2015 06 25

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Kas bendro tarp sporto ir bažnyčios restauravimo?

Juozo Valiušaičio nuotr.

Vilniuje įsikūrę Šv. Jono bendruomenės broliai gerai pažįstami ne tik sostinės katalikams. Rekolekcijos, akademinės paskaitos, kultūriniai renginiai, užsiėmimai ir stovyklos vaikams, jaunimui ir šeimoms – veiklos sąrašą dar galima tęsti ir tęsti. Aplink vienuolius susibūrusios bendruomenės žmonės tikriausiai seniai apsiprato su įspūdingu, tačiau gerokai istorijos vėjų nugairintu ir žmogaus rankų nušiurintu bažnyčios ir vienuolyno pastatu Antakalnio rajone. Tiesa, per pastaruosius 15 metų pastatai buvo gerokai aptvarkyti ir papuošti, tačiau dar labai daug ką reikia padaryti. Ieškodami lėšų broliai sumanė pakviesti visus, norinčius paremti restauracijos darbus į pusmaratonį, kuris vyks rugsėjo 13 d. Apie iniciatyvą pasakoja br. Pranciškus Ksaveras, Elena Jusaitienė ir Linas Aleksevičius.

Kaip kilo šis sumanymas ir kodėl savo bėgimui pasirinkote gan pranciškonišką šūkį?

Br. Pranciškus Ksaveras: „Bėk ir atstatyk mano bažnyčią“ – tokį šūkį pasirinkome savo bėgimui, ir tai išties yra užuomina į šv. Pranciškaus Asyžiečio pašaukimą (apie kurį buvo kalbėta išrinkus ir dabartinį popiežių). Gerai žinome tą epizodą, kai, išgirdęs Viešpaties žodžius: „Eik ir atstatyk mano bažnyčią“, Pranciškus ėmėsi atstatyti griūvančią San Damiano bažnytėlę ir tik vėliau suprato, jog yra šaukiamas dvasinio atnaujinimo misijai.

Kol kas mes fiziškai atstatome savo – Išganytojo bažnyčią – esančią Antakalnyje, šalia kurios įsikūręs ir mūsų vienuolynas. Į buvusį trinitorių vienuolyną persikėlėme 2000-aisiais, prabėgus 7 metams nuo vienuolyno įsikūrimo Lietuvoje. Bažnyčia ir vienuolynas buvo labai apgailėtinos būklės – šiandien ji daug gražesnė, tačiau reikia dar labai daug ką pakeisti ir atnaujinti. Galvojant, kaip tęsti bažnyčios restauracijos darbus, kilo mintis apie maratoną. Mes su broliu Justinu esame pratę bėgioti, tad pagalvojome, kodėl nemetus iššūkio sau ir nepakvietus prisijungti kitus dėl bendro tikslo?

Principas paprastas – mes, broliai, kviečiami visus, norinčiuosius bėgti kartu su mumis, registruotis į Vilniaus pusmaratonį, kuris vyks rugsėjo 13 d. Visi, kurie kartu bėgs, dėvės vienuolyno marškinėlius, kartu „ginsime vienuolyno spalvas“. Bėgikų vardai ir rezultatai bus iškabinti vienuolyno skelbimų lentoje.

Juozo Valiušaičio nuotr.

Jau pradėjome pirmąsias bendras treniruotes: jos truks visą vasarą. Renkamės šeštadieniais 16 val. vienuolyno kieme ir kartu su treneriu broliu Liudviku, kuris yra ir kineziterapeutas, bėgame vis didindami distanciją.

Bėgimo išvakarėse rugsėjo 12 d., šeštadienį, 18 val. bus aukojamos šv. Mišios sportininkams, o padėkos šv. Mišios planuojamos rugsėjo 13 d., sekmadienį, 18 val.

Kas nenorėtų ar negalėtų bėgti kartu, gali palaikyti bėgikus, laukti komandos prie finišo. O taip pat aukoti bažnyčios restauracijai. Sirgaliai taip pat gali įsigyti vienuolyno marškinėlius už auką, užpildę anketąmūsų vienuolyno interneto puslapyje.

Kuo išsiskirs joanitų bendruomenės komandos marškinėliai?

Vilniaus maratono organizatoriams, regis, rūpi, kad graži dosnumo dvasia lydėtų bėgimą. Tikimės, kad mus šiek tiek parems ir paruoš marškinėlius su mūsų vienuolyno, taip pat ir partnerių logotipais. Mūsų partneriai yra Kultūros paveldo departamentas (KPD), kuris jau padeda restauruoti bažnyčią ir entuziastingai priėmė šią iniciatyvą, taip pat Vilniaus arkivyskupija. Vilniaus vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis irgi karštai remia mūsų sumanymą. Neseniai mūsų bažnyčioje suteikė sutvirtinimą 20 asmenų ir nepriėmė mūsų pasiūlytos aukos, sakydamas, kad geriau ją skirti maratono tikslams.

