kiekvienas mano žingsnis. Antanas mane išmokė matyti žmogų, pastebėti jį ir suprasti, kas lydi mus mūsų trumpame gyvenime.

Gimė pirmas impulsas pažvelgti į Antano kūrybą šiek tiek kitu aspektu, tai tapo Gintaro Česonio – fotografo, menotyrininko inicijuotas projektas išleisti knygą su naujais Antano Sutkaus darbais. „Lietuvos žmonės“ yra didžioji Anatno Sutkaus serija, kurią jis kūrė jau pusę amžiaus. Į ją, į jos bendrą srovę Antanas Sutkus įtraukė atskirus ciklus arba pavienius kūrinius, iš to surinko tikriausiai mūsų bendrąjį portretą. Nuo 1959 m. pradėjęs šią seriją kaupti jis ją ir įvardijo kaip mūsų atminties bagažą, mūsų lagaminą, kurį mes nešamės, nešimės ir nešis dar kiti po mūsų.

Prieš rengiant knygą buvo pasklidusi nuomonė, kad Antanas Sutkus, dirbdamas su archyvu, traukdamas naujus kadrus, bando pataikauti laikui, bando suvokti šiuolaikinę estetiką ir šiek tiek flirtuoti su ja. Džiaugiuosi, kad ši knyga pasirodė labai laiku, įtraukdama, įvesdama naujų kūrinių, paliudydama, kad A. Sutkus yra absoliučiai vientisas. Savo modernią formą jis pademonstravo jau prieš 50 metų. Ta forma yra tęsiama jau dabarties žvilgsniu traukiant kadrus iš savojo archyvo. Tačiau ne forma Antanui yra svarbiausia. Jeigu mes visų pirma pastebime tik formą ir analizuojame A. Sutkų kaip modernistą, mes pamirštame, kad Antanas Sutkus yra filosofas. Jam svarbiausia yra egzistencinis pranešimas, mūsų sunervinimas, sujaudinimas per vaizdą. Tas idėjas, kurias jis iškelia į paviršių, jis tiesiog pratęsia savo apmąstymus. Rengiant knygą buvo susidurta su problema, kaip jungti, kaip išskleisti tuos Lietuvos žmones, kur turi kalbėti forma, o kada ji turi nutilti ir prabilti gali idėjos.

Antanas nebefotografuoja, bet nėra nė minutės, kad jis nefiksuotų, tik tiek, kad jau kaupiklis yra kitas. Ne juostelė, net ne skaitmena ar vidinė atmintis. Tačiau jis turi labai lengvą atsakymą, kodėl nefotografuoja – išnyko jo žmogus. Jis tiesiog neranda ryšio su dabartimi. Man rūpi, ar iš tikrųjų pasikeitė žmogus? Artūras Morozovas, būdamas dokumentalistu stebi žmogų iš arti, stebi jį ne palankiausiose situacijose, stebi tada, kai šaudoma, kai griūna namai, kai prarandami tėvai, vaikai, artimieji, kai visas pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis ir ne tik. Matoma ir kasdienybė, turimi savo šiokiadieniai. Ar skiriasi Artūro Morozovo žmogus nuo Antano žmogaus? Įdomu, ar sunku šiandien fotografuoti žmogų.

Aleksandras Macijauskas: A. Sutkui Dievas pakuždėjo į abidvi ausis

Mes su Antanu jau 50 metų viename vežime sėdime, bet neiškritome iš jo. Aš pirmiausia, kaip įpratęs nuo mūsų jaunystės, mes augome besiginčydami per naktis, ir aš ieškojau savo tiesų. Žinoma, literatūra buvo labai svarbi, bet vizualinis menas – ir teatras, ir kinas, ir dailė buvo labai labai svarbu. Tai buvo mūsų tai buvo ir mūsų ginčo objektas. Mes žinojome apie Vakarų modernistus, jie mums buvo labai įdomūs. Mano galva, jie buvo artimiausi fotografijai, nes tai buvo vizualinio meno formos sukūrimo mokykla. Aš formą suvokiu kaip žodį kaip.

Mūsų judėjimas buvo už fotografijos meną. Mums svarbu buvo jį atskirti nuo amato. Amatas ir šiandien išliko – pavyzdžiui, profesionalūs fotografijos žurnalistai. Dauguma jų nei rengė parodas, nei ieškojo kažko gyvenime įdomaus. Darydavo redaktoriams reikalingus vaizdelius ir tiek. Aš pats taip dirbau šešerius metus ir atsisakiau viso savo archyvo, kur dirbau „Vakarinėse naujienose“, dėl to, kad man viską reikėjo matyti redaktoriaus akimis.

