2015 06 19

Jonathan Sacks

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kaip užbaigti neapykantos karus

Tai ištrauka iš netrukus pasirodysiančios naujos rabino Jonathano Sackso knygos „Ne Dievo vardu: kovojant su religine prievarta“.

Šiandien Vidurio Rytuose revoliucija prieš sekuliarizmą vyksta dviem kryptimis. Pirmoji reiškia sukilimą prieš sekuliarų nacionalizmą, kuriam Nasseras, Sadatas ir Mubarakas atstovavo Egipte, Assadas – Sirijoje, o Husseinas – Irake. Visi šie režimai yra regimi kaip korumpuoti ir represyvūs. Antruoju taikiniu yra sekuliari Vakarų kultūra, kuri tų, kurie puoselėja tradiciją, yra laikoma dekadentiška, materialistine ir žlugdančia sielą.

XVII amžius buvo sekuliarizacijos aušra, o XXI amžius bus desekuliarizacijos pradžia. Visame pasaulyje religinėse grupėse gimstamumas yra didžiausias. Per artimiausią pusę amžiaus smarkiai pasikeis didžiosios pasaulio dalies religinis portretas, o Europa stovės viso to priekyje. Neskaitant JAV, kurios šiuo atveju yra išimtis, Vakarai nesugeba įgyvendinti darviniškojo imperatyvo perduoti savo genus kitoms kartoms.

Pasaulyje, kuriame smunka supergalybės, kuris turi sklerotiškas tarptautines institucijas, daugelį žlugusių ar žlungančių valstybių ir hobsiškąjį chaosą, pasireiškiantį pilietiniais ir gentiniais karais, religiniai ekstremistai ima valdžią. Tai reiškia, kad neturime daug pasirinkimų, ir mums reikia iš naujo įvertinti teologiją, kuri pirmiausia ir atveda į ginkluotą konfliktą. Jei to nepadarysime, ir toliau susidursime su tąsa teroro, kuris kol kas žymėjo visą mūsų amžių. Kitokios natūralios pabaigos kol kas nėra.

Smurto neužbaigsi vien tik karinėmis priemonėmis. Savo esminiame darbe „Galios pabaiga“ („The End of Power“) tai puikiai išdėsto Moisesas Naimas. Jis teigia, kad karai tampa vis asimetriškesni, ir juos didžiulės kariuomenės kariauja prieš mažesnes ir netradicines armijas. Karus vis dažniau taip pat laimi karine prasme silpnesnė pusė. Harvardo studija parodė, kad asimetriniuose konfliktuose nuo 1800 iki 1849 metų karių skaičiumi ir ginklais silpnesnė pusė savo tikslą pasiekė 12 proc. atvejų. Per karus, kilusius nuo 1950 iki 1998 metų, silpnesnė pusė laimėjo 55 proc. atvejų. Iš čia kyla ir M. Naimo išvada, kad, „tautinėms valstybėms šiomis dienomis žengiant į karą, didžiulė karinė galia duoda mažiau naudos, nei kad duodavo anksčiau.“

Iššūkis kyla ne tik islamui, bet ir judaizmui bei krikščionybei. Nė viena iš didžiųjų religijų negali užtikrintai garantuoti, kad „mūsų rankos niekada nepraliejo nekalto kraujo“. Kaip žydai, krikščionys ir musulmonai mes turime būti pasirengę užduoti pačius nepatogiausius klausimus. Ar Abraomo Dievas nori, kad mokiniai žudytų jo vardu? Ar jis reikalauja žmogiškųjų aukų? Ar jis mėgaujasi šventuoju karu? Ar jis nori, kad mes nekęstume savo priešų ir terorizuotume netikinčiuosius? Ar mes teisingai perskaitėme savo šventuosius tekstus? Ką mums Dievas sako čia ir dabar? Mes nesame pranašai, tačiau esame jų palikuonys ir nesame palikti be jokių pamokymų, sprendžiant šiuos lemtingus klausimus. Kaip vienas tų, kuris vertina rinkos ekonomiką ir liberaliosios demokratijos politiką, aš baiminuosi, kad Vakarai ne visai supranta galias, kurios visam tam priešinasi. Čia dalyvauja aistros, kurios yra didesnės ir stipresnės nei bet koks interesų išskaičiavimas. Vien tik protas nelaimės šio konkretaus mūšio. To nepadarys ir pasitelkti tokie žodžiai kaip „laisvė“ bei „demokratija“. Kai kam šie žodžiai skamba kaip įpareigojantys idealai, tačiau kitiems jie yra problema, su kuria jie kovoja, o ne sprendimas, kurį jie nori priimti.

Radikalios politizuotos religijos plitimas mūsų laikais nėra nieko stebėtino. Visa tai įvyko dėl daugelio prieš pusę amžiaus priimtų sprendimų, kurie leido sukurti ištisą tinklą mokyklų ir seminarijų, pašvęstų teigti mintį, kad mylėti Dievą reiškia nekęsti Dievo priešų. Galutinis to rezultatas buvo chaoso, smurto ir destrukcijos potvynis, kuris skandina tiek nekaltuosius, tiek kaltuosius.

