2015 06 26

Dalius Stancikas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Darius Kuolys: buvę VSD ir prokuratūros vadovai turės duoti parodymus ne vienoje byloje

Lietuvoje teisingumo (teisėsaugos) srityje nutiko keletas reikšmingų dalykų, kurie lyg eiliniai įvykiai praplaukė didžiojoje žiniasklaidoje: naujojo VSD vadovo teikimu Prezidentė atleido liūdnai pagarsėjusį VSD direktoriaus pavaduotoją (laikytą faktiniu vadovu) Romualdą Vaišnorą, Seimas nepatvirtino Prezidentės teiktos kandidatūros į generalinius prokurorus, vis aktyvėjantis vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis bando poligrafą įteisinti kaip sąžiningumo atskaitos matą.

Kas vyksta politikos ir teisėsaugos užkulisiuose – apie tai kalbamės su buvusiu Pilietinės visuomenės instituto direktoriumi, žinomu žmogaus teisių gynėju, „Lietuvos sąrašo” pirmininku Dariu Kuoliu.

Jūs ne vienus metus buvote bene nuosekliausias VSD direktoriaus pavaduotojo R. Vaišnoro kritikas, dėl neskaidrios veiklos jau seniai raginęs jį atsistatydinti. Gal galėtumėte priminti, dėl ko R. Vaišnoras buvo įgijęs prieštaringą reputaciją ir pasvarstyti,  kas nutiko, kad taip atkakliai Prezidentė gynusi R. Vaišnorą, staiga pakeitė savo nuomonę? Ar toks pasikeitimas reiškia, jog teisingumo srityje galime tikėtis radikalių permainių?

Kol kas dar sunku daryti platesnes išvadas, nes neaišku, kokį tolesnį likimą ponui R. Vaišnorui yra numačiusi Respublikos Prezidentė ir jo globėjai.

Galim prisiminti 2013 metais skambėjusius Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininko Vitalijaus Gailiaus reikalavimus dėl Romualdo Vaišnoro veiksmų pradėti ikiteisminį tyrimą: „Lietuvoje veikia buvusių ir esamų saugumiečių gauja. Niekieno nekontroliuojama ir labai pavojinga gauja.” V. Gailius tuomet žiniasklaidai kalbėjo, jog ši nusikalstama gauja yra susijusi su nešvariais pinigais, užsiima aukščiausio lygio politine korupcija, klaidina ir dezinformuoja valstybės vadovus. V. Gailius sakė, kad buvęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) direktoriaus pavaduotojas Vytautas Giržadas užkliudė nelegalius saugumiečių pinigus ir kad dėl to prieš juos, FNTT vadovus, prasidėjo saugumiečių ir prokuratūros susidorojimo kampanija, kurią palaikė pati Respublikos Prezidentė.

Teismai įrodė, kad puolimas prieš FNTT vadovus tikrai buvo neteisėtas, prasilenkiantis su Respublikos įstatymais ir teisingumo sąvoka. Susidorojimas su jais prasidėjo nuo tarnybinio pranešimo, kurį 2011 m. rudenį surašė VSD direktoriaus pavaduotojas Romualdas Vaišnoras prieš FNTT direktoriaus pavaduotoją majorą Vytautą Giržadą. Dabartinis Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas V. Gailius šį pranešimą yra pavadinęs klastote, o tai reiškia, kad vienas iš Valstybės saugumo departamento vadovų, skirtas pačios Prezidentės, užsiėmė antivalstybine, antikonstitucine veikla: klastojo pažymas, melavo ir šmeižė kitus valstybei dirbančius pareigūnus. Tuomet R. Vaišnorui nepaneigus šių viešų kaltinimų kartu su kitais piliečiais raginau jį garbingai atsistatydinti. Deja, R. Vaišnoras neatsistatydino, o Respublikos Prezidentė taip pat delsė – nuo 2011 metų ji globojo Romualdą Vaišnorą, užsiimantį nusikalstama veikla.

