2015 07 03

Odeta Bartašiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Dėstytojas Giedrius Česnakas: „Bendruomenė yra ta stiprybė, kuri teikia gyvybingumo“

Lietuvos mokslų akademija šiemet Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto (VDU PMDF) Politologijos katedros dėstytojui dr. Giedriui Česnakui įteikė vieną iš 2014 m. vardinių premijų, skirtų jaunųjų mokslininkų ir doktorantų bei aukštųjų mokyklų studentų mokslinių darbų konkursų nugalėtojams. „Ko gyvenime nesitikėjau, tai tokių įvertinimų“, – teigia politologas. Šiandien domimės dėstytojo dr. G. Česnako akademine veikla, prisimename studijų laikus bei dalinamės idėjomis apie universiteto bendruomeniškumą.

Visi Jus pažįsta, kaip vieną iš perspektyviausių doktorantų, sėkmingai apgynusių disertaciją energetikos tematika. Bet pradėkime nuo pradžių ir sugrįžkime į mokyklos laikus. Koks buvote mokinys? Ar stropus?

Buvau stropus mokinys. Turiu prisipažinti, kad nelabai sekėsi lietuvių kalba. Ypač 5–7 klasėse, bet po to susiėmiau. Mane visuomet labai žavėjo istorija. Turėjau gerą mokytoją, kuris užkrėtė mane domėjimusi pasauliu, analizavimu, perspektyvomis. Aš labai džiaugiuosi šiais mokyklos metais, bet turiu pripažinti, kad Panevėžyje tuo metu mokytis buvo tikras iššūkis. O aš dar buvau žemaūgis ir labai nepakantus neigiamai nusiteikusiems. Per pertraukas negalėdavau pakęsti, kai kas nors darydavo kokias nesąmones, bandydavo tyčiotis. Visada bandydavau ne kiek fiziškai, bet bent jau žodžiais kažkaip atsikirsti, tai būdavo visokių konfliktų su bendraklasiais. Negaliu sakyti, kad buvau pavyzdinis mokinys, bet mokytis tikrai stengiausi.

Gal jau mokykloje pradėjote domėtis politika? Ar viskas kilo iš susidomėjimo istorija?

Prasidėjo nuo istorijos. Po to būdavo pilietinio ugdymo dalykai istorijos pamokose. Šitas susidomėjimas atsirado ir nuolat stiprėjo. Nuo 10-tos klasės jau tikrai norėjau būti žmogumi, kuris kažkaip prisidėtų prie valstybės, ją pakeistų, bandytų padaryti geresnę. Noras dėstyti atsirado jau antro kurso pabaigoje per anglų kalbos paskaitas po vieno pristatymo, kai dėstytoja pasakė, kad „tu sugebi kalbėti ir gali mokyti žmones“. Tada šitai užkrėtė. Įvairių pamąstymų, svajonių buvo. Tikiuosi, kad kai kurios dar išsipildys.

Kodėl nusprendėte pasirinkti Politikos mokslų studijas Vytauto Didžiojo universitete?

Čia irgi savotiška istorija. Kai sužinojau abitūros egzaminų pažymius, jau buvau pateikęs stojimo dokumentus Panevėžyje į Kauno technologijos universiteto Verslo administravimo specialybę. Žinojau, kad esu garantuotai įstojęs. Vieno egzamino nežinojau – istorijos. Bet paskambinau, sužinojau balus ir sakau tėvams – važiuoju perrašyti savo pasirinkimo, gavau 99 balus iš 100, noriu padaryt kažką kitaip, siekti svajonių. VDU buvo antrasis mano pasirinkimas, bet man taip gyvenime būna, kad antras kartas, antroji pozicija, man niekada nemeluoja.

Jau tiek metų Jūsų vardas siejamas su Vytauto Didžiojo universitetu. Ar vis dar pamenate, kokie buvo pirmieji studijų metai čia?

Nepasakyčiau, kad mano vardas labai siejamas, VDU dirba daugybė puikių ir atsidavusių dėstytojų, žymių profesorių. Pirmi metai buvo iššūkis. Man viskas buvo nauja ir stebino. Bet kuo toliau, tuo geriau pradėjau jaustis aplinkoje, atradau draugų, atsirinkau kolegas, pasidariau aktyvesnis. Manau, kad po pirmo pusmečio susidūriau su žmonėmis, kurie mane padarė aktyvesnį, su kuriais daug linksmų nuotykių patyrėm, tiek per paskaitas, tiek po jų. Tai mane kažkaip išlaisvino. Nuo antro kurso viskas labai gražiai pradėjo klostytis, ir žingsnis po žingsnio buvo vis geriau.

Toliau magistrantūrą ir doktorantūrą taip pat pasirinkote Vytauto Didžiojo universitete. Nesvarstėte, kur nors kitur bandyti, pavyzdžiui, užsienyje?