Manau, kad šiandien yra fotografijos aukso amžius. Kai mes buvo jauni nebuvo tokių dalykų kaip jaunųjų palaikymas. Iš karto, jeigu išsikovojai, buvai normalus žmogus, suaugęs. Šiandien fotografijos menas turi tas pačias teises kaip literatūra, poezija, vizualiniai menai, šitą reikėjo išsikovoti. Galiu pasakyti, kad mūsų karta tai išsikovojo, vadovaujant Antanui Sutkui. Kilo fotografijos sąjūdis buvo klubai, kūrėsi visoje Lietuvoje, chaotiškai, tuose klubuose jau buvo talentingų fotografų. Maždaug nuo 1965 m. Antanas pradėjo važinėti po Lietuvą, pradėjo su mumis kalbėti ir aš taip į jo komandą pakliuvau po tokios didelės parodos Kaune, kurią partija beveik liepė uždaryti.

Evgenios Levin nuotrauka

Knyga „Lietuvos žmonės“, mano galva, yra maža ištrauka iš tos didžiulės fotografijos kūrybos lobyno, kurį Antanas Lietuvai sukūrė. Tiek temų padaryta labai reikalingų Lietuvai – iš paukščio skrydžio, ir bažnyčios išfotografuotos. Man teko kartu važinėti, Antanas kažkodėl mane pasikviesdavo kartu po Lietuvą, kai jis ieškojo savo herojų. Man pasisekdavo jo suorganizuotą transportą panaudoti savo turams. Nors ir turiu visus A. Sutkaus albumus, tačiau žinau, kad daug ko iš savo kūrinių jis vis dar nerodo. Čia Antanas pristatytas kaip žmogus,norintis nuo savęs atsiplėšti, nueiti į ramybės lauką. Pas žmones, kurie į jį žiūri ramiai. Čia labai gražiai tas parašyta. Bet mes žinome ir kitokį Antaną. Jis būna ir ekspresyvus.

Pažiūrėkime į Bulgarijos vaizdus. Jo kūryboje yra ir ekpresijos. Jo naudota ir įvairi aparatūra – nuo plačiausių iki mažiausių kampų ir kiti dalykai. Kaip didelis profesionalas, savo srities meistras, jis viską naudojo idėjai išreikšti. Kaip ir kiekvienas rimtas profesionalas, ko šiandien mūsų fotografijai trūksta – profesionalumo, nes mūsų kritika dažnai kiekvieną neprofesionalų darbą iškelia į sudėtingiausias teorijas. Per Antano parodos atidarymą Kaune visa salė buvo sausakimša. Vienas kito klausinėjame, kaip viskas atrodo, daug kas sakėme, kad atsibodo mėgėjiška fotografija, norime pažiūrėti profesionalios fotografijos, kur aukščiausiu lygiu tonai, pustoniai, kur viskas veikia – šviesa. Matyt, Lietuvos fotografija vėl grįš prie profesionalizmo. Tarp kitko, teko skaityti, kad rašytojai ir poetai irgi skundžiasi dėl mėgėjiškumo mene. Ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.

Man visą laiką buvo velniškai įdomu, kaip Antano galvoje visą laiką tilpo du žmonės, du talentai, kur vienas buvo menininkas, o kitas – vadas, organizatorius ir viską darė aukščiausiu lygiu. Sukurti draugiją, kurią nesugebėjo 20 metų visoje tarybų sąjungoje kitos respublikos, jos čia važinėdavo pas Antaną ir sakydavo: va, imkit – visi paruošimo principai, visa kita. Vienas žmogus kūrė struktūras, kur šiandien turime galerijas. Antras žmogus – kūryba, atrodytų kaip priešingas. Man įdomu, kaip Antanas jautėsi, kai tie du priešingi poliai grūmėsi jo galvoje. Paprastai būna, kad žmogus būna garsus arba kaip organizatorius, kaip politikas, kaip vadovas, arba kaip menininkas. Bet čia turbūt Antanui padėjo, kaip jis dažnai kartojo, meilė kitiems.