Dar vienas svarbus dalykas – R. Vaišnoras, labai aukštas valstybės saugumo departamento pareigūnas, turėjo ypatingą Rusijos slaptųjų tarnybų – Federalinės saugumo tarnybos (FST) pasitikėjimą. Būtent R. Vaišnorui Rusijos FST kontradmirolas Didikas asmeniniu raštu yra dėkojęs už duomenis, kuriuos Lietuvos VSD suteikė Rusijos saugumui. Tam Rusijos saugumui, kuris užsiima nusikalstama veikla, mūsų VSD įskundė Lietuvos pilietę Eglę Kusaitę ir čečėnų kilmės Rusijos piliečius. Šie Rusijos piliečiai po to buvo kankinami, teisiami ir kalinami. Visa tai yra Lietuvos VSD ir asmeniškai R. Vaišnoro nuopelnai.

Taip pat yra žinoma, kad Romualdas Vaišnoras stovėjo už visų neteisėtų pasiklausymų: politikų, žurnalistų, kitų viešų žmonių. Buvusi Seimo pirmininkė Irena Degutienė dėjo pastangų bandydama išsiaiškinti šią neteisėtą VSD veiklą, kuriai talkino ir prokurorai bei aukšti teisėjai, tačiau nei jai, nei Seimui nepavyko, o netrukus ir pati Seimo pirmininkė pripažino, kad klausomasi jos bei jos šeimos telefoninių pokalbių. R. Vaišnoras yra atsakingas už tą neteisėtą VSD veiklą ir už tą karą, kurį slaptosios tarnybos kariavo prieš savo visuomenę. Deja, Lietuvos specialiosios tarnybos perėmė nemažai sovietų saugumo bruožų ir savo visuomenę kontroliuoja, su ja kovoja kaip su svetima, ir R. Vaišnoras vienaip ar kitaip šiai kovai dirigavo. Kaip V. Galius yra pastebėjęs, R. Vaišnoras buvo „ypatingų įgaliojimų gaujos“ narys.

Šiuo požiūriu vien R. Vaišnoro atleidimas mums nesuteikia pagrindo būti dideliems optimistams. Dabartinis VSD vadovas Darius Jauniškis, kol kas atrodantis kaip principingas, valstybės kūrimo, gynimo patirties turintis pareigūnas, turėtų atsakyti į tuos klausimus ir kaltinimus, kuriuos yra pareiškęs Seimo Antikorupcijos pirmininkas generolas V. Gailius. Suprantu, kad slaptoji tarnyba turi tam tikras savo taisykles, vis dėlto Valstybės saugumo departamentas neatgaus pasitikėjimo, jei neištirs ir nepaaiškins žmonėms, kodėl R. Vaišnoras taip ilgai dirbo VSD veikdamas prieš savo visuomenę, prieš laisvus Lietuvos piliečius.

Gal tuomet ir paaiškėtų, kas iš tiesų „Lietuvos rytui“ atskleidė slaptą teisėsaugos operaciją prieš pagrindinį „Lietuvos ryto“ akcininką – „Snoro“ banką, nes jau ketveri metai praėjo nuo to nusikaltimo, tačiau kaltininkų taip ir nerasta. Tačiau ar Jūs tikite, kad šie ar kiti nusikaltimai gali būti atskleisti, jei niekas nepasikeitė Generalinėje prokuratūroje, kuri iki šiol su VSD dirbo kaip vieningas kumštis? Juk ankstesnės kadencijos Seimo Antikorupcijos tyrimas parodė, kad dabar Generalinei prokuratūrai vadovaujantis Darius Raulušaitis turėjo rimčiausią motyvą atskleisti ruošiamą „Snoro“ banko likvidavimą: jo žmonos dėdė yra vienas iš „Lietuvos ryto“ akcininkų ir vadovų. Tačiau Seimas praėjusią savaitę nepatvirtino Prezidentės siūlomo kandidato į generalinius prokurorus, nes, kaip užkulisiuose kalbėjo Seimo nariai, jis bus toks pat kišeninis Prezidentės prokuroras, kaip ir buvęs Darius Valys. Taigi turim tokią politinę abrakadabrą: Seimas, labai kritikavęs prokuratūros vadovybės reformą, neskuba tvirtinti naujo jos vadovo, Generalinei prokuratūrai laikinai tebevadovauja D. Raulušaitis, o Prezidentė, iki šiol mūru stojusi už buvusius prokuratūros vadovus, nuolat gyrusi jų darbą ir savo metiniame pranešime teigusi, jog jau pasiektas esminis lūžis teisėsaugoje, elgiasi priešingai: skuba keisti prokuratūros vadovus ir kritikuoja Seimą, kad šis, nepatvirtinęs jos kandidato, neva nenori stiprios prokuratūros. Kaip tai galėtumėte paaiškinti?