Ne, nesvarsčiau. Aš pažinojau čia aplinką, žmones. Jais labai pasitikiu. Man čia pasidarė tikrai labai miela, gera. Ir žmonės stengdavosi man padėti, ir dėstytojai suprasdavo. Labai prisirišau prie universiteto, norėjosi būti jo dalimi. Aš mačiau save kaip jo dalį. Man tai yra daugiau negu darbas, nes aš suvokiu save ir kaip bendruomenės narį. Stengiuosi daryti šiek tiek daugiau, negu iš manęs norima, prašoma. Ne visada tai pasiseka. Yra labai stiprus, netgi emocinis prisirišimas. Nežinau, ar tai gerai, bet taip yra.

Minėjote, kad noras dėstyti jau atsirado antrame kurse. Kai pradėjote studijuoti doktorantūrą, jau skaitėte paskaitas, vedėte seminarus, dėstėte. Ar nebuvo sunku iš pat pradžių?

Be abejo, sunku, nes labai greitai viskas keitėsi. Pradėjau nuo Politikos mokslų pagrindų seminaro. Tada greitai atsirado Lietuvos užsienio politikos, Geopolitikos, Valstybės vidaus politikos paskaitos. Reikėjo viską aprėpti. O doktorantūrą studijuojant buvo privalomi studijų dalykai. Nuo tų metų, kai įstojau, dar nebuvo tokio semestro, kad nereikėtų rengti paskaitų naujam kursui. Vis turiu naują knygą skaityti, rinkti naują informaciją. Yra iššūkių, bet kartu ir įdomu – plečiasi akiratis, supratimas, suvokimas, gali padaryti įvairių sąsajų. Manau, kad man, kaip asmenybei, yra gerai, kuo daugiau visko žinoti.

Doktorantūroje, esate dalyvavęs ir „Erasmus“ studijų programoje ir dėstęs Glazgo universitete. Kaip vertinate šią savo patirtį?

Aš labai džiaugiuosi, kad ten nuvykau. Ten dėsčiau 2 kartus. Netrukus ir vėl vyksiu trumpam, nes užsimezgė labai puikūs santykiai su kai kuriais darbuotojais. Mes skundžiamės Lietuvoje, kad neturime daug finansų, nepatenkame į Top 500-tukus universitetų. Tenai pabendravęs su doktorantais, su jaunais daktarais, pastebėjau, kad ten yra daug išteklių, bet nepasakyčiau, kad jie yra kažkuo labai išskirtiniai. Mūsų žmonės, mūsų jauni doktorantai, daktarai, kiti kolegos, turi patirties, jie puikiai viską išmano. Aišku, finansinės galimybės mažesnės. Bet mūsų darbas, atsidavimas sustato į vieną gretą.

Nors trumpą laiką ten dėstėte, bet kaip vertinate užsienio studentus?

Kai kurie studentai man ten labiau patinka, nes jie aktyvesni, jie dalyvauja, jie labiau įsitraukia. Negaliu sakyti, kad tokių nėra Lietuvoje. Nežinau, ar tas lietuvių perdėtas kuklumas, ar susivaržymas neleidžia studentui tiek naudos gauti. Kartu neleidžia ir dėstytojui atsiskleisti. Mes pasiruošiame, ką turime išdėstyti, bet tik diskutuodamas su studentais gali išplėsti jų akademinį požiūrį, suvokimą. Dialogas skatina pozityvius dalykus.

Vytauto Didžiojo universitetas, Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas skatina bei siekia kurti glaudžią bendruomenę tarp studentų ir dėstytojų. Ar reikalinga tokia bendruomenė?

Aš manau, kad ta bendruomenė labai reikalinga, nes dabar gyvename neoliberalioje aplinkoje, kur labai didelė konkurencija. Visi kaip pelytės bando lenktyniauti, tuos ratukus sukti. Visi į materialumą susikoncentravę, bet bendruomenės būtinybė skatina tarpusavio suvokimą, geresnę atmosferą, pažinti vieniems kitus, siekti žinių. Bendruomenė yra ta stiprybė, kuri teikia gyvybingumo. Yra labai skaudu, kad kai kurie žmonės ne visada tai vertina, ne visada tai supranta. Šiandien gali uždirbti vieną ar kitą sumą, gali nukonkuruoti vieną ar kitą kolegą, tačiau galiausiai, po kiek laiko, tu prisiminsi ne pinigus, ne ką uždirbi, ne kiek diplomų pasikabinai ant sienos, bet žmones, kaip su jais bendravai, jausmus. Diplomai sudega, o žmonių atmintyje lieki, todėl tai yra svarbiau.

Jums buvo įteikta Lietuvos mokslų akademijos Lietuvos mokslo premija už Jūsų disertaciją „Energijos ištekliai Rusijos užsienio politikoje Baltarusijos ir Ukrainos atžvilgiu (2000–2012 metais)“. Koks jausmas būti įvertintam visos Lietuvos mastu?

Man tai buvo absoliučiai netikėtas dalykas. Ko gyvenime nesitikėjau, tai tokių įvertinimų. Taip staigiai viskas vyksta, baisu darosi dėl ateities, kad kažkieno lūkesčių nepateisinsiu. Baisiausia, kad savo lūkesčių nepateisinsiu. Man tai buvo džiugu, bet ir kartu įpareigoja.

Bakalauras, magistras, daktaro disertacija, aukščiausi įvertinimai, Mokslo premija. Ir dar darbas Energetinio saugumo tyrimų centre. Kaip viską suspėjate?

Deja, ne viską pavyksta suspėti. Aišku, dėl to širdį skauda. Aš visada stengiuosi viską padaryti labai nuosekliai, uoliai. Kartais per daug į detales susikoncentruoju. Kai kažką ne taip gerai padarai, tai jautiesi kaltas. Be to, šiek tiek nukenčia ir asmeninis gyvenimas. Nes tokio savaitgalio, kad galėtum atsipalaiduoti ir apie nieką negalvoti – nebūna. Svarbu susikoncentruoti į tuos dalykus, į svajones, kurias norisi pasiekti. Norisi daug padaryti, bet gyvenime visko nepadarysi. Reikia atsirinkti.

Jeigu ne paslaptis, kokios Jūsų svajonės ateičiai?

Svajonių yra visokių. Sako, jei pasakysi, neišsipildys. Nuo pat mokyklos laikų svajojau būti labai daug kuo. Mano svajonės labai kito. Noriu prisidėti prie to, kad žmonės gyventų geriau, bet kokiomis prasmėmis, nebūtinai materialinėmis, kad mąstytų plačiau, daugiau žinotų. Bandyti pagerinti pasaulį – labai abstraktu. Žinau, kad to išties pasiekti neįmanoma, bet bandyti galima įvairiais būdais. Niekad nežinai, kuris kelias teisingesnis. Kaip sakant, tu planuoji – Dievas juokiasi, bet jeigu stengiesi, tai kažką padarai.

Kai kalbate apie platesnį požiūrį, žinių skleidimą. Nemanote, kad iš dalies pasiekėte tai dėstydamas studentams?

Manęs prieš trejus metus paklausė, kodėl noriu dėstyti. Tai tampa gyvenimo būdu. Čia ne tas darbas, kuriame uždarei duris ir išeini. Yra vertybės, kurių skirtingai siekia žmonės. Man atrodo, čia ir yra tai, ko siekiau. Nemanau, kad pasiekiau. Ne aš turėčiau šitą vertinti. O jau pasibaigus mano gyvenimui, tai, kokį padarysiu įspūdį studentams, kitiems žmonėms per visą savo gyvenimą, kiek jiems pavyks tas naujas duris atskleisti, atrasti.

Per Vytauto Didžiojo universiteto „PMDF dienas“ šiemet buvote išrinktas šmaikščiausiu dėstytoju. Sugebate kopti į akademines aukštumas, bet kartu išlikti ir studentų mylimiausiu dėstytoju. Iš kur tiek charizmos atsiranda?

Nemanau, kad tai yra charizma. Aš tiesiog stengiuosi būti toks, koks esu. Stengiuosi nesislėpti už kažkokių vardų, bet tiesiogiai bendrauti. Kai bandai būti atviras pasauliui, pasaulis atviras ir tau. Aš visada mėgdavau kokią nors nesąmonę leptelti ar pajuokauti. Kažkaip tas juokas kai kuriuos nelygumus išlygina. Kodėl tuo nepasinaudojus?

Socialinio tinklo paskyroje Facebook galima pamatyti Jūsų tapybą. Kaip atrandate laiko šiam pomėgiui?

Tai dažniausiai savotiškas meditacijos būdas. Susikaupi į vieną objektą, atrodo, viskas atitrūksta. Tapydamas klausausi muzikos, kuri mane įkvepia. Su tuo pomėgiu irgi labai juokingas nutikimas iš mokyklos laikų. Iki ketvirtos klasės aš nepiešiau nieko. Prašydavau, kad viską nupieštų mama. Vieną kartą reikėjo nupiešti medį. Nepatiko man. Ji vargšė net antrą nupiešė, man vėl netinka. Tėtis griežtu tonu sako: „Dabar viskas. Sėdi ir pats pieši.“ Toks privertimas kažką daryti labai pralaužė, bet niekada nebuvau dailininkas, neturiu tokių ambicijų.

Ko palinkėtumėte šių dienų universitetams ir studentams?

Universitetams pirmiausia palinkėčiau netapti „profesinėmis mokyklomis“, nes atrodo, kad tam tikros interesų grupės siekia paversti universitetus būtent „profesinėmis mokyklomis“, kurios teaptarnauja verslo interesus. Universitetai turi likti erdve, kurioje žmogus auga, šviečiasi, įgauna ne tik įgūdžių, būtinų darbinei veiklai, bet tampa eruditu, savo valstybės ir pasaulio kūrėju. Gaila, kad įvairios biurokratinės institucijos ar vertintojai bando labai susiaurinti universiteto vaidmenį iki paslaugų teikėjo.

Studentams linkėčiau sekti savo širdimi, siekti svajonių, mažiau viską vertinti per materialinę prizmę, būti bendruomeniškesniems ir atviresniems. Niekada nebijoti klausti, nes kvailų klausimų nėra. Išbandyti įvairias veiklas ir nebijoti klysti.