Žydronė Kolevinskienė: „Lietuvą su užsieniu jungiantis tiltas tik stiprėja ir ilgėja“

Žydronė Kolevinskienė. Tomo Petrylos nuotrauka

Praėjusių metų pabaigoje Lituanistikos tyrimo ir studijų centre stažavosi Lietuvos edukologijos univesiteto Lituanistikos fakulteto dekanė, Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedros docentė dr. Žydronė Kolevinskienė. Jau ne pirmą kartą Čikagoje viešinti mokslininkė sutiko pasikalbėti ne tik apie mokslinius tyrinėjimus, būsimą knygą, literatūrą…

Jūsų atvykimo į Čikagą pagrindinis tikslas buvo surinkti reikiamą medžiagą būsimai knygai apie JAV gyvenančias lietuvių moteris rašytojas? Kada laukti knygos pasirodymo?

Į Čikagą atvykstu ne pirmą kartą. Ši mokslinė stažuotė (pagal Lietuvos mokslų tarybos projektą „Konkursinis trumpalaikių mokslininkų vizitų finansavimas“) truko dvi savaites – nuo lapkričio 17 d. iki gruodžio 2 d. Visi apsilankymai „vėjų mieste“ susiję su mano moksliniais tyrinėjimais, atsiremiančiais į išeivijos rašytojų archyvinį paveldą. Pastaraisiais metais mokslinė veikla skleidžiasi dviem kryptim: išeivijos moterų rašytojų kūryba (ypač epistolinis palikimas, egodokumentai) ir Lietuvių rašytojų draugijos veikla (LRD) Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo 1950 m. iki dabar. Šios dvi kryptys glaudžiai susijusios – lietuvių moterys rašytojos buvo LRD narės, aktyviai dalyvavusios JAV lietuvių bendruomenės visuomeniniame, kultūriniame gyvenime. Išeivijos literatūra, moterų sukurtais tekstais susidomėjau dar doktorantūros laikais, rašydama disertaciją apie Nelės Mazalaitės kūrybinį palikimą, jos pasakojimo savitumą. Tos temos, problemos „nepaleidžia“ iki šiol. Tačiau nemažiau svarbu yra aktualizuoti JAV veikiančios Lietuvių rašytojų draugijos veiklą, ypač nuo 1950-ųjų, kai Lietuvių rašytojų tremtinių draugija (įkurta 1946 m. sausio 25–26 d. Tiubingene; pirmininkas – Stasys Santvaras) susijungė su Šiaurės Amerikos lietuvių rašytojų draugija (įkurta 1948 m. vasario 27 d.; pirmininkas – Jonas Aistis). Būtent LRD atliko Amerikoje gyvenančių lietuvių rašytojų vienijimo funkciją, siekė populiarinti lietuvių literatūrą ir kultūrą, palaikė ryšius su kitų šalių rašytojų draugijomis. Šios draugijos prerogatyva buvo pasirūpinti narių knygų ir raštų leidimu, teikti įvairias rekomendacijas, skirti premiją už geriausią metų knygą. LRD fondas, saugomas Lituanistikos studijų ir tyrimo centro (LTSC) archyve Čikagoje praveria ir atskirų literatūros žmonių gyvenimus, pristato jų kultūrinę laikyseną. Dėl tyrinėjamos medžiagos gausumo, specifinės atrankos, knyga turėtų pasirodyti ne anksčiau  nei po metų, t. y. 2016-aisiais.

Esate sakiusi, kad ,,dažnu atveju tiesiog jauti pareigą kalbėti, rašyti, daryti tai, ko be tavęs galbūt niekas ir nepadarys“. Ar tik dėl šios priežasties bandote Lietuvos skaitytojams sugrąžint išeivijos rašytojus?