Toks VSD ar prokuratūros vadovų keitimas primena prastą sovietinę taktiką, kai savo darbą atlikę pareigūnai yra nušalinami, bet visuomenei nepateikiama informacija, kodėl tai įvyko. Sovietmečiu politbiuras, generalinis kompartijos sekretorius keisdavo represinių struktūrų vadovus taip nuleisdami susikaupusį garą, nuleisdami visuomenės įsiūtį, tačiau taip ir nenurodydami visuomenei tikrųjų tų keitimo priežasčių. Dabar keičiamas generalinis prokuroras Darius Valys buvo Prezidentės pasirinktas kandidatas, penkerius metus Prezidentės globotas pareigūnas, globotas net ir po to, kai perėjoje partrenkė moterį, dėl ko koks nors kitas valstybės tarnautojas būtų seniai atstatydintas.

Taigi Darius Valys ir Darius Raulušaitis yra Prezidentės pasirinkta komanda, daugiausia atsakinga už teisėtvarkos situaciją Lietuvoje, už tai, kad nemaža dalis skandalingų bylų taip ir neištirta.  Ir viena iš jų yra slaptos informacijos apie „Snoro“ banką nutekinimo byla. Noriu priminti, kad tuo metu, kai tuo nutekinimu buvo kaltinamas Vytautas Giržadas, pati Respublikos Prezidentė kalbėjo apie pasikėsinimą į valstybę, apie valstybei padarytą milžinišką, milijoninę žalą, apie valstybės išdavystę ir reikalavo kuo skubiau ištirti šį valstybinės svarbos nusikaltimą. Betiriant paaiškėjo, kad galimai savo paties bylą (informacijos apie „Snorą“ nutekinimą) tiria generalinio prokuroro pavaduotojas Darius Raulušaitis. Dar anos kadencijos Antikorupcijos komisija, vadovaujama Ligito Kernagio, nustatė liūdnų dalykų: kad ir generalinis prokuroras, ir jo pavaduotojas vengia sakyti tiesą, veidmainiauja, kad D. Raulušaitis nedeklaravo savo interesų su „Lietuvos rytu“. Tačiau Respublikos Prezidentė ir toliau gynė šiuos pareigūnus ir sakėsi esą patenkinta jų vykdoma prokuratūros reforma.

