2015 06 23

Dominyka Navickaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Knyga apie paprastą pasaulį, kuriame gyvena labai sudėtingi žmonės

Haruki Murakami „Norvegų giria“, Vilnius: Baltos lankos, 2009.

Jeigu skaitysi tik tas knygas, kurias skaito visi, tuomet ir galvoti galėsi tik tai, ką galvoja visi.“

Murakami atsiverti su nusiteikimu, kad pavyks (o gal teks?) palikti savo pasaulį ir nusigauti į magišką naują visatą, kurioje murkia katės ir oras kvepia vienatve bei sakurom. Gal net pavyks pagaliau atsidusti, kad tavo komplikuotas gyvenimas ne taip jau sunkiai suprantamas kaip šio Japono pasakojamos istorijos. Tai labiau primena sapnus, o tuose sapnuose mes valgom, vaikštom ir po truputį gyvenam.

O štai ši knyga kiek kitokia. Labai paprastas pasaulis, kuriame gyvena labai sudėtingi žmonės, visai tokie, kaip mes.  Ir tai neleidžia pabėgti, o kaip tik priverčia pamatyti savo gyvenimo nuotrupas ir jausmų atplaišas kituose žodžių junginiuose. Telieka prisidegt cigaretę, susirangyt ant dulkėtos palangės ir leisti Murakamiui lįsti po oda.

 „Dauguma žmonių tiesiog gyvena kasdieninį gyvenimą, ničnieko nenutuokdami apie savo nenormalumus, o šiame mažyčiame mūsų pasaulėlyje negalia pirmučiausia ir yra išankstinė sąlyga, kad čia patektum.“

 „Norvegų giria“ tai istorija apie jaunus žmones ir labai jau mums įprastą, gal net kiek įgrisusią, meilę.  Čia viskas skaudžiai pažįstama. Pirmoji meilė, aistros rankos, kurios stumdo, ir praeities šešėliai, kurių mes patys niekaip nepaleidžiam.

 „Kai tave supa ištisa virtinė galimybių, bene užvis sunkiausia nepasinaudoti nė viena iš jų.“

Jaunas studentas Vatanabė stovi ant labai plonos linijos, kuri jungia (ir skiria, kas dar svarbiau) praeitį su ateitimi. Naoko – tai praeities atvazdas, lankantis jį pačiomis įvairiausiomis formomis. Jei Naoko būtų kvapas, galbūt ji būtų kažkas labai primenančio mūsų pirmuosius namus. Vaikinas kabinasi į ją kaip į gelbėjimosi ratą, nors mano, kad padeda jai. Ji nieko negali žadėti, ji negali būti arti, jos galvoje knibžda demonų, ir ji negali įveikti to atstumo, kuris visada tvyros tarp dviejų žmonių, net jų kūnams besijungiant. 

O štai Midori atsiranda iš niekur. O paprasčiau tariant – susitinka jie neplanuotai, bet labai paprastai – universitete. Ji naujas vėjas, kurio jis neįsileidžia. Ji gaivi, atsiduodanti tropiniais vaisiais ir papraščiausiai sėdinti balkone, bestebinti ramiai degančius namus. Ji ateitis, kažkas, kas žingsneliu toliau, nei stovi tu.  Visada vos vienu žingsneliu.

„Tiesiog sakau tau tai, ką galvoju. Man niekad nė nedingtelėjo, kad mano mąstymas galbūt skiriasi nuo kitų žmonių. Aš visiškai nesistengiu būti kitokia. Bet vos tik pabandau kalbėti nuoširdžiai, visi mano, kad juokauju arba išsidirbinėju. O kai taip atsitinka, pajuntu, kad viskas taip skaudu.“

Ne, tai nėra tradicinis meilės trikampis. Nieko panašaus. Tiesiog gyvenimas, kuris audringais orais laužo medžius, kariasi ant šakų, tada sodina ir laisto daigus, juos augina. Šiame romane aplanko ir mirtis, ir gimimas. O spalvų spektras turi atspalvių, apie kuriuos dar neteko girdėti. Bet tikiu, kad išgirsime.

„Mirtis egzistuoja ne kaip gyvenimo priešingybė, o kaip jo dalis.“

Kad ir kaip būtų keista, šią knygą reiktų skaityti besiklausant The Beatles vinilinės plokštelės, o ne autoriui taip būdingo džiazo. Jausti tą jaunystės džiugesį ir už jo slypinčią melancholiją, visus ištartus ir neištartus „kodėl?“ 

The Beatles dainuoja apie paslaptingą merginą, kuri juoksis, vaišins vynu, kalbės ligi išnaktų, kvies miegoti, o ryte tiesiog išskris. Ir toji jų daina ir pavadinta “Norwegian wood” (Norvegų giria) ir ji skamba visoje knygoje. Būtent tokia čia yra pirmoji meilė. Gitaros bruzgėjimas vis nepalieka ausų bugnelių.

„O kas, jeigu būsiu užmiršęs tai, kas užvis svarbiausia? Kas jei kažkur mano sąmonės gelmėse esama tamsaus užkaborio, kuriame užgrūsti visi iš tikrųjų reikšmingi prisiminimai lėtai apauga dumblu?“

Nesu buvus Norvegijoje, bet jos girias įsivaizduoju kaip milžiniškus klodus klajonėms ir mąstymui gūdumoje. Taip jausitės ir versdami „Norvegų girios“ puslapius.  Tereikia prisėsti ant akmens, pirštais glamonėti samanas ir klausytis ošimo. Va, būtent tokie tos norvegiškos girios akordai.

„Norvegų giria“ gali turėti labai daug prilipusių epitetų, bet tai nėra eilinė meilės istorija. Bet, kita vertus, o kuri yra?

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.