Lietuvių rašytojų draugija 1982 metais. LTSC. LRD fondas

Yra didžiulis vidinis įsipareigojimas – ir sau pačiai, ir visiems, kam tie tyrinėjimai galėtų būti svarbūs, įdomūs. Lietuvių literatūros istorijai rūpi ne tik didieji, tad norisi aktualizuoti ir mažiau žinomus vardus, aptarti primirštus kūrinius. Šiemet minime Lietuvos Nepriklausomybės 25-metį; galima teigti, kad išeivijos literatūra jau sugrįžusi į Lietuvą – bibliotekas ir muziejus pasiekė rašytojų asmeniniai archyvai, parašyta ir apginta ne viena disertacija. Tačiau tyrinėti dar tikrai yra ką. Jau mano minėta Lietuvių rašytojų draugijos veikla. Istorikai turi atlikę nemažai panašių tyrimų, pavyzdžiui Valdo Selenio monografija „Lietuvos istorikų bendrija 1918–1944 metais: kolektyvinės biografijos tyrimas“ (2007). Toks kompleksiškas žvilgsnis, rašytojų draugijos kaip sociologinio reiškinio analizė papildytų lietuvių literatūros istoriją. Kita vertus, pastaraisiais metais išeivijoje jau susiformavo nauja rašančiųjų karta. Jų tekstai taip pat reikalauja literatūros tyrinėtojų dėmesio.

Ar pavyko LTSC archyve rast pakankamai reikalingos medžiagos ruošiamai knygai?

Reikalingos medžiagos LTSC archyve radau daugiau nei pakankamai. Vienintelis dalykas, kurio pritrūksta čia atvykus, tai – laikas. Dvi savaitės – labai trumpas laiko tarpas. Tą žino visi, kas yra dirbę su archyvine medžiaga. Esu labai dėkinga Lietuvos mokslų tarybai, parėmusiai šią mokslinę išvyką, dėkinga LTSC, priėmusiam ir suteikusiam išskirtines sąlygas darbui. Man tai dar viena svarbi galimybė papildyti medžiagą būsimai monografijai.

Kokias svarbiausias LTSC turimas vertybes ir vertes išskirtumėte kaip literatūrologė?

LTSC išsiskiria ne tik unikaliais archyvais, bet svarbiausia – čia dirbančiais žmonėmis. Man, kaip literatūrologei, yra svarbūs tiek draugijų archyviniai fondai, tiek atskirų personalijų archyvinis palikimas, rankraščiai, nuotraukos (galima minėti B. Babrausko, G. Tulauskaitės-Babrauskienės, B. Ciplijauskaitės, B. Sruogos, A. Škėmos, A. Mackaus ir kt.).

Kokius kelius matote Lietuvos mokslo, švietimo institucijoms bendradarbiaujant su LTSC?

Pirmiausia – bendri projektai, kurie leistų ne tik atvykti Lietuvos mokslininkams tyrinėti LTSC archyvų, vykdyti mokslinius tyrimus, bet ir operatyviau keistis naujausia informacija, rengti bendrus renginius, viešinti, skleisti LTSC esantį lituanistinį paveldą.

Jau ne pirmąkart viešite LTSC, kokią matote šio didžiausio išeivijoje esančio archyvo ateitį, viziją?

Visada norisi ateitį matyti kuo šviesesnę. Žinau su kokiais sunkumais susiduria JAV esantys lituanistikos židiniai, bet norisi tikėti, kad ir toliau bus entuziastų darbui tokia vertinga medžiaga.

Ar buvo netikėtų atradimų, renkant medžiagą LTSC, gal jie galėtų sudominti mokslininkus, tyrinėtojus?