Įdomus dalykas: Respublikos Prezidentės teikiamas kandidatas į naujus generalinius prokurorus, Kauno apygardos teismo pirmininkas Nerijus Meilutis, prisistatydamas viešumoje, labai radikaliai kritikavo prokuratūros darbą. Tą prokuratūros darbą, kurį taip ilgai gynė ir gyrė Respublikos Prezidentė ir už kurį buvo atsakinga jos skirta komanda. Tai man primena manipuliavimo visuomene triuką: N. Meilutis, kritikuodamas prokuratūrą, į jos vadovus kandidatavo kaip vieno asmens – Prezidentės – patikėtinis, išsamiau, detaliau nepristatytas nei Seimui, nei visuomenei. Todėl po daugelio metų Seimo parodytas tam tikras politinis stuburas (atmetant Prezidentės kandidatą) vertas dėmesio. Prisiminkime, kad pati Prezidentė, Konstitucinio Teismo padedama, visai neseniai buvo atėmusi iš Seimo prokuratūros priežiūros funkciją. Kaip žuvus VSD pulkininkui Vytautui Pociūnui Konstitucinis Teismas, mano supratimu, pažeisdamas Konstituciją, apribojo Seimo galias kontroliuoti slaptąsias tarnybas, VSD vadovybę, taip neseniai Konstitucinis Teismas buvo vėl mestas prieš parlamentą  ginant Generalinės prokuratūros vadovus D. Valį ir D. Raulušaitį ir ištraukiant Generalinę prokuratūrą iš parlamentinės kontrolės lauko. Tai taip pat yra antikonstitucinis veiksmas, kurį pavyko pasiekti Prezidentei kartu su Konstituciniu Teismu. Kandidato į generalinius prokurorus atmetimas – tai labai pažeminto Seimo bandymas sukaupti savigarbos likučius.

O gal toks staigus Prezidentės nuomonės pasikeitimas tiek dėl VSD, tiek dėl Generalinės prokuratūros vadovybių remiasi labai paprastu, asmeniniu motyvu: Prezidentei tiesiog nepatiko VSD ir prokuratūros veiksmai, kai paaiškėjo, jog jos patarėja D. Ulbinaitė, greičiausiai pačios Prezidentės nurodymu, atskleidė valstybės paslaptį, taip siekiant Prezidentei naudos artėjančiuose rinkimuose?

Akivaizdu, kad ta istorija, pavadinta „Prezidentės skiepų istorija“, galėjo paveikti Prezidentės nuotaikas, simpatijas, bet matyčiau ir daugiau motyvų: mėginama pakeisti susikompromitavusius pareigūnus, kurių veikla visuomenei bado akis. Pats keitimas būtų sveikintinas veiksmas, jei tai nebūtų daroma pagal sovietines tradicijas – nepaaiškinama, kodėl jie keičiami, kai jų darbas visą laiką buvo giriamas, neskatinama ištirti tų pareigūnų veikų, dėl kurių piktinosi visuomenė ir kurios gali būti nusikalstamos. Manau, kad kada nors, kai Lietuva sieks tikro, ne parodomo teisingumo, kai mėgins savo gyvenimą grįsti Konstitucija, tiek buvę VSD, tiek Generalinės prokuratūros vadovai turės duoti parodymus ne vienoje mįslingoje byloje.

Jūs tikite, kad pasikeitus VSD ir prokuratūros vadovybei bus išnagrinėtos jau užmirštos bylos dėl informacijos apie „Snoro“ banką atskleidimą, dėl FNTT vadovų šmeižimo, VSD pareigūnų nešvarių pinigų naudojimo (apie tai pirmasis prakalbo žuvęs ar nužudytas VSD pulkininkas Vytautas Pociūnas), neteisėto politikų ir žurnalistų sekimo, dėl keisto D. Kusaitės ir Gatajevų persekiojimo, kur mūsų pareigūnai kažkodėl taip draugiškai bendradarbiavo su priešiškomis Rusijos spec.tarnybomis, pagaliau bus atskleistos mįslingos Garliavos tragedijos aplinkybės?

Nemanau. Šių bylų tyrimas pajudės tik tuomet, kai keisis bendra politinė atmosfera, nes minimų struktūrų vadovai yra tik vykdytojai. Vykdytojų kaita savaime dar nieko nekeičia. Mūsų politikoje yra per daug susimązgiusių dalykų: parlamentinių partijų nesavarankiškumas (balsavimas dėl kandidato į generalinius prokurorus buvo tik išimtis) – jos per dažnai paklūsta specialiosioms tarnyboms ir Prezidento institucijai, teisėtvarka visiškai persmelkta slaptųjų tarnybų, per daug glaudūs teisėsaugininkų ryšiai su oficialaus verslo ar šešėliniu pasauliu. Slaptųjų tarnybų nebaudžiamumas, nekontroliavimas yra labai tvirkinantis veiksnys ir tai stipriai kenkia visai teisėsaugai. Teisinėje valstybėje negali likti neištirtų tokių mįslingų bylų, neatsakytų visuomenei klausimų apie tokį keistą svarbių pareigūnų elgesį ir jų santykius.   

