2015 07 06

Justė Kazbaraitytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Pasaka apie Mindaugą ir tris laukimo dienas

Kartą labai seniai, kai nei tu, nei aš dar nebuvom gimę, visai netolimoje žemėje, tiesą sakant, Lietuvos teritorijoje, gyveno didysis kunigaikštis Mindaugas, jo žmona Morta ir keletas jų sūnų. Buvo jie žmonių gerbiami ir senųjų dievų saugomi. Mindaugas esą buvo toks pat išmintingas kaip Joda iš „Žvaigždžių karų“. Dvasine jėga jis nenusileido Dalai Lamai, o politinės strategijos kokybe – Aleksandrui Makedoniečiui. Didžiojo kunigaikščio žmona Morta buvo paprastesnė – augino ir auklėjo jų vaikus, prižiūrėdavo dvariškius ir skambindavo pianinu. Jų sūnūs Vaišelga, Domantas, Ruklys ir Rupeikis jodinėdavo po šventus miškus ir susitikdavo su maištininkais pagonimis, kurie nesutiko krikštytis ir slapstėsi. Tačiau jie buvo geri draugai, taigi sėkmingai bendravo juokaudami prie laužo ar medžiodami savo svajones.

Vieną apsiniaukusį rytą, pasirėmęs į židinį ir gerdamas laukinių dilgėlių arbatą, Mindaugas atrodė sunerimęs. Jo kaktoje buvo dvi gilios raukšlės, o žvilgsnis skriejo kažkur į tolį. Plaukuose gimė bent šeši žili plaukai. Mindaugo tylą išblaškė Rupeikio įsiveržimas į kambarį. Nenustygsdamas vietoje jis tiesė tėvui laišką, ant kurio buvo paties popiežiaus antspaudas. Mindaugas atplėšė voką ir ėmė skaityti. Gilus atodūsis nuplaukė kambario oru ir, pasiekęs kelių degančių žvakių liepsnas, jas suvirpino. Mindaugo veide atsirado dvi naujos raukšlės – jos gimė lūpų kampučiuose. Pažvelgęs į sūnų, jis liepė pranešti motinai, kad ši susirastų geriausią siuvėją – po trijų dienų tapsianti karaliene, ji turi atrodyti gražiau už pačią likimo deivę Laimą. Sūnus išlėkė pranešti naujieną ne tik mamai, bet ir broliams, kurių džiugesio šūksnį buvo galima girdėti net Lenkijoje.

Jau kitą rytą saulė žadino šešėlius ant pilies palangių ir glostė gėles savo šiltais spinduliais. Morta ne vaikščiojo, o skraidė. Aplink ją zujo šimtas ir vienas žmogus, kuris padėjo jai pasirūpinti kuklia, tačiau žavinga karūnacijos švente. Ruklys kalbėjo su kitais kunigaikščