Shusaku Endo „Tyla“ – kaip atviras Dievo pažinimo kitoje kultūroje klausimas

Prieš pradėdamas rašyti tiesiogiai kūriniu paremtas savo idėjas, noriu pateikti šiek tiek kontekstinės informacijos. Shusaku Endo romanas „Tyla“ pasaulį išvydo Japonijoje 1966-aisiais ir po trejų metų buvo išleistas angliškai. Tai istorinis psichologinis romanas, kuriame vaizduojama krikščionybės padėtis XVII amžiaus pradžios Japonijoje, Nagasakyje. Įdomumo dėlei šiuo metu Nagasakio prefektūroje gyvena didžiausias skaičius krikščionių Japonijoje. Ten galima aplankyti Oura bažnyčią, kuri pastatyta 1864 metais dėl augančio atvykstančių pirklių skaičiaus ir laikoma, kad šiuo metu yra seniausia šalyje. Akivaizdu, kad Japonija netapo krikščioniška šalimi, tačiau aptariamą romaną galima laikyti patvirtinimu, jog krikščionybė ir konkrečiai katalikybė padarė įtaką ne vienam žmogui. Tad šis straipsnis gali būti laikomas menku mėginimu įsiklausyti į tai, ką bando pasakyti žmonės, išgyvenantys tikėjimo krizę, kai susiduria su religijos pasirinkimo būtinybe. Daugiau apie tai, kodėl tikėjimo pasirinkimas gali būti apibūdinamas kaip krizės išgyvenimas rašiau straipsnyje „Tikėjimo krizę išgyvenantys žmonės nori būti išgirsti“.

Shusaku Endo kuriamas personažas kunigas Sebastianas Rodrigesas man pasirodė puikus žmogaus, kuris jaučiasi nesuprastas pavyzdys. Jo istorijos simbolis yra įvardijamas knygos pavadinime „Tyla“. Šiuo atveju Dievo tyla – tai suvokiamas Dievo pasyvumas skaudžiausių įvykių akivaizdoje. Kunigas ilgą laiką stengiasi daryti tai, kas atrodo teisinga, tačiau viduje kankinamas abejonių, pavyzdžiui, o kas jeigu Dievo nėra, ką tuomet reiškia nukankintų žmonių mirtys?.. Žinome ir kitą pasyvaus Dievo įvaizdį – dar graikų stoikai Dievą įsivaizdavo kaip nuo žmonių nutolusį, todėl mumis nesirūpinantį.

Mano nuomone, viena tokių vaizdinių priežastis yra ta, jog kažkur giliai esame linkę manyti, kad patys sukūrėme Dievą, tad galime priskirti jam vienokių ar kitokių savybių, galių. Nors žmonių kūrybiškumas kartais išties gali pasirodyti beribis, bet neapsigaukime. Taip, mes patys esame kūrėjai – daiktų, žodžio kūrinių, bet paklauskime savęs, kur šio mūsų kūrybiškumo šaltinis. Spėčiau, jog kūrybiškumas yra tiek beribis, kiek mes sugebame atsižadėti savojo ego ir atidžiai pažvelgti, kas vyksta aplink mus. Galbūt esame įrankiai, su kurių pagalba veikia kažkas kita. Tuomet kaip absurdiška būtų teigti, jog tai mes sukūrėme šį neblėstančios energijos šaltinį.

Galiausiai turime rinktis – arba Dievas yra mūsų psichikos vaisius, arba savarankiška būtis.

