2015 06 28

Leigh McLeroy

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Kodėl šiandien nevyksta stebuklai?

Gerai žinoma, kad Jėzus darė stebuklų. Kodėl juos darė? Ar stebuklai tebevyksta?

Šiandien, girdėdami žodį „stebuklas“, įsivaizduojame nutinkant kažką, ką kadaise laikėme neįmanoma – kad ir kas tai būtų. „Per stebuklą išlaikiau egzaminą! Juk beveik nesimokiau!“ – gali sušukti savo akimis netikintis studentas. Arba nuostabos kupini sutuoktiniai gali pareikšti: „Tikras stebuklas, kad mes laukiamės kūdikio. Jo laukėme dešimt metų!“

Šių situacijų dalyviams tokie rezultatai išties gali atrodyti stebuklingi. Tačiau visi žinome, kad reguliariai pasitaiko atvejų, kai studentai – net ir nepasiruošę – išlaiko egzaminus. O nėštumas yra natūralus biologiškai paaiškinamas įvykis, jei tik žmonės nevengia lytinų santykių, net jeigu praeityje jie ir buvo bergždi.

Tad jeigu šie paminėti įvykiai gali atrodyti netikėti, tačiau bent jau žmogiškai jie yra įmanomi.

Stebuklas, priešingai, yra kažkas, kam neegzistuoja natūralus paaiškinimas. Jei kai kas teigia, jog stebuklas įvyksta tada, kai antgamtė užima gamtinės plotmės vietą arba įsiveržia į jos plotmę, teologas C. S. Lewisas su tuo nesutinka. Jam stebuklai yra asmeninis arba ypatingas Dievo galios pritaikymas konkretiems atvejams, kuriuose „įsikūnijęs Dievas staiga ir konkrečioje vietoje padaro kažką, ką Dievas paprastai yra daręs ar darytų.“

Kodėl Jėzus daro stebuklus?  

Tikriausiai nėra kito asmens, su kuriuo taip būtų siejamas stebuklų darymas, kaip Jėzus Kristus, paties Dievo Sūnus. „Jis pirmauja tarp kitų“, – sako Lewisas.

Evangelijose užfiksuota daugybė Jėzaus padarytų stebuklų. Kai kurie jų pateikiami visose keturiose knygose; kiti randami tik vienoje.

Trejus metus Jėzus iš Nazareto keliavo Galilėjos regione, mokė žmones ir skelbė Dievo karalystės atėjimą. Žmonės ėjo pas jį, nes tikėjo, jog jis turi galios jiems padėti ten, kur niekas – joks dalykas ir joks žmogus – negalėjo.

Pasakojimai apie jo padarytus stebuklus pritraukė minias. Kai kuriuos masino smalsumas, kitus – viltis, o dar kiti mėgino nutildyti jį.

Jėzus gydė ne visus, ne visus pamaitino ir ne kiekvieną jam brangų mirusįjį sugrąžino į gyvenimą. Jo stebuklai buvo nuoroda į tą dieną, kai jis valdys karalystėje, kurioje nebus ligos, alkio, mirties. Darydamas šiuos stebuklus, Jėzus parodo, kaip Dievas mano susidoroti nuodėmės epidemiją ir žmonių genties trapumu.

Kokius stebuklus darė Jėzus?  

Jėzus neturėjo „stereotipinio“ stebuklo. Nebuvo jokio „triuko“, kurį jis būtų tobulinęs ir nuolat kartojęs, siekdamas padaryti įspūdį žmonėms aplink save. Vietoj to jis darė nepaprastus dalykus savo eilinės dienos eigoje.

Jis atstovavo savo šeimai vestuvių puotoje ir, pasibaigus vynui, pasirūpino, kad vandens sklidini indai taptų vynu. Nė vienas iš susirinkusiųjų nežinojo, iš kur atsirado skanusis „naujas“ vynas. Tačiau Jėzaus motina ir vyną pilstę tarnai gerai žinojo, kad tapo stebuklingo perkeitimo liudytojais.

Jis sutiko moterį prie šulinio; netrukus pasakė apie ją pačią dalykų, kuriuos ji ilgą laikė slėpė nuo visų – dalykų, kurių šiaip jis negalėjo žinoti. Tą akimirką jis pralaužė jos gynybinį šarvą ir apnuogino jos širdį. Tuomet pasiūlė dalykų, kurių ji labiausiai ilgėjosi: atleidimą ir naują gyvenimą. Ji patyrė apreiškimo ir išgelbėjimo stebuklą.

Dauguma Jėzaus veiksmų yra išgydymo stebuklai. Vos vienu ištartu žodžiu jis išgydė romėnų šimtininko mirštantį sūnų. Jėzus niekada nebuvo nei matęs, nei lietęs berniuko. Kai kariškis maldavo Jėzaus ateiti prie sergančio jo vaiko lovos, Jėzus jam pasakė, kad berniukas jau sveikas. Grįžęs namo tėvas pamatė, jog tai buvo tiesa.

Vyrui, dešimtmečius gulėjusiam lovoje, jis liepė keltis ir vaikščioti – ir kai šis pamėgino – pavyko. Jis sugrąžino regėjimą aklam gimusiam vyrui, patepęs jo akis žemės dulkėmis sumaišytomis su seilėmis. Kaip pasakoja evangelistas Matas: „Prie jo susirinko didžiulė minia, kuri atsigabeno su savimi raišų, luošų, aklų, nebylių ir daugel kitokių. Žmonės suguldė juos prie Jėzaus kojų, o jis pagydė juos“ (Mt 15, 30).

Kartais Jėzus fiziškai paliesdavo tuos, kuriuos gydydavo, kartais – ne. Tačiau tie, kuriems jis padėdavo, visada išeidavo gavę daug daugiau gero, nei prašė ar tikėjosi.

