Dėstytoja Vigilija Žiūraitė: „Miego sąskaita galima suspėti viską“

Vigilija Žiūraitė, asmeninio archyvo nuotr.

Laimingi laiko neskaičiuoja. O kaip darbštuoliai? Štai daugybę veiklos turinti ir laiko kelionėms randanti kaunietė prasitaria, kad viską suspėja tik miego sąskaita. Ir užrakinusi tingulį po devyniais užraktais ji griebiasi įvairiausių darbų – nuo skrajučių maketavimo iki projektų rašymo. Apie motyvaciją, studijas ir Ispaniją atvirauja sociologijos ir antropologijos specialistė, žurnalistikos studentė, ispanų kalbos mokytoja bei dėstytoja Vigilija Žiūraitė. 

 Studijavote sociologijos ir antropologijos mokslus. Kodėl pasirinkote šią sritį?

Niekada nebuvau tas žmogus, kuris tikrai žino, kuo bus. Jeigu mes jau šnekame apie vėlesnes klases, kai visiems ryškėja – medicina, teisė ir taip toliau, man visiškai nebuvo aišku. Nežinojau, ko noriu. Dešimtoje klasėje susidomėjau verslu, nes mano tėvai tuo verčiasi. Žiūrint universitetų programas, mane pirmiausia patraukė ISM. Bet vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje, ypač kai prasidėjo blogi pažymiai, neišlaikiau bandomojo matematikos egzamino, supratau, kad aš tikrai jos nemoku. Tada pradėjau domėtis socialiniais mokslais, iš pradžių – psichologija…

Kuriai taip pat reikia matematikos…

Taip. Tada dar pradėjau domėtis reklama. Skaičiau studijų aprašymus ir sociologijos aprašyme yra užsiminta, kad galima dirbti reklamos įstaigose. Man patiko. Patiko sociologija tuo, kad ji kitokia negu psichologija. Aš bandžiau įsivaizduoti, ar galėčiau būti psichologe, man nepatiko, kad ten yra daug artimo ryšio su žmogumi.

Jums nepatinka dirbti su žmonėmis?

Ne, apskritai su žmonėmis iš arti. Tada mane sužavėjo sociologija, kad tai yra tarsi žmonių tyrimas, bet lieki kaip ir nuošaly. Esi tyrėjas, ir mane tos studijos labai sužavėjo. Aišku, jos buvo ir kituose universitetuose, ir tada kodėl VDU – tai vėl grįžkim prie ispanų kalbos ir Ispanijos. Aš jau buvau ten apsilankiusi, žavėjausi kalba ir norėjau jos išmokti. Išsiaiškinau, kad VDU tai galima padaryti.

Koks buvo jūsų pirmasis studentiškas pusmetis?

Buvo keista. Taip, buvo gan sunku susigaudyti. Labai įsiminė savotiška laisvė. Mokykla man visada buvo kančia. Ir VDU visiškai kitaip tave sutinka – čia gali susidaryti tvarkaraštį su savo „langais“ ir mokytis kalbų – tai man labai patiko. 

Tai gal tada matėte studentiškų klubų, kuriems norėtumėte priklausyti?

Tikrai ne. Tada man tai visiškai nerūpėjo. Pirmą pusmetį mokytis buvo gan sunku. Ir aš sugalvojau, kad važiuosiu į Erasmus.

Kodėl pasirinkote Ispaniją kaip savo Erasmus šalį?

Tai visada buvo svajonė, kad mokysiuos VDU ispanų kalbos ir žinojau, kad yra Erasmus, todėl galėsiu išvažiuoti. Aišku, gąsdino sunkumai dėl kalbos, bet mano visos mintys buvo ten, ne organizacijose, bet kad aš turiu išvažiuoti.

Ar pati labiau studentavote ar studijavote ten, Ispanijoje?