O kaip Jūs vertinate dar vieną Prezidentės paskirtą žmogų – naują vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį – ne vienas mato jame kitokios teisėsaugos viltį? Kaip vertinate praėjusios savaitės S. Skvernelio pareiškimą, jog žmonės, neperėję poligrafo parodymų, nėra patikimi ir negali dirbti su slapta medžiaga? Skaitytojams priminkime, kad būtent taip S. Skvernelis bando nušalinti FNTT vadovą Kęstutį Jucevičių, atsisakiusį tikrintis poligrafu. Bet juk būtent tokiais pat motyvais remiantis buvo susidorota ir su ankstesniais FNTT vadovais – jau Jūsų minėtais V. Giržadu ir V. Gailiumi?

Vidaus reikalų ministras S. Skvernelis turi politiko bruožų – geba naudotis viešaisiais ryšiais ir gerai orientuojasi tarp galios struktūrų, žino, kurio galia stipresnė ir kurioje pusėje verta žaisti. Ne kiekvienas vidaus reikalų ministras tai sugebėjo. Kita vertus, kai kurios ministro iniciatyvos yra keistokos. Štai jo kova su FNTT vadovu Kęstučiu Jucevičiumi, kuriam nejaučiu jokių simpatijų dėl jo abejotinos laikysenos nušalinant buvusius FNTT vadovus. S. Skvernelis, bandydamas nušalinti K. Jucevičių ir iškeldamas poligrafą, kaip žmonių likimus tvarkančią mašiną, elgiasi lygiai taip pat kaip jo pirmtakas, buvęs vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis, šalindamas V. Gailių ir V. Giržadą. Tiek dabartinis, tiek buvęs vidaus reikalų ministras nutyli labai svarbų dalyką: poligrafo duomenys labai priklauso nuo poligrafo operatoriaus, t.y. kokie klausimai yra užduodami, todėl poligrafu galima labai manipuliuoti.

Įteisindami poligrafo galybę iš esmės dar labiau sustiprinsime VSD galias visai valstybės tarnybai. Tokių anoniminių galių suteikimas slaptosioms tarnyboms yra grėsmė valstybei. Pasižiūrėkime, kaip buvo sudorotas Lietuvos kriminalinės policijos biuras po to, kai paaiškėjo, jog jo darbuotojai slapta tyrė galimai nusikalstamą VSD veiklą V. Pociūno žūties byloje. Kai ši informacija nutekėjo saugumo departamentui, prasidėjo susidorojimas su Kriminalinės policijos biuru. Policijoje beveik neliko patyrusių profesionalų. Anksčiau buvo tradicija policijos vadovu skirti žmogų su rimtų, kriminalinių bylų tyrimo patirtimi. Dabar policijai vadovauti imasi žmonės iš autoinspektorių – tokia yra ir dabartinio vidaus reikalų ministro karjera. Viešųjų ryšių, komunikacijos prasme šie žmonės yra patyrę, bet jų profesionalumas, jų savarankiškumas, gebėjimas žvelgti į procesus giliau, užkardinti mafijinius nusikaltimus yra gerokai menkesnis. Į šitas tendencijas policijoje turėtų atkreipti dėmesį ir politikai, ir visuomenė.  

Darius Kuolys siūlo atsistatydinti VSD direktoriaus pavaduotojui Romualdui Vaišnorui, 2013 m. gegužė, Juozo Valiušaičio nuotr.