Jėzus darydavo ir aprūpinimo maistu stebuklus, tiek didelius, tiek mažus. Jis padaugino penkis kepaliukus duonos ir dvi mažas žuvis, pamaitinti penkiems tūkstančiams. Jis sumokėjo šventyklos mokestį Kafarnaume, pasakydamas apaštalui Petrui (žvejui), kad pažvejojęs, ras šekelį pirmos sugautos žuvies žiaunose. Taip ir nutiko.

Vieni įspūdingiausių Jėzaus padarytų stebuklų yra galios ir valdymo parodymas sukurtosios tvarkos atžvilgiu. Jo mokiniai matė jį vaikščiojantį vandeniu šėlstant audrai. Jo draugės Marija ir Morta liudijo, kad Jėzus pašaukė jų brolį Lozorių iš kapo keturios dienos po mirties.

Ką reiškia Jėzaus stebuklai?

„Visi Jėzaus padaryti stebuklai, – sako autorius Ericas Metaxas, – nurodo į kažką daugiau, nei matyti plika akimi. Jie siekia atkreipti dėmesį į kažką anapus paties stebuklo.“ Stebuklai yra kur kas daugiau, nei vien antgamtinis žemiškų problemų sprendimas. Jie išreiškia Dievo charakterį, pasakoja apie Dievo karalystę ir rodo Dievo galią.

Pastorius ir teologas Timothy Kelleris sako: „[Stebuklai] veda ne vien į žinojimu grįstą tikėjimą, bet į garbinimą, baimę ir nuostabą. Jėzaus stebuklai niekada nebuvo magiški triukai, skirti padaryti įspūdį ar priversti… Vietoj to, jėzus naudojo savo galią gydyti ligonius, pamaitinti alkstančius ir prikelti mirusius. Kodėl? Mes modernūs žmonės apie stebuklus galvojame kaip apie natūralios pasaulio tvarkos sustabdymą, tačiau Jėzui jie turėjo reikšti natūralios pasaulio tvarkos atkūrimą.“

Biblija pasakoja mums, kad Dievas pasaulį sukūrė ne tam, kad jame klestėtų ligos, badas ir mirtis. Jėzus atėjo tam, kad atpirktų tai, kas neteisinga, ir išgydytų tai, kas palaužta. Jo stebuklai nėra vien įrodymai, kad jis turi galią, bet ir nuostabus išankstinis paragavimas to, ką jis ketina su ta galia pasiekti. Jėzaus stebuklai nėra vien iššūkis mūsų protams, bet pažadas mūsų širdims, kad pasaulis, kokio visi trokštame, jau pakeliui. Koks yra didžiausias Jėzaus stebuklas?

Kai kurie, kaip C. S. Lewisas, teigia, kad didžiausias Jėzaus Kristaus stebuklas buvo įsikūnijimas – gimimas šiame pasaulyje mergelės, vardu Marija, įsčiose. Nesunku suprasti, kodėl. Joks kitas jaunas vyras iki jo ar po jo nėra teigęs, kad jo tėvas yra Dievas, nei nenurodė, kad jį pradėjo Šventoji Dvasia. Dievo gimimas žmogaus kūne yra stebuklingas.

Kiti teigia, kad prisikėlimas – Jėzaus sugrįžimas į gyvenimą trečią dieną po mirties – yra net dar didesnis stebuklas. Ir šįkart, nėra sunku pasakyti, kodėl. Istorija tokia neturinti precedentų, kad daugelis netikėjo ja anuomet ir daugelis vis dar ja netiki.

Tačiau tikriausiai didžiausias stebuklas yra tas, kuris tampa įmanomas šių dviejų dėka: stebuklas, kuris įvyksta tada, kai vyras ar moteris, kurių širdys yra uždarytos Dievui, ima tikėti Dievu, pasikliauti juo ir yra jo perkeičiami.

„Didžiausias stebuklo įrodymas, – rašo Metaxas, – yra pasikeitęs gyvenimas, kai žmogus iš netikėjimo pereina į tikėjimą.“ Ženklai ir nuostabūs dalykai, kokius darė Jėzus, gali pasitaikyti rečiau arba būti sunkiau įrodomi nei praeityje, tačiau vyrai ir moterys visame pasaulyje liudija, kad tikėjimo stebuklas tęsiasi aplink mus kasdien.

Stebuklai baigėsi?

Kai kurie tikintieji Dievo stebuklais kartais sako, kad stebuklai nebevyksta – kad jie vyko Jėzaus dienomis ir Senojo Testamento laikais, tačiau ne dabar. Kiti tiki, kad Dievas ir toliau pasaulyje daro stebuklus.

Nesvarbu, kad ir koks būtų šiuolaikinių žmonių supratimas apie stebuklus, krikščionys tiki, jog kai Jėzus nebevaikšto šia žeme, jo mirtis ir stebuklingas prisikėlimas nutiesė kelią Šventosios Dvasios atsiuntimui į pasaulį. Nuo tada Dievo galia tapo mums prieinama ir nuolat veikia prieš tamsos ir blogio, mirties ir skausmo jėgas.

Johnas Piperis rašo: „Nuo tada, kai tapome klusnūs Dievo gerumo laisvei ir suverenumui, trokšdami daryti tai, kas jam patinka, manau, turėtume nuolat melsti stebuklingo Dievo įsikišimo. Mes nediktuojame, kada ir kokių ar kiek stebuklų Dievas turėtų padaryti tarp mūsų. Tačiau neprašyti jų, man atrodo, reikštų turėti pasaulietinį ir natūralistinį mąstymą, o ne biblinį.“

Pagal ExploreGod.com parengė S. Žiugždaitė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.