Studijavau. Kaip ir minėjau, buvo sunku dėl ispanų kalbos, reikėjo viską išsiversti, reikėjo skaityti knygas, turėjau 5 dalykus, penktas buvo ispanų kalba, o keturi – sociologijos rimti dalykai – sociologijos teorija ir panašiai. Viską reikėjo mokytis kaip Lietuvoj, nuolaidų man ten nebuvo.

Tai gal pasikeitė jūsų požiūris į mokslą studijuojant ten?

Taigi. Labai dažnai, kad ir dabar, tą pačią magistratūrą studijuojant, aišku, nėra sunku, bet jei iškyla sunkumų, tai pagalvoji, kad Ispanijoje vis tiek buvo sunkiau, ir aš ten įveikiau.

Gal jums po Erasmus ir įvyko tas „lūžis“, kur iš pradžių niekur nedalyvavote ir po to?..

Taip, galima pasakyti, kad tada dar buvau ne itin socialus žmogus, man to nereikėjo, nereikėjo nei kažkur eiti, nei draugų, o kai grįžti iš Erasmus, kur apskritai visą laiką buvai su svetimais ir įvairiais žmonėmis, tai to trūko. Atsirado ESN organizacija, o kadangi ispanų klubas tuo metu dalinosi nemažai bendrų narių, tai išeidavo šneka ESN‘e apie jį.

Tuo metu vyko ispanų klubo prezidento atranka, jūs iškart ja ir tapote?

Taip, tiesiog dar atsimenu, kad buvo studentiškų organizacijų mugė, kur aš palydėjau Erasmus studentus ir priėjau prie ispanų klubo stalo. Tiesiog užkalbinau, tada priėjo ispanų, aš kalbėjau ispaniškai. Jiems tai padarė didelį įspūdį ir mane pakvietė ateiti į susirinkimą. Šnekant prie to stalo tuometinė klubo prezidentė sakė, kad klubui reikia naujos tarybos ir prezidento. Tai mane sudomino. Tada skaitykloje vėl sutikau prezidentę ir ji sakė, kad galiu kandidatuoti į prezidentes.

Su kokiais sunkumais teko susidurti bandant suvienyti būrį žmonių bendram tikslui?

Na, aš labai rimtai pažiūrėjau į veiklą, galvojau, ką čia man reikia daryti, nuo ko pradėti. Tame klube buvo netvarka, aktyvių narių gal 5, o iš viso gal 50. Sunkumų tikrai buvo dėl tų narių – jų lyg ir yra, bet jie neateina, kaip juos prisišaukti? Auditorijos raktų neduodavo, būdavo sunku…

Tada galbūt atradote anksčiau neatskleistų savo talentų?

Tada žinojau, kad nebijau scenos. Vadovauti visada mėgau, man tai patinka, bet gal to praktiškai nemokėjau.

Dirbate ispanų kalbos mokytoja „Varpo“ gimnazijoje. Kodėl nusprendėte imtis šios veiklos?

Kursuose Ispanijoje susipažinau su viena dėstytoja Leire. Ji yra labai žymi Ispanijoje dėl to, kad tuo metu Gambijoje vaikus mokė ispanų kalbos. Ji ten išvyko su projektu, vėliau projektas finansavimą nutraukė, ir ji ten dirbo savanoriškai, be jokio atlygio. Tą vasarą ji buvo grįžusi į Ispaniją, kad papasakotų savo patirtį. Man labai pasisekė su ja susipažinti, ji buvo išties labai įkvepiantis žmogus. Tikriausiai jos dėka man pirmą kartą kilo mintis, kad galėčiau mokyti, jaučiausi labai daug išmokusi, norėjau tuo pasidalinti. Ką gavau už dyką, turėjau kažkaip tai atiduoti.

Kokios buvo pirmos pamokos, kai mokėte vaikus ispanų kalbos?

Tada dar tikrai nieko nežinojau apie metodologiją. Tai buvo keista. Jų buvo labai daug, reikėjo kažką pasakoti ir gramatikos mokyti… Bet man patiko.