Ką mums sako knygoje vaizduojamas kunigas Sebastianas Rodrigesas? Aptariant personažo motyvaciją kelionei į Japoniją svarbu paminėti jo gana jauną amžių – pradėjus ruoštis kelionei iš Portugalijos Sebastianui Rodrigesui buvo 27 metai, Japonijoje išsilaipino būdamas 29 metų. Kas jį skatino? Jaunas kraujas, entuziazmas, galiausiai noras sužinoti, kas atsitiko jo mokytojui Kristovui Fereirai, kuris kankinamas atsižadėjo tikėjimo. Greičiausiai kaip tik didelis jauno kunigo entuziazmas kartais gali padaryti įtaką pernelyg dideliam smalsumui neklausiant savęs, ar išties Dievas šito nori iš manęs. Mūsų motyvacija leidžiantis į kelionę gali stipriai lemti galutinę kelionės stotelę. Ar tai bus tikėjimo kelionė, misija, ar smalsumo, asmeninių ambicijų vedama kelionė, šiuo atveju galbūt norint įrodyti savo gebėjimus ištverti kankinimus. Ne mažiau garbingai galima nugyventi savo gyvenimą tarnaujant savo parapijoje taikos ir pritekliaus metu, nors iš šono žiūrintiems žmonėms toks gyvenimas gali atrodyti ir nuobodus.

Taigi jaunas, geranoriškas ir energingas, tačiau pernelyg pasikliaujantis savomis ambicijomis kunigas patenka į XVII amžiaus Japoniją. Krikščionybės aukso amžius joje jau pasibaigęs, pirmiausia savo valdžią siekiantys įtvirtinti pareigūnai griežtai draudžia visas krikščionybės apraiškas, už jas baudžia. Be to, visiems Portugalijos laivams buvo draudžiama įplaukti į Japonijos uostus. Vieninteliai europiečiai, turintys šiek tiek galios šiame regione, buvo olandai, su kuriais portugalai buvo įsivėlę į prekybinius karus dėl įtakos zonų.

Taip knygoje pradedamas skleisti santykis tarp Europos ir Azijos, tarp Vakarų ir Rytų. Toliau šis santykis netgi labiau suasmeninamas, nes dar prieš pasiekiant Japoniją kunigo kelyje atsiranda pirmasis japonas Kičidžiras, panašaus amžiaus vyras, sutikęs tapti jų vedliu, nes pats nori grįžti į savo tėvynę. Pasitikėjimo nekeliantis, iš pažiūros bailus ir mėgstantis išgerti Kičidžiras pasirodo lydės kunigą visos istorijos metu ir taps tarsi veidrodžiu, kuris provokuoja, nes negailestingai atskleidžia ir paties Rodrigeso (Vakarų) silpnybes. Patogumai, tokie kaip lova, skanus maistas ir gėrimai, didingos bažnyčios – viso to neturi Tomogio kaimelio gyventojai, kur apsistojo atkeliavę du kunigai. Utėlės miego metu ir keptos bulvės su vandeniu pietums. Vėliau ateis laikas, kai kunigas supras, jog skurdas ir nepriteklius, nepaisant žmogų žeminančios jėgos, gali padėti sustiprinti dvasią ir išryškinti mūsų gerąsias savybes. „Lygiam gyvenime siela apmiršta, ir žmogus nebežino, ko jis vertas“, – rašė Vytautas Mačernis savo dienoraštyje. Europoje regis jau kadaise gyvena iliuzija, jog įmanoma susikurti ramų ir pastoviai slenkantį gyvenimo pakaitalą. Galime to simbolį pamatyti savo kasdienybėje – tai kėdė. Ta pati kėdė, ant kurios didelė dalis mūsų praleidžia visą savo darbo dieną. Japonijoje sėdėjimą ant kėdžių atstoja seiza – specifinė pozicija sėdint ant savo kulnų.

„Praėjo dvidešimt metų nuo persekiojimo pradžios. Juoda Japonijos žemė prisigėrė krikščionių dejonių. Kiek išlieta kunigų kraujo, sugriautos bažnyčių sienos, o šios siaubingos, negailestingos aukos akivaizdoje Dievas tyli. Graudžiame Kičidžiro klausime slypėjo būtent ši problema.“ Matome, kad asmeninės dvejonės ir klausimai greičiau iškyla į sąmonės paviršių, kai randa atspindį kito žmogaus žodžiuose. Čia Sebastianas Rodrigesas negali atsiliepti į Kičidžiro dejones, nes pats sau nėra išsprendęs šios problemos. Jam nepadėjo visos įgytos žinios ir entuziazmas, šį klausimą kėlė dar ne kartą, kai kaskart susidurdavo su Japonijos valdžios persekiojimu ir žiaurumu.