Kokius konkrečius darbus dar reikia nuveikti restauruojant bažnyčią?

Reikia atlikti labai daug darbų: pakeisti grindis, stogą, restauruoti išorę – bažnyčia dažyta prieš daugybę metų. Jos prieangis, laiptai taip pat labai apleisti. Jaunavedžiams ir jų svečiams po Santuokos sakramento nėra labai smagu fotografuotis tokioje aplinkoje…

Vienuolyno kiemas prieš įsikuriant broliams. Šv. Jono vienuolyno archyvo nuotr.

Bažnyčioje turime vertingo kultūrinio paveldo: išties gražus 18 amžiaus pradžios dekoras, kurį norėtume restauruoti kuo labiau sugrąžinant pirminį vaizdą. Bažnyčios pastatas ne kartą perdažytas, ir pirminis dekoras paslėptas po keletu sluoksnių. Restauratoriai tyrinėja, kaip būtų galima atkurti autentišką vaizdą: nuimti visus sluoksnius iki pirmųjų dažų, kad būtų galima pamatyti bažnyčios amžių ir turėti estetišką vaizdą.

Kalbant apie finansavimą, pusę vidaus restauravimo darbų sumos skiria KPD. Stogas priklauso vyskupijai – tad kurija turi prisidėti, o mes dar ketiname kreiptis į ES fondus dėl didžiųjų darbų, ypač lauke.

Kada pirmą kartą sužinojote apie brolių iniciatyvą? Kaip jums nuskambėjo ši mintis?

Elena J.: Apie maratoną išgirdau bažnyčioje per skelbimus po Mišių – mintis iškart sudomino. Kadangi pati reguliariai sportuoju ir tokie dalykai man nesvetimi, pagalvojau, kad būtų labai smagu prisidėti prie idėjos. Studijuoju slaugą, tad mane kaip medikę labai domina sveikas gyvenimo būdas. Vyrui tuoj pat pasakiau, kad labai norėčiau – jis man pritarė, o vėliau ir pats išreiškė norą dalyvauti. Žodžiu, brolių idėja pataikė į dešimtuką – po Mišių iškart nuėjom į zakristiją pasakyti, kad jungiamės prie jų.

Koks jausmas bėgti už joanitų bendruomenės komandą, kai kiti gal bėga už savo verslo įmonę ar garsų prekės ženklą?

Sakyčiau, daug smagiau atstovauti tokiai bendruomenei, kurios vertybės man atrodo teisingos ir tikros. Gerai, žmonės bėga už kokio mobiliojo ryšio operatoriaus vardą, bet juk tai vien tam, kad pareklamuotų… O mes paremiame savo bendruomenę, pristatome save kaip bendruomenę, kurią jungia bendros vertybės. Šitaip vyksta ir pačių vertybių sklaida – tų pačių, kurias skleidžia Bažnyčia. Gal kas nors, pamatęs mus, susidomės ir užsuks pas joanitus…

Reikės kas šeštadienį popiet ateiti į treniruotę…

Tokiu būdu bėgimas įgaus dar kitokią prasmę. Kas sekmadienį eiti į Mišias – taip pat tam tikras įsipareigojimas. Gal tą rytą norėtum ilgiau pamiegoti, bet žinai, kad ateini pas Dievą ir dėl to įsipareigojimo tau net nekyla klausimų ar minčių: „Gal šiandien pamiegosiu…“ Man maratonas ir bažnyčios statymas, kaip pasakojo br. Ksaveras, yra būdas prisiimti atsakomybę. Įsipareigojimas kiekvieną šeštadienį ateiti bėgioti (aš išties bėgioju ne tik šeštadieniais) – tai įsipareigojimas sau pačiam ir pasižadėjimas siekti bendro tikslo kartu su kitais. Tai manęs negąsdina. Juk žmogus gyvenime prisiima daug įvairių atsakomybių. Man šeštadienis šitaip įgauna dar vieną prasmę.

Linas A.: Mano mintys panašios į br. Ksavero išsakytus žodžius. Aš reguliariai bėgioju ir mano įprasta distancija – 8 km. Kartą mane pavijo vienas žmogus, kai išsikalbėjome, sužinojau, kad jis įpusėjęs 23 kilometrą. Aš buvau kiek priblokštas, nes pats bėgau penktą kilometrą iš aštuonių. Pasirodo, žmogus turėjo antsvorio, kai gydytojai jam rekomendavo bėgioti, jis pradėjo, o šiandien jau yra maratonų bėgikas, važiuoja net į užsienį.