O pati mokykloje buvote rami moksliukė ar išdykusi neklaužada?

Viena vertus, tikrai rami, bet iš esmės mėgdavau prieštarauti, eiti prieš sistemą. Nemėgau nei tų organizuojamų šimtadienių, nei spektaklių. Aš į mokyklą eidavau pasimokyti to, kas man buvo įdomu, kas man neįdomu – niekada nesimokiau. Niekada nedarydavau to, kas man nepatinka.

Esate ir ispanų kalbos dėstytoja VDU. Kaip jautėtės, kai ruošėtės, ėjote į savo pirmą vedamą paskaitą? Ten juk galėjo būti ir jūsų amžiaus asmenų, gal ir vyresnių…

Taip, ten yra ir vyresnių už mane. Tą vasarą, prieš pradėdama dirbti, buvau kursuose, skirtuose ispanų kalbos dėstytojams, tai jaučiausi jau gana tvirtai. Bet niekada negali žinoti, kas nutiks. Taip išėjo, kad rudenį gavau grupę, kuri yra tarptautinė. Su studentais iš Rusijos, Ukrainos, Japonijos, Turkijos…

Minėjote, kad dėstytoja Leire jus įkvėpė pačiai tapti dėstytoja. Kaip pati įsivaizduojate tobulą dėstytoją?

Dabar labai pasikeitė, kai pati dėstau. Nežinau, koks tas dėstytojas turėtų būti, nes atrodo, kad aš pati studentams daug leidžiu. Man atrodo, geras dėstytojas tas, kuris turi daug žinių, kuris sugeba įžvelgti net ir „tamsiausią“ studentą, turintį blogų pažymių, nes pažymiai man apskritai yra toks dalykas, kad… Sakau, pažymio rašymas yra kažkoks menas. Realiai sunku pamatuoti, jeigu tai nėra matematika. Man patinka dėstytojas, kuris yra lankstus, kuris atkreipia dėmesį į tai, ką sakai, kuriam ne tik skaičiai galvoj, ne tik tas pažymys, bet ir kai kas daugiau. Tas, kuris šypsosi (juokiasi).  

Jūs išties esate labai veikli moteris. Kada viską spėjate daryti?

Miego sąskaita galima suspėti viską. Ir tai iš tikrųjų yra tiesa. Prieš metus ar dvejus aš sugebėdavau pamiegoti 2 val., atsikelti ir turėti tiek energijos, kad spėdavau padaryti viską ir dar daugiau. Bet pastebiu, kad su metais tai nebeįmanoma, tikrai norisi ilgiau pamiegoti ir sunku atsikelti, ir nebėra tokio užsispyrimo, kad turi suspėti viską. Dabar tapau atlaidesnė netgi sau, sakau „gerai, tiek to, kitą dieną, vėliau“… (juokiasi)

Kas jus motyvuoja turėti tiek daug veiklos?

Aš galvoju, kad viską reikia užsidirbti, visiškai viską. Ne tik pinigų, bet ir pripažinimą, ir pagarbą, ir draugų. Kartais pagalvoju, kad labai dažnai atsisakau bendravimo – visas laikas atiduodamas darbui ir veikloms. Tai irgi buvo naujiena, kai manydavau, kad neleisiu sau atsisakyti progų būti su žmonėmis. Yra keli žmonės mano gyvenime, kurie prisideda prie tos didžiulės motyvacijos.

Esate kada nors gavusi patarimą, kuris įsiminė?

Gal močiutė sakydavo, kad kas nedirba, tas duonos nevalgo. Vadinasi, reikia dirbti ir reikia viską užsidirbti.

Kokia savybė, jūsų manymu, išskiria jus iš kitų ir leidžia kopti aukštyn karjeros laiptais?

Savybė? Viena? Manau, tai svarbu ir kiekvienam žmogui, tai – smalsumas. Trokšti pažinti, atrasti, tirti.