Dievas čia greičiausiai įsivaizduojamas kaip pasyviai stebintis sceną, kurioje stipresnysis skriaudžia silpnesnįjį. Galime įsivaizduoti tokioje situacijoje atsidūrusį žmogų – jis gali bijoti kištis, nes bus labiau susirūpinęs savo paties saugumu, jis gali sau meluoti, jog su tuo niekaip nėra susijęs ir pasišalinęs įsivaizduoti, kad nieko net nematė. Vėliau Rodrigesas pats pasijus besantis tokiame vaidmenyje – sargybiniams pradėjus skandinti japonų valstiečius jūroje, kitas kunigas šoko į bangas beviltiškai mėgindamas ko nors imtis. Rodrigesas ten liko vienintelis krikščionis ant kranto – nesurakintas, nebėgantis, nesigrumiantis, pasyviai stebintis. Vėliau kunigo vidinė būsena aprašyta taip: „Jis gailėjo nelaimėlių, tačiau gailestis nėra veiksmas. Tai ne meilė.“ Jis smerkė save, bet kartu pradėjo priimti savo silpnumą. Atrodo, kad pradėjo jaustis vis labiau vienišas, tačiau čia galima kelti klausimą, ar tai Dievas jį apleido, ar jo paties iliuzijos, teikusios peno save įsivaizduoti geresnį, negu yra, pradėjo nykti. Benediktas XVI knygoje „Jėzus iš Nazareto“ rašė: „Taip, Dievo valdžia šiame pasaulyje tyli, tačiau tai tikra, nenunykstanti valdžia. Dažnai atrodo, jog Dievo reikalas tarsi „guli mirties agonijoje“. Tačiau vis iš naujo Jis pasirodo kaip tai, kas tikrai tvaru, kas gelbsti.“

Knygoje iki pabaigos kuriama intriga, ką pasirinks skaitytojui kuriamas personažas – ar jis paklus japonų valdžios reikalavimams „tik formaliai“ išsižadėti tikėjimo, ras kokį nors būdą pasipriešinti, ar taps kankiniu. Viena vertus, kunigo kalinimą tai vienoje, tai kitoje vietoje bei spaudimą atsižadėti tikėjimo galima lyginti su Jėzaus Kristaus kryžiaus keliu, kur jis buvo vedamas egzekucijai. Tačiau man ši istorija labiau priminė Jėzaus antrąjį gundymą dykumoje, kai velnias tarsi apsimeta teologu ir cituoja Šventąjį Raštą siekdamas pakreipti Jėzaus mąstymą kita linkme. Aptardamas šį antrąjį Jėzaus gundymą Benediktas XVI rašė: „Priešais mus – didysis klausimas, kaip galima pažinti Dievą ir kaip ne, kaip gali žmogus stovėti prie Dievo ir kaip gali Jį prarasti.“ Sebastianas Rodrigesas laukė žiauraus teisėjo ir negailestingų kankinimų, tačiau sulaukė to, kam nebuvo gerai pasiruošęs – manipuliacijų jo jausmais ir mintimis, vidinių abejonių savimi ir Dievu sustiprėjimo, sukrėtimo tapatybės jausmui. Japonija knygoje kartais įvardijama „liūno“ simboliu. Skaitant kunigo vidinius išgyvenimus galima matyti, kad personažas į juos panyra tarsi į liūną. Tai sustiprina krašto klimatas – karštas, tvankus, drėgnas.

Knygoje rašoma: „Sodinukas papuvo iš pat šaknų ir nudžiūvo. Krikščionybė panaši į sodinuką: nesuprasta nudžiūvo ir mirė.“ Kunigo Sebastiano Rodrigeso išmėginimu buvo taikoma į jo tikėjimo Dievu šaknis – meilės ir gailestingumo sampratą prievartos prieš žmones akivaizdoje.