Birutės Pūkelevičiūtės laiškas LRD pirmininkui Benediktui Babrauskui. LTSC. LRD fondas

Įdomiausia (ir svarbiausia) yra LRD narių korespondencija, labiausiai atspindinti to meto literatūrinius, kultūrinius įvykius, premijų teikimo peripetijas. Laiškuose kristalizuojasi tarpasmeniniai rašytojų santykiai, skirtingų literatūrinių kartų diskusijos.  Pavyzdžiui, nuo 1951 m. iki 1958 m. LRD pirmininkavo Benediktas Babrauskas, kuris nuo 1950 metų buvo Čikagos lietuvių rašytojų klubo pirmininkas; draugijos būstinė buvo Čikagoje. Tai buvo bene aktyviausi LRD veiklos metai, nes būtent B. Babrausko vadovaujama Draugija išleido Vydūno, Vinco Krėvės, Vaižganto raštus, buvo išspręsti Jurgio Savickio palikimo bei palaikų reikalai, pastatyti paminklai Vydūnui, Vincui Krėvei (Pensilvanijoje), Juozui Kruminui (Vokietijoje). LTSC archyvo LRD fonde iš šio laikotarpio likę daugiausia medžiagos – draugijos pranešimai, periodinėje spaudoje surinkti svarbiausi įvykiai, draugijos protokolai, balsavimo biuleteniai, posėdžių ir suvažiavimų dienotvarkės, narių sąrašai, anketos, kiti įvairūs raštai. Dokumentai liudija, kad tuometinio pirmininko (o ir Valdybos) laikysena literatūrinių premijų skyrimo, (ne)komunikavimo su sovietinėje Lietuvoje likusiaisiais, literatūros kokybės, literatūros atsinaujinimo, modernumo klausimais paskatino iš LRD pasitraukti nemažai jos narių. Kai kurie buvo pašalinti: 1953 metų balandžio 26 dieną iš Draugijos pašalintas Antanas Škėma (Protokolo Nr. 5(18). 1954 metų balandžio 8 dieną iš Draugijos veiklos oficialiai pasitraukia Marius Katiliškis (skelbimas laikraštyje „Naujienos“), 1956 metais išstoja Kostas Ostrauskas, 1957 metais Antanas Kėkštas atsisako būti B. Babrausko vadovaujamos Draugijos nariu, 1958 metų spalio 19 dieną iš LRD pasitraukia Petronėlė Orintaitė. Tais pačiais 1958-aisiais Sonė Pipiraitė-Tomarienė už savo apysakos vaikams išleidimą Vilniuje taip pat buvo pašalinta iš Draugijos. Nors oficialiai buvo teigiama, apie „naujų poezijos formų ieškojimą ir ieškotojus lietuvių ir pasaulinėje literatūroje“, „lietuviškieji veiksniai prašomi, bendradarbiaujant su LRD, nedelsiant pasirūpinti mūsų žymiųjų veikalų ir lietuvių literatūros istorijos išleidimu svetimomis kalbomis, realybėje – „mūsų tautinio išlikimo pagrindinį priemonė yra lietuviškoji knyga“ (1954 m. rugsėjo 26 dienos protokolas). Šiuo požiūriu įdomus rašytojo Igno Šeiniaus laiškas B. Babrauskui: „Žinau, kad šis mano patarimas daug kam nepatiks. Ypatingai dėdėms ir dėdelams. Man pačiam pastaraisiais metais teko išgirsti nemažai papeikimų ir paniekos, kam rašau svetima, kur gyvenu, suprantama kalba. Turėčiau lietuviškai į skandinavus kalbėti! Tiesa, Pirmojo Didžiojo karo metu ir metais po jo lietuviškosios visuomenės žiūrėta į tai visai kitaip. Petras Klimas, Jurgis Savickis, aš ir kiti buvom raginami ir skatinami, kad tik daugiau svetimomis kalbomis rašytume, Lietuvos vardą ir jos laisvės reikalą pasaulinei opinijai įprasmintumėm. Dabar, nepriklausomybę ir laisvę pralaimėjus, jau kitaip. Neribotas, mus iš šalies stebintiems nesuprantamas šovinizmas bus įsikoręs aukščiau proto, šalto apskaičiavimo, bus aptemdęs realiąją mūsų tautos padėtį, perspektyvas supainiojęs ir apniaukęs. Dėl susidariusios ar kieno dirbtinai išeivijos sudarytos nuotaikos – Jurgis Savickis daniškai jau daugiau neberašo. Apima ir kitus abejonės, ar verta. Bet jūs, turėtumėt geriau žinoti, kaip reikia į pasaulį prabilti, kad jus, mūsų tautos balsą išgirstų ir suprastų.“ (1952 m.).

