2015 07 04

Birutė Grašytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Raudonas dviratis

Evgenios Levin nuotrauka

Žolė, aršiai kovojusi su vėjais, išvargo, išstypo ir pametė spalvą. Vakarais basom kojom jau nebegalėjai ilgai vaikščioti, rasa darėsi vėsi, netgi gelianti. Vasara niekada neužsibūdavo, gyvenimas riedėjo nelyginant dviračiu, kas kad ir kiek išklerusiu, parūdijusiu.

Aprašysiu tai, kas nebuvo labai reikšminga, bet ištikimai ir beveik be sustojimo riedėjo ir riedėjo per žvyrkelius, miško takus ir ganyklas.

Vilkėjau tąsyk kiek per didelį smėlio spalvos vyrišką švarką, kurį ne vienus metus apsirengdavau tik atvėsus orams. Tikriausiai to neprisiminčiau, jei ne nuotrauka: aš, dviratis, šuo ir pernai senelio statytas žaginys. Sakė stotis prie dviračio taip, kad jo neužstočiau, ir pasikviesti šunį. Šitokią tą dieną nufotografavo. Nors kartais nuotraukos esti ir nepanašios į realybę.

Vėstantys rytai darėsi ramesni, tik žmonės buvo kiek per greiti, kaip ir dažniausiai, vos prasidėjus rudeniui, dar nesupratę, kad jau reikia vaikščioti tyliai ir ramiai, kad reikia daug ramiau ir mažiau kalbėti, žvelgti į tolimesnius horizontus.

Tądien visą rytą skynusi obuolius, močiutė į kiemą atsivarė nedidelį raudoną dviratį baltom kaip pirštinaitės rankenom ir pasakė, kad jis bus man. Dabar jau turėsiu mokytis važiuoti, nes greit ateis žiema, žemė bus per slidi.

O jei šiemet neišmoksiu, tai kitąmet kaimynų vaikai juoksis, nes visi jau moka važiuoti. Kol dar nemokėjau, visur varydavausi jį šalia, rodydavau, pasakodavau, kas kur yra. Tikrindavau, ar pavyks su juo pervažiuot pamiškėje esantį upelį, per kurį nutiestos dvi senos ir pūvančios lentos, ar užvažiuos dviratis į didelį kalną. Baltos dviračio rankenos po truputį pilkėjo.

Vakare važiuojant keliu tįsdavo ilgas šešėlis. Į nieką nepanašus, net kiek šiurpokas, nors ir bandantis atkartoti kiekvieną formą ir judesį. Kur jie visi dingsta, kai saulė lyg sulyta ir vėjo ištaršyta šieno kupeta rudenį ima ir susigeria į horizontą. Ar su šešėliais dingsta ir mūsų judesiai, gal net mintys, kurias tuo metu galvojame? Atsikartoja ir dingsta saulei nusileidus.

Nors močiutė ir sakydavo, kad aštri ražiena pradurs padangas, važiuodavau su dviračiu paskui ją į ganyklas. Kol močiutė melždavo karvę, prisiskindavau ramunių, prisirišdavau jų prie bagažinės ir veždavausi namo. Vėliau pamiršdavau, kad jos ten yra, ir tik kitą dieną rasdavau, kai ramunės jau būdavo nugeibusios ir nebetinkamos merkti ant virtuvės stalo.

Naktimis dviratis stovėdavo vienu šonu atremtas į tuščio jau nebenaudojamo garažo duris. Nesunkiai galima buvo įsivaizduoti jį ten cypiant kaip ištikimą šunį, kuris visą gyvenimą lakstęs palaidas, vieną vakarą šeimininko pririštas pasilieka saugoti kiemo.

Močiutė visą gyvenimą turėjo didelį mėlyną dviratį, su kuriuo kiekvieną savaitę varydavo du bitonėlius pieno į kitame kaimo gale netoli žvyrkelio esančią pieninę. Žiemai atėjus, trūko jos dviračio padanga, todėl iki pavasario teko vežioti pieną su mano nedideliu raudonu dviračiu. Kaimynas vis pasijuokdavo, jog gali nuvežti pieną su arkliu, vis vien pakeliui važiuoja. Kam ji vargsta su tais dviračiais. Močiutė tik atsakydavo, jog tai labai tvirtas ir geras dviratis, o ir jai prasimankštinti sveika.

Neprisimenu, kaip tas dviratis dingo, kaip aš nesureagavau, kad jo jau nebėra, nors iki dingimo kiekvieną dieną vis važiuodavau ir važiuodavau.