Juozo Valiušaičio nuotr.

Kai išgirdau skelbimą apie brolių pasiūlymą, iškart pajutau, kad noriu dalyvauti. Iš pradžių galvojau, gal užteks ir 10 km, gal nereikia čia plėšytis, bet vėliau apsisprendžiau susigrumti su visa trasa.

Labiausiai mane patraukė bendruomenė. Sakoma, pas Dievą niekas nenueina vienas, – taip ir čia – labai svarbus bendruomeniškumo motyvas. Jaučiu, kad bėgti vienam visai kas kita negu bėgti čia kartu su kitais. Įsipareigojimas kviečia treniruotis ir priimti iššūkį, kurį pasirinkai.

Panašiai galvoju ir apie maratoną – mūsų, bėgančių su marškinėliais, bus daugiau: tad gali pasidžiaugti, kad kas nors bėga priekyje, arba atsigręžęs pamatysi pažįstamą veidą, kuris tave motyvuos ir ragins bėgti toliau. Labai puikiai susijungė mano vidinis iššūkis ir ta bendruomenės sugalvota iniciatyva. Sau mestas iššūkis įgauna kur kas didesnę prasmę. Galiu prisidėti prie bendruomenės iniciatyvos, kuri yra labai graži ir reikalinga.

Kiek dalyvių tikitės?

Br. Pranciškus Ksaveras: Pirmą kartą treniruotėje dalyvavo 9, o praėjusį kartą – jau 14 bėgikų. Registravosi jau 14 žmonių, o keturi dalyvavo treniruotėse, nors dar dvejoja ar galės dalyvauti.

Linas A.: Aš žinau dar bent 5 žmones, kurie nori dalyvauti, nes kai registravausi pats, plačiai visiems skelbiau apie šią galimybę ir buvo žmonių, kurie susidomėjo. Manau, kad tikrai bus daugiau norinčiųjų.

Elena J.: Kai sumanai bėgti vienas, gali galiausiai apsigalvoti, bet čia jau nebegali atšaukti sprendimo, tai padeda išlaikyti savo įsipareigojimą.

Kartais tikintys žmonės kritikuoja kūno kultą ar perdėtą jo puoselėjimą… Kaip į tai žiūrite?

Elena J.: Nepriežiūra irgi yra negerai. Nė vienas kraštutinumas nėra gerai. Kūnas yra dvasios namai, tad turime jais rūpintis. Svarbu neperžengti ribos. Jo alinimas, pavyzdžiui, alkoholiu ar kitais žalingais įpročiais, nesveiku maistu ar gyvenimo būdu yra blogis. Kiekvienas privalo rūpintis savo sveikata. Įsakymą „nežudyk“ turime pritaikyti ir sau, suprasdami, kad negalime kenti sau, savo sveikatai. Ligotas žmogus rūpinasi tik savimi, savo liga, negalvodamas apie nieką daugiau. O juk neretai patys šiek tiek sau pakenkiame.

Žinoma, ir perdėtas susitelkimas į kūną, galvojant, kad galima vartoti tik tam tikrus produktus, nuolat sportuoti, nieko aplink nematant, taip pat nėra gerai.

Br. Ksaverai, ar esate kada per išpažintį girdėjęs, kad katalikas išpažintų, jog nedaro mankštos?

Taip, esu (juokiamės). Taip, tai yra tam tikra tinginystė. Mūsų kūnui reikia rūpesčio ir pastangų, kad būtų sveikas.

Beje, žmonės labai gerai sutiko šią minį. Pirmoji auka, kurią gavau restauravimui sportu, buvo iš vienos močiutės. Viena jų sako: „Ar ne geriau, kad jūs šį laiką skirtumėte savo avelėms?“ Atsakiau, kad ir avelėms geriau, jei jų ganytojas yra sveikas…

Be to, bėgate ne vienas, o kartu su „avelėmis“…

Elena J.: Manau, kad įvairiais dalykais galima skatinti ir „ganyti“ tas avis. Ne vien bažnyčioje ar ne vien dvasinio pobūdžio veikla. Atstatome ne vien fizinę bažnyčią, bet ir dvasinę – norime stiprinti savo tarpusavio ryšius. Manau, kad kiekvienoje veikloje galima rasti dalykų, kuriais paskatinti kitus, parodyti pavyzdį, sužadinti kitam tam tikras emocijas, vertybes. Gal kitam toks bėgimas yra geriausias būdas atrasti savo priėjimą prie tikėjimo, gal jis prisijungs dėl kitų priežasčių, bet galiausiai jam tai suteiks šansą pagilinti tikėjimą.