Pastaruoju metu Lietuvoje padidėjo dėmesys Lietuvos išeiviams – sukurta „Globalios Lietuvos“ programa, vykdoma nemažai bendrų Lietuvos ir išeivijos projektų. Kaip atrodo, ar pakankamai dėmesio Lietuva skiria išeivijos kultūrai, švietimui, čia esančio mūsų paveldo išsaugojimui, tyrinėjimui?

Šiuo metu iš tiesų yra padidėjęs dėmesys lietuvių kultūrai, literatūrai, švietimui išeivijoje: „Globalios Lietuvos“ tinklas, lituanistiniam švietimui užsienyje sukurtas projektas LUGIS, vyksta konferencijos, seminarai užsienio lituanistinių mokyklų mokytojams. Būtina paminėti Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedros 2010–2012 metais vykdytą projektą „Tautinės vertybės 1990–2009 metų lietuvių išeivijos literatūroje (TAUVERLITA), kurio pagrindu 2011 metais vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Aksiologinis tapatybės aspektas naujausioje lietuvių išeivijos literatūroje“ ir 2013 metais išleista kolektyvinė monografija „Lietuviškumo ribos. Tautinių vertybių kaita XX amžiaus pabaigos–XXI amžiaus pradžios lietuvių (e)migrantų autorių kūryboje“, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto  atliekamus tyrmus, iš kurių 2012 metais gimė taip pat kolektyvinė monografija „Lietuviai pasaulyje: tautinio identiteto išsaugojimas emigracijoje“, aptarianti tapatumo pokyčius emigracijoje iš sociologinės, istorinės, literatūrologinės perspektyvos, galima minėti ir daugelį kitų tyrinėtojų darbų – profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus, docentės Dalios Kuizinienės. Lietuvoje jau yra ir apgintų daktaro disertacijų šia tema, pavyzdžiui, Rūtos Šlapkauskaitės „Multikultūrizmo problema Kanados literatūroje: Egzotikos diskurso apraiškos“ (VU, 2008), Dianos Jovaišienės „Tautinio tapatumo raiška naujausiuose lietuvių autorių svetur parašytuose tekstuose (Irenos Mačiulytės-Guilford „Glėbys“, Antano Šileikos „Bronzinė moteris“ ir „Pogrindis“, Valdo Papievio „Vienos vasaros emigrantai“ ir „Eiti“)“ (VDU, 2014). Šiemet pasirodė ir dr. Lauros Laurušaitės monografija „Tarp nostalgijos ir mimikrijos: lietuvių ir latvių pokario išeivijos romanai“. Svarbi šių metų tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje vykusi diskusija „Rytų Europos literatūrų slinktys po Antrojo pasaulinio karo“ apie bandymus „įsivietinti“. Gegužės 7 dieną Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanikos skyrius rengia diskusiją, skirtą diasporos tyrinėjimams ir perspektyvai. Žinoma, visada galima sakyti, kad galėtume daryti daugiau, bet pastebėčiau, kad yra nuveikta nemažai ir ta veikla tik aktyvėja, tiltas, jungiantis Lietuvą su užsienio lietuvių bendruomenėmis tik stiprėja ir ilgėja.

Esate Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto dekanė, būdama Amerikoje lankėtės Čikagos lituanistinėje mokykloje. Kokius įspūdžius parsivežate?

Apsilankymas Čikagos lituanistinėje mokykloje paliko neišdildomus įspūdžius. Stebėjau lietuvių kalbos pamoką, kurioje vyresnieji moksleiviai diskutavo apie lietuviškąją tapatybę. Man asmeniškai buvo labai svarbu pamatyti, kaip vyksta ugdymo procesas lietuviškoje mokykloje už Atanto, pajusti vienos didžiausių lietuviškų mokyklų JAV darbo specifiką. Tai – neįkainojama patirtis.

