Įvykiai Armėnijoje. Ko bijo Kremlius

Vitalijus Portnikovas yra garsus ukrainiečių žurnalistas ir visuomenės veikėjas.

Rusijos propaganda, atrodo, taip visur įsismelkė, kad jai negali pasipriešinti net bandantys išsaugoti objektyvumą žmonės. Būtent dėl to jiems tenka priminti paprastą faktą: ukrainiečių protestas taip pat nebuvo antirusiškas. Ir nevyko su „antirusiškais lozungais“. Jis prasidėjo nuo reikalavimo grįžti prie europietiškos integracijos politikos. Tą politiką vykdė prezidentas Viktoras Janukovyčius ir Nikolajaus Azarovo vyriausybė, beje, Maskvoje jiems nebuvo priekaištaujama dėl „antirusiškumo“. Jokių antirusiškų lozungų Maidane – nei iki tol, kol studentus sumušė spec. dalinių pareigūnai, nei po to – nebuvo ir negalėjo būti.

Žinoma, esant norui, antirusiškumu galima pavadinti ką tiktai nori – kad ir Stepano Banderos portretą ar Ukrainos vėliavą. Tačiau greta šių atributų Maidane per visus „taikaus“ periodo mitingus buvo ir daugybė Rusijos Federacijos vėliavų, kurias atsinešė su savimi ir iš įvairių kaimyninės šalies regionų atvykę mūsų svečiai, ir patys ukrainiečiai. Rusų pasisakymai iš Madano scenos visada buvo sutinkami su entuziazmu. Aš pats ne kartą iš tos scenos pareiškiau pagarbą Rusijos tautoms, išreiškiau viltį, kad anksčiau ar vėliau demokratinė Ukraina ir demokratinė Rusija susitiks Europoje.

Beje, vienas iš šitų susitikimų buvo neplanuotas. Tą dieną į Kijevą atvyko amerikiečių senatoriai Johnas McCainas ir Crisas Murphy, kurie taip pat kalbėjo večėje. Tame pačiame mitinge turėjo kalbėti ir Borisas Nemcovas – ir tai nebuvo atsitiktinumas, kadangi Visos Ukrainos susivienijimo Maidano taryba buvo įsitikinusi, jog būtina suteikti žodį ir mūsų draugams iš JAV, ir mūsų draugams iš Rusijos. Bet Viktoro Janukovyčiaus nurodymu B. Nemcovo į Ukrainą neįleido. Ir tada mitingo organizatoriai paprašė manęs iš scenos kreiptis į rusus su kvietimu palaikyti ukrainiečius, siekiančius apginti savo teisę pasirinkti šalies ateitį. Žinoma, pakeisti Nemcovo kalbos šis kreipimasis negalėjo. Bet tai dar kartą parodo, koks „antirusiškas“ buvo Maidanas. Kai kreipiausi į rusus, prieš save mačiau ir savo šalies, ir Rusijos vėliavų. Ir tai atrodė visiškai natūralu – ir man, ir šimtams tūkstančių žmonių, susirinkusių į centrinę Kijevo aikštę.

Тaigi antirusišką nuotaiką Ukrainoje įžiebė ne Maidanas. Ją įžiebė Vladimiras Putinas su savo aplinka ir propagandistais. Banditiško Janukovyčiaus režimo palaikymas (net po to, kai buvo pradėta masiškai šaudyti į protestuotojus), Krymo okupacija, Donbaso išprievartavimas, kaimyninės šalies ir jos piliečių įžeidimas – visa tai, žinoma, nulėmė dabartinį požiūrį į Rusijos valstybę, o į tuos, kuriems gėda dėl Rusijos, ukrainiečiai iki šiol žiūri su pagarba ir užuojauta. Bet kuo čia dėtas Maidanas?

Jeigu kas nors mano, kad Armėnija „pasmerkta“ pasirinkti prorusišką poziciją, jie smarkiai klysta. Devintojo dešimtmečio pabaigoje sąjunginiam centrui iššūkį metė būtent Armėnija –ir „prorusiškumu“ ten net nedvelkė. Užtat viena iš pagrindinių Kremliaus sąjungininkių buvo tuometinė Azerbaidžano valdžia.

Rusijos vadovybei pakanka padaryti keletą įprastų klaidų, kad šalis, kuri atrodo „pasmerkta“ sąjungai, imtų Rusiją vertinti taip, kaip šiandien ją vertina Ukraina, – kaip išdavikę.

Ir man kažkodėl atrodo, kad Kremlius šių klaidų neišvengs. Tuo labiau kad jos jau daromos – šiuo atžvilgiu aš kaip tik sutinku su tais Rusijos žurnalistais, kurie siūlo nelyginti armėnų protesto su Maidanu ir nepaskelbti, jog dar viena tauta pasidavė amerikiečių spaudimui. Bet Kremliui atsitiktinumų nėra ir negali būti jokio pateisinimo liaudies pykčiui – net kai pro jų vartus įsiverš nuosavas Maidanas, jie tikės, kad tai ne rusų protestas, o amerikiečių sąmokslas.

Pagal Grany.ru parengė Michalina Bočiarova.