Jis pats jaunas greitai išsikovojo savo pozicijas Lietuvoje, tačiau stengėsi, kad tai turėtų ir kiti. Todėl jis ir kūrė tą organizaciją per didelius vargus. Man tik gaila, kad daug yra parašyta apie Antaną, bet šitie dalykai kažkaip yra pamiršti. Tai buvo nemažiau reikalinga kūrybos, išmonės, rizikos nei meninė kūryba. Taip pat, kai vienas eini kurti, mąstai – išeis arba neišeis, jei ką, nueisiu kitą kartą. O kai už tavo nugaros stovi kiti žmonės, už kuriuos tu atsakai… Kiekvienas vadovas kur nors eidamas atsako už kitus. Dėl to nuo jaunystės Antanui jauti pagarbą. Net ir situacijose, kai atrodydavo, kad jau beviltiška, staiga Antanas rasdavo išeitį. Dievas jam pakuždėjo į abidvi ausis – į vieną vieno žmogaus žinią, o į kitą – kito. Sulipdė šiuos du pradus į vieną.

Antanas Sutkus: Suteikti galimybę ir tam, kurio nesupranti

Kiekviena karta turėjo savo aukso amžių. Viskas priklauso nuo tos kartos asmenybių. Galiu didžiuotis, kad pačioje ankstyvoje jaunystėje pradėjau dirbti su fotografija, atvažiavęs į Vilnių iš karto susipažinau su žmonėmis, kurie taip pat visa galva nėrė į fotografiją. Ne paslaptis, dabar aš galiu išduoti, kas tie Lietuvos žmonės. Mūsų laikais nebuvo didesnio „grieko“ kaip nacionalistas. Aš vieną kartą esu Saugume tardytas oficialiai – kryžminis tardymas, ant stalo dėžės su įrašymo aparatūra.

Visaip įrodinėjau, kad mes nesame nacionalistai, pasakojau, kokias geras karo parodas darome. Mes iš tiesų darydavome geras karo parodas iš tų maskviečių darbų, kurie nebuvo leidžiami rodyti Maskvoje. Matyt neįrodžiau. Paskui dar vieną mano pokalbį įrašė. Su draugais į Prancūziją išleidome vieną bičiulį. Jis mėgdavo pašmaikštauti ir sakė: „Tai ką? Jūs manote, kad aš grįšiu?“ Mes visi supratome, kad jis juokavo, o paskui išėjo kalba apie okupaciją. Sakau: „Vyrai, ko gi jūs norite? Rusas yra pats geriausias okupantas. Būtų vokiečiai – gyvų nebūtų arba kur nors juodai dirbtume. Nieks lietuviškai nekalbėtų. Būtų lenkai, dalis kalbėtų lietuviškai, bet didesnė dalis – lenkiškai. Lietuvių kalba mokyklose pradėta dėstyti tik nuo 1905 m. Net ir V. Kudirka, mūsų himno autorius, lietuviškai nemokėjo. O dabar mes, žiūrėk, geriame vyną, laisvai šnekamės.“ Šitas pokalbis sukėlė skandalą dėl to, kad buvo paminėta, jog rusas okupantas. Tada mane išmetė iš pirmininko vietos. Tai aš priėmiau labai tragiškai, galvojau, kad bus sunaikinta sąjunga, nes mūsų priešai buvo ir ideologinis skyrius centriuko komiteto, vyko kova tarp kultūros ir ideologijos, nes mes konkuravome fotografus nuo spaudos leidinių, mokėdami jiems trigubai didesnį honorarą. Tačiau buvo atvirkščiai, pats turėjau daugiau laiko užsiimti menine fotografija.

Mums pasisekė gimti atitinkamu laiku. Lietuvoje buvo unikalus kaimas. Kaime dar buvo dvasinės šaknys, didelis katalikiško auklėjimo prioritetas. Vyrai gal jau buvo nutolę, bet visos moterys, visos mamos ir močiutės tą jausmą tebeturėjo. Mane močiutė iki 16 metų skatino – be išpažinties neduodavo velykinio valgymo. Kunčius turėjo savo sekmadienius, kur Lietuvos žmones fotografavo, A. Macijausko turgūs yra įtraukti į avangardo parodas ir enciklopedijas, bet tai Lietuvos žmonės. Ir R. Požerskio atlaidai, kur tiesiog unikalios fotografijos. Susidarė tokia karta. Aš nežinau, ką reiktų dabar pasakyti, kokį lozungą mesti, kad 6 fotografai už 3 dienų su kolekcijomis būtų pasiruošę ir atbėgtų pas mane į kabinetą. Tada buvo taip.