Abi Čikagoje veikiančios didžiosios lituanistinės mokyklos džiaugiasi šįmet sulaukusios pagalbos iš Lietuvos – jose du mėnesius praktiką atliko Lietuvos edukologijos universiteto studentės. Ar galime tikėtis tolimesnio bendradarbiavimo su LEU?

Nuoširdžiai to norime ir tikime, kad tai tik pirmieji žingsniai Lietuvos edukologijos universiteto ir Čikagos bei Maironio lituanistinių mokyklų bendradarbiavime.  Pirmą kartą Lietuva išlydėjo studentes atlikti pedagoginės praktikos į JAV lituanistines mokyklas (iki šiol iš už Lietuvos ribų esančių lietuviškų mokyklų dažniausiai praktiką atlikdavo Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje). Džiaugiamės, kad tos keturios studentės, laimėjusios Švietimo mainų paramos fondo konkursą, yra būtent Lituanistikos fakulteto studentės.  Sausio mėnesį parengėme bendrą projektą LR Švietimo ir mokslo ministerijai, kuris skirtas lituanistinio ugdymo stiprinimui užsienio lietuvių mokyklose (vadovėlių, metodinių priemonių rašymas, seminarai mokytojams, vasaros stovyklos moksleiviams ir pan.).

Koks Jums atrodo šiandieninis Amerikos lietuvių kultūrinis gyvenimas?

Sunku būtų apibendrinti lietuvių kultūrinį gyvenimą visoje Amerikoje, tačiau Čikagos apylinkių – tikrai įdomus ir aktyvus. Džiaugiuosi kultūriniais renginiais, susitikimais su išskirtiniais žmonėmis iš Lietuvos Čikagos lituanistinėje mokykloje, labai unikalios parodos pristatomos Lietuvių dailės muziejuje Lemonte, matoma ir Balzeko muziejaus veikla.

Kokias tendencijas įžvelgiate šiuolaikinėje išeivijos literatūroje?

Pastaraisiais metais, augant lietuvių migracijos mastams, daugėja už Lietuvos ribų kuriamų tekstų, daugėja ir jų refleksijos literatūros kritikoje. Todėl drąsiai galima teigti, kad šiandien emigrantinio pobūdžio literatūra (vartoju būten šį terminą, o ne „išeivijos literatūra“) tampa vis reikšmingesnė, užima vis didesnį literatūros lauką. Svarbios tampa ir iš svetur į Lietuvą sugrįžtančios patirtys, atspindinčios ne tik naujas kultūras, bet ir Vakarų Europos ar Amerikos „veidrodyje“ reflektuojančios lietuviškąją tapatybę. Vis tik už Lietuvos ribų lietuviškai rašomų ir Lietuvos leidyklose leidžiamų knygų adresatas – Lietuvoje gyvenantis skaitytojas. Čia galima būtų minėti Aušros Matulevičiūtės novelių romaną „Ilgesio kojos“, Gabijos Grušaitės romaną „Neišsipildymas“, Mari ir Saros Poisson laiškų romaną „Šabaš“, Valdo Papievio romanus „Vienos vasaros emigrantai“ ir „Eiti“ ir daugelį kitų. Akivaizdu, kad iki šiol lemiamą vaidmenį tebevaidina kalba, kuria buvo (ir tebėra) kuriama literatūra. Gimtoji namų erdvė, savosios šalies istorija, tėvų kalba šiuolaikinėje emigracijos turinio užpildytoje literatūroje vis dar yra pagrindiniai tapatybės veiksniai, o ilgesys – esminis identifikacijos postūmis, „variklis“. Atrasti ir iš naujo apibrėžti savąjį centrą šių dienų išeiviui reiškia esminį pasirinkimą. Šiuolaikinės lietuvių prozos tekstai liudija, kad tas centras dar nesurastas ir neapibrėžtas. Paliekama sava šalis, namai, kurie jau tape svetimais, tačiau namais netampa ir svetimas kraštas, jis neprisijaukinamas iki galo. Todėl dažnu atveju šiek tiek romantizuotą emigrant idilę literatūroje keičia skundo, nepasitenkinimo, nusivylimo gaidos. Gero gyvenimo mitas, kaip liudija literatūrinis naratyvas, griūva tiek savoje, tiek svečioje šalyje. Naujus, kitokius punktyrus brėžia nelietuviškai rašančių lietuvių kilmės autorių kūryba – Antano Šileikos („Buying on the Time“), Irenos Mačiulytės-Guilford („The Embrace“), Jo Dereske („Skullduggery“), Linos Žilionytės („Born for Freedom“), Daivos Markelis („White Field, Black Sheep“), Silvios Foti, Raymondo Phillipo, Algio Budrio, Dalios Janavičius, Linos Ramonos Vitkauskas ir kitų autorių tekstai.