Br. Pranciškus Ksaveras: Bėgimas yra gera proga naujai atrasti bėgimo simbolinę prasmę. Įdomu, kad Biblijoje bėgimas yra entuziazmo įvaizdis. Etimologine prasme entuziazmas reiškia – Dievas gyvena tavyje, tave skatina, tai – meilės polėkio įvaizdis. Pirmieji joje minimi bėgikai – kariai, skubantys atnešti naujienas apie mūšių eigą. Žinome, kad maratoną įkvėpęs įvykis buvo panaši situacija per karą tarp atėniečių ir persų, kai karys Filipidas, gyvenęs kiek vėliau už Dovydą, 490 metais prieš Kristų, bėgo 42 kilometrus tarp Maratono miestelio ir Atėnų, trokšdams pranešti džiugią žinią, kad dievai davė pergalę atėniečiams prieš persus.

Biblijoje dar matome, kad pats Dievo Žodis aprašytas kaip entuziazmo kupinas bėgikas: išminties knyga jį aprašo kaip besiveržiantį „iš dangaus, nuo karališkojo sosto“ (Išm 18,15). Psalmė sako, kad Dievas „siunčia savo žodį žemei, ir ką jis įsako, greitai įvyksta“ (Ps 147).

Bėgimas, kaip sakėme, yra meilės polėkio įvaizdis – ne tik kupinas entuziazmo, bet ir įkvepia entuziazmo bei noro bėgti. Kita psalmė sako: „Bėgu tavo įsakymų keliu, nes tu man duodi imlią širdį.“ Pranašai kartais taip pat aprašyti kaip bėgikai: „Net jaunuoliai pailsta ir pavargsta, vaikinai klupte klumpa, bet tie, kurie pasitiki VIEŠPAČIU, atgaus jėgas, pakils tarsi arų sparnais, – nepavargs bėgdami, nepails eidami“ (Iz 40.31).

Jėzus išsiuntė mokinius: „eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones…“ Jie ne tìk ėjo, bèt po Sekminių Šv. Dvasios kupini jie bėgo, skleisdami žinią. Apaštalai, kalbėdami apie savo misiją, kalba apie bėgimą. Apaštalas Paulius dažnai taip sako: „Argi nežinote, kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną? Ir jūs taip bėkite, kad laimėtumėte!“ (1 Ko 9, 24).

Kalbėdamas apie save filipiečiams, sako: „…vejuosi norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. Pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“ (Fil 3, 12–14).

Sakoma, kad Filipidas mirė vos pasiekęs savo bėgimo tikslą ir pranešęs apie pergalę, panašiai šv. Paulius mini savo gyvenimo pabaigą kaip bėgimo pabaigą: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgìmą, išlaikiau tikėjimą“ (2 Tim 4, 7). Po Sekminių, išsiliejus Šv. Dvasiai, esame siunčiami bėgti su Trejybės meile širdyje, ir net aukoti savo gyvenimą už tą žinią, kad tik miestas išbristų iš nerimo ir nevilties.

Norėčiau paliesti ir mūsų vienuolyno globėją, šv. Joną. Apaštalas Jonas nubėgo svarbiausią bėgimą žmonijos istorijoje: Velykų rytą jis bėgo prie Kristaus kapo. Tuo metu jis dar netikėjo, bet norėjo sužinoti, kas ten įvyko. Tai būtų antroji galima bėgimo dvasinė prasmė. Vieni bėga, nes yra kupini entuziazmo dėl nešamos žinios, yra kupini tikėjimo, tačiau kiti bėga, panašiai, kaip apaštalas Jonas, dėl to, kad nežino ir nori žinoti; netiki bet nori įtikėti.

Jonas atbėgo greičiau negu Petras: gal dėl to, kad buvo jaunesnis, bet gal ir dėl to, kad nujautė, jog jo laukia stipriausia žinia jo gyvenime.

Norėčiau, kad mūsų bėgimas būtų ir šio šv. Jono bėgimo įvaizdis. Bėgame ir už visus, kurie nėra tikintys, bet kuriuos veikia malonė, kuriuos ji skatina uoliai ieškoti tiesos ir nesustoti, už tuos, kurie yra bandomi, nematydami tunelio galo, už tuos, kurie kovoja dėl savo santuokos, dėl savo šeimos, nežinodami, kuo remtis.

Todėl kviečiame visus bėgti kartu ir atstatyti bažnyčią! Registruotis galima vilniausmaratonas.lt puslapyje, organizaciją nurodant „Šv. Jono brolių vienuolynas“ (papildomų duomenų langelyje), ir šioje formoje. žr. http://www.joanitai.org/index.php/lt/pusmaratonis. Iki susitikimo prie starto!

Kalbino Saulena Žiugždaitė