Buvo žmonių ir Lietuvos vyriausybėje, kurie nacionaliniu atžvilgiu buvo gan kieti. Atsimenu, atnešu savo knygutę „Lietuva iš paukščio skrydžio“, tuomet mane nusivedė į vieną kambarį, ten kur tas žmogus žinojo, kad mikrofono nėra, ir klausia: „Antanai, kaip tau pavyko tik su Čiurlioniu ir Maironiu, be jokio Lenino knygutę išleisti?“

Kartą buvo viena paroda, kurioje buvo paskelbtas konkursas. Mes su dailininku Gedminu padarėme apšerkšnijusią gotiką, katedros aikštę, tėviškės laukus, Nidą, kitus dalykus. Padarėme šešis labai skirtingus leidinukus. Gal ten buvo ir senojo Vilniaus fragmentų. O nuostatose buvo parašyta, kad visi premijuoti darbai turi būti išleidžiami, išspausdinti. Ir visus juos išspausdino. Taip pat buvo ir senojo Vilniaus fragmentais, dėl kurių Centro komitete man buvo sakoma: „Drauge Sutkau, jūsų leidinyje per daug bažnyčių.“ Aš atsakiau, kad bažnyčios viso labo tik dvi, o visa kita – visuomenei naudingos patalpos. „Kokios visuomenei naudingos patalpos?“ – manęs paklausė. Aš atsakiau, kad sandėliai. Tuomet manęs vėl paklausė: „O kaip tu tai sugalvojai? Žinai, aš Maskvoje irgi taip pasakysiu. Mano draugas restauruoja vieną labai prastos būklės cerkvę, tad patarsiu jam rašyti, jog tai ne cerkvės restauravimas, o tokio ir tokio sandėlio.“

O dėl to, kad laikas deja yra šventas ir vienas duotas žmogui, žinoma, organizacinis darbas fotografinei kūrybai atneša nuostolių. O paskui, kai jau gauni laisvo laiko, kai tave kas nors pakeičia, tai džiaugiesi. Daug laiko praleidau prie organizacinio darbo. Nežinau, kas taip laikė – pareiga, ar tuščiagarbiškumas. Aš niekad nesusimąsčiau. Visą laiką dariau tai, ką galvojau, kad turiu daryti. Aš manau, kad mano credo buvo – leisk praeiti ir tam, kurio tu nesupranti, kuris tau nepatinka.

Vytautas Martinkus: už kiekvieno Antano portreto slypi istorija

Antano Sutkaus fotografija nebūtų gimusi nei kai jam buvo 20 ar 19 metų, ar kai jis jau buvo vyresnis, jeigu jis nebūtų buvęs ir literatas. Fotografas-rašytojas. Daugelis fotografų derina literatūrą ir fotografiją, bet Antanas, kiek aš jį pažįstu, jis gimė ir turbūt mirs skaitydamas. Ir dabar jis yra netgi naujausių literatūros kūrinių vertintojas. Antanas augdamas savo autoritetais laikė daugelį žymių rašytojų. Literatūra jam buvo labai svarbi. Vartydamas knygą, negalėjau atsikratyti tokio įspūdžio, kad jis tų šventų slėpinių ieškodamas ir juos atrasdamas arba kažkokias transcendentines pajautas mums pristatydamas. Iki kažkokios ribos, už kurios kažkas mums nematyto, nežinomo atsiveria. Jis visus tuos dalykus, nebūdamas per daug modernus ar postmodernus, daro taip, kaip yra išmokęs iš geriausių literatūros klasikų.

Už kiekvieno Antano padaryto portreto glūdi kažkokia istorija. Istorija paprastai yra literato reikalas, jis pasakoja. Atrodo, fotografas kerta, užfiksuoja ir viskas prasideda ir baigiasi viename taške. Bet kai aš žiūriu į vaikelį, įsikibusį į tėvo ranką, arba į kažkokias penkias moteris Katedros aikštėje, į bet kurią nuotrauką, kai įsižiūri, už jų matai kažkokią jų praeitį, matai lyg ir kažkokią jų dabartį, ir gali įsivaizduoti ir kažkokią ateitį. Kitaip tariant, aš galiu pats kurti, žiūrėdamas į tą nuotrauką, tam tikrą istoriją. Atsiveria tam tikros naujos dimensijos, ne koks vienkartinis nušvitimas, kad pamatai, žiūri ir viskas tuo baigiasi.

Kai galvoju apie epochą, kuri mus su Antanu ir kitais vedė į šias dienas, tai buvo sunkūs laikai ir fotografijai, ir literatūrai, bet tie sunkumai grūdino, lavino ir vertė ieškoti durų, lango, dar kažko, vertė ieškoti kažkokios išeities. Tos išeitys buvo įvairios. Ką mes, literatai, dabar įvardijame kaip metaforų, Ezopo kabos gadynę, tai buvo anų laikų būdai kalbėti apie tai, kas uždrausta, kas draudžiama, kas yra tabu. Ezopo kalbos pasaulis mūsų novelistų ir romanistų, poetų, man regis, buvo įspūdingai išplėtotas. Manau, kad ir fotografija ieškojo ir atrado panašių kelių. Antano Sutkaus „Pionierius“ ar kiti jo žymieji darbai, kurie kai kam labai nepatiko, vis dėlto buvo apginti ir juos buvo galima apginti pasinaudojant tam tikrais metodais. Manau, kad vargai, rūpesčiai žmonėms, kurie nori sakyti, rašyti tiesą, tokie žmonės visada turi kažkokį sprendimą, bet kokiomis sąlygomis. Mūsų laikais tos sąlygos, deja, kai kuriuos iš mūsų ir truputį gadino, privertė prisitaikyti ir bandyti rašyti arba fotografuoti gal tik pusę kadro, pusę tiesos. Grįžtant prie A. Sutkaus, jis, matyt, niekada nebuvo toks „pusininkas“, jis ieškojo žmogaus tiesos ir kad mes šiandien į jo archyvą pasinėrę galime atrasti vis naujų ir naujų mus įspūdingai maitinančių versmių, rodo, kad jis turėjo tą tikrą tiesos kelią.

Tas kelias visur yra svarbus. Ar kalbėsi apie literatūrą, ar tapybą, ar fotografiją. Manau, kad sunkumai grūdina, padeda atrasti savo kelią, tačiau kiekvieno kelias yra vis kitoks. Ne visi iš literatų atrado tuos kelius, ne visi iš fotografų, bet Antaną mes turėtume matyti tarp tų, kurie buvo pirmeiviai. Nekalbu, kaip tada teko ir Antanui, ir man tada teko su valdžiomis kariauti. Viešai neprisipažinome, kad kariaujame, bet susitikę tik apie tą karą ir kalbėdavome, kaip tą valdžią įveikti, ją kažkaip priversti padaryti ar elgtis taip, kaip mums atrodo.

Artūras Morozovas: fotografijoje pradėta mažiau domėtis žmogumi

Stebėdamas Antano fotografijas nejučiomis supratau, kad pagrindiniu nagrinėjimo aspektu tampa jų kalba. Tai yra kažkokie archaiški mūsų portretai, kur turbūt nepaisant laiko priduotos egzotikos, mes puikiai pažįstame kiekvienas save, savo aplinką, buitį. Galbūt galima pasakyti, kad tam tikrais formatais mes, mano karta, kaip fotografų karta, gyvena aukso amžiuje dėl laisvės kurti, dėl fotografijos prieinamumo, dėl kelionių, dėl būtinybės kovoti nebuvimo, tačiau aukso amžiui dažnai būna būdinga kūrybinio potencialo stoka. Būtent per krizes, per varžymus ne tik fotografai, kūrėjai, bet ir valstybės, tautos sutelkia kažkokius potencialus, kurie tam tikru momentu sprogsta.

Žiūrint iš jaunos kartos fotografų pozicijų, reaguojant į tam tikrus pasakymus ar pastabas, gal net taip provokatyviai norisi pakalbėti, kokia iš tiesų yra ta jaunoji karta, ar jinai pateisina lūkesčius. Gal kiek liūdnai tenka pripažinti, kad su A. Sutkaus, A. Macijausko ir kiek jaunesne nei jų fotografų karta Lietuvos fotografija taip išsikristalizavusi iki to paties pamatinio savo grynuolio – reportažo žanro, labai stipriai pradėjo nuo jo tolti. Mažiau domėtis žmogumi. Labiau pradėta domėtis įvairiomis formomis, nuotaikomis, bet ne pačiu žmogumi.

Manau, sudėtingiausia atverti ledų pardavėją, žvelgti į savo buitį. Atrodo, netgi gatvės fotografai, aktyviau kūrusios kartos, netgi nepriklausomybės metais, besilygiuojančios į senąją kartą, ir šiandien ieško juodai baltų, dramatiškų gatvės kadrų. Tuo tarpu, realybė yra pakitusi, bet niekas į tai nekreipia dėmesio… Gal mūsų gatvės fotografija yra prekybos centrai, studentų bendrabučiai? Puikūs yra Tado Kazakevičiaus pavyzdžiai, kurie parodo, kad nereikia toli bėgti, kažkur toli ieškoti formos, o gali pažiūrėti į šalia esančius savo vaikus, nešančius pagaliuką iš lauko, savo miesto gyventojus. Norėtųsi paklausti, kaip matomi šiandieniai lūkesčių išsipildymai. Vyresnė karta ne tik fiksavo, ne tik buvo dokumentalistai, antropologai to laikmečio, jie kūrė ir fotografijos tradiciją.