Šiandien žydai, krikščionys ir musulmonai privalo būti išvien, kad apgintų žmoniškumą, gyvybės šventumą, religijos laisvę ir paties Dievo garbę. Tikrieji XXI a. mūšiai bus ne tarp civilizacijų ar religijų, o jų viduje. Jie vyks tarp tų, kurie priima religijos ir galios atskyrimą, ir tų, kurie tai atmeta. Tie, kurie mano, kad politinės problemos turi religinius sprendinius, apgaudinėja save, taip pat nesugeba suprasti, kas toks buvo Abraomas ir kam jis atstovavo. Religijos ir politikos sumaišymas buvo tai, kam priešinosi, o ne ką skatino Abraomas ir jo palikuonys.

Ką tuomet privalome daryti mes? Mes privalome sukurti tokį patį ilgalaikį planą religijos laisvei sustiprinti, koks kad buvo sukurtas skleidžiant religinį ekstremizmą. Radikalus islamas buvo judėjimas, kurį kurstė Vakarų už naftą mokami doleriai, kuriuos naftą gaminančios valstybės naudojo remdamas mokyklas, madrasas, universitetų profesūrą ir fakultetus, kad būtų skleidžiamos vahabitų ar salafitų islamo interpretacijos, o atviresnės, gailestingesnės, intelektualesnės ir mistinės islamo tendencijos, kadaise buvusios šios religijos didybės šaltiniu, būtų marginalizuotos. Tai buvo ilgalaikėje perspektyvoje dėl savo tikslumo, kantrybės, apgalvotų detalių ir pasišventimo puikiai suveikusi strategija. Jei norime, kad viršų imtų nuosaikumas ir religijos laisvė, tai tam reikės ne ką mažiau. Privalome išugdyti kartą religinių lyderių ir švietėjų, kurie priimtų pasaulį su jo įvairove, o šventuosius tekstus – su maksimaliu didžiadvasiškumu.

Būtina tarptautinė kampanija prieš neapykantos mokymą ir pamokslavimą. Dauguma Vakarų valstybių turi įstatymus, skirtus kovai su rasizmu, tačiau jie pasirodė praktiškai bejėgiai prieš pagiežą, sklindančią socialiniuose tinkluose. Švietimas daugelyje valstybių lieka apgailėtinas. Jei vaikai ir toliau bus mokomi, kad netikintieji keliaus į pragarą, o krikščionys ir žydai yra didesnis ir mažesnis šėtonas, jei radijas, televizija, internetinės svetainės ir socialinė žiniasklaida be perstojo toliau skleis paranoją ir neapykantą, tai 18 Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos straipsnis su savo įsipareigojimu religijos laisvei nereikš nieko. Visos pasaulyje vykstančios karinės intervencijos nesustabdys smurto.

Mes privalome atgauti absoliučias vertybes, kurios darė abraomiškąjį monoteizmą humanizuojančia jėga: gyvybės šventumą, asmens orumą, dvigubą teisingumą ir atjautos imperatyvą, moralinę turtingųjų atsakomybę už skurstančius, įsakymą mylėti savo kaimyną ir prašalaitį, taikių konfliktų sprendimo priemonių pabrėžimą ir pagarbų įsiklausimą į kito poziciją tuo pačiu klausimu, atleidimą už praeities traumas ir susitelkimą į ateitį, kurioje viso pasaulio, visų spalvų, tikėjimų ir rasių vaikai galės kartu gyventi malonėje ir taikoje.

Tai yra idealai, dėl kurių gali sutarti žydai, krikščionys ir musulmonai, o kartu gali būti priimti ir kitų tikėjimų ar apskritai netikintys žmonės. Tai nereiškia, kad pasikeis žmogaus prigimtis ar politika nustos būti konflikto erdve. Tai tik reiškia, kad politika išliks politika ir netaps religija.

Mums taip pat reikia pabrėžti iš visų paprasčiausią moralinį principą, pirmąjį, kuris buvo patvirtintas kompiuterio simuliacija – abipusio altruizmo principą, dar kitaip žinomą kaip dantis už dantį. Jis sako mums tai, kad taip, kaip elgiamės su kitais, kiti elgsis su mumis. Jei sieki pagarbos, tai privalai pats gerbti kitus. Jei reikalauji tolerancijos, privalai demonstruoti toleranciją. Jei nenori būti įžeistas, tai daryk viską, kad neįžeistum.

Kaip teigė Johnas Locke’as: „Yra neprotinga, kad religijos laisvę turėtų tie, kurie nepripažįsta principo, jog niekas neturi būti persekiojamas ar puldinėjamas dėl to, kad skiriasi jo religinės pažiūros.“ Vien šis principas, jei tinkamai pritaikytas, būtų nuo pat pradžių uždraudęs visus neapykantos skleidėjus, kurie Vakaruose radikalizavo tiek daug pagaulių protų, paversdami juos žudikais Dievo vardu. Dabar atėjo laikas žydams, krikščionims ir musulmonams pasakyti tai, ko jie nesugebėjo pasakyti praeityje: mes visi esame Abraomo vaikai. Mes visi esame brangūs Dievo akyse. Mes visi esame palaiminti. Kad būtume palaiminti, niekas neturi būti prakeiktas. Dievo meilė taip neveikia. Šiandien Dievas kviečia mus, žydus, krikščionis ir musulmonus, atsisakyti neapykantos ir jos skleidimo, ir pagaliau gyventi kaip broliams ir seserims, ištikimiems savo tikėjimui ir maloningiems vieni kitiems nepaisant jų tikėjimo. Dievas kviečia mus gerbti Dievo vardą gerbiam jo atvaizdą – žmogų.

Parengė Donatas Puslys

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.