Ar pastebite, kuo skiriasi užsienyje ir gimtinėje gyvenantys lietuviai?

Asmuo, atsidūręs kitoje kultūroje, kitą istorinę patirtį turinčioje visuomenėje, kitaip žvelgia į savo gimtąjį, paliktąjį kraštą. Nacionalinės šventės, senieji lietuviški papročiai užsienyje gyvenantiems lietuviams tampa išskirtiniu dalyku, pabrėžiančiu būtent tautinę tapatybę. Gimtinėje gyvenantiems lietuviams namai yra saugi, apsaugota, rami vieta, susijusi su šeima, sava bendruomene, gimtąja šalimi. Užsienyje gyvenantiems lietuviams namų supratimas implikuoja vietą, kuri patyrė nušaknijimą, tad namai konstruojami iš naujo – ne tiek kaip vieta, kiek kaip idėja. Tiksliausiai tai yra įvardijusi 2014 metų kūrybiškiausios knygos autorė Dalia Staponkutė: „Lietuva buvo mano Nojaus laivas, čia turėjau sukrauti visa, ką privalėjau išgelbėti. Ji tapo kukliu mano savasties išsaugojimo pažadu, apie kurį niekam nenorėjau pasakoti, kaip nesinori dalytis intymiausia ir slapta meilės istorija. Lietuva įkūnijo mano tikrąjį Aš, ir norėjau pati nuspręsti, kiek man jos atiduoti, dovanoti, leisti ar neleisti kitiems prie jos prisiliesti“ („Iš dviejų renkuosi trečią“).

Peržvelgus ilgą Jūsų darbų ir pareigų sąrašą, sunku įsivaizduot, kaip visur įmanoma suspėt – ar lieka laiko sau? Ką veikiate, turėdama laisvą valandžiukę ar dieną?

Tikrai daug ko nespėju, nes ypač daug laiko atima administracinės pareigos. Laisvomis minutėmis iš rankų nepaleidžiu geros knygos, stengiuosi atrasti laiko naujausių filmų peržiūrai, mėgstu būti gamtoje, keliauti po nepažintas Lietuvos vietas. Juk dažnai keliaujame po įvairiausias pasaulio vietas, o savojo krašto beveik nepažįstame… Stengiuosi užpildyti šią spragą. Rytas namo terasoje su kvapnios kavos puodeliu ir poezijos tomeliu, vakaras su žolelių arbatos puodeliu, žvaigždėtu dangumi virš galvos ir tyliai besiliejančiomis džiazo improvizacijomis – tokia būtų mano dienos ideali pradžia ir užbaiga, deja, gana reta…

Ačiū už pokalbį. Lauksime pasirodant Jūsų knygos, sėkmės visuose darbuose. Linkime gražių dienų ne tik su idealia pradžia ir užbaiga, bet ir su viduriu…

Kalbėjosi Loreta Timukienė,

LTSC vicepirmininkė, Čikagos lituanistinės mokyklos direktorės pavaduotoja

Draugas, 2015 m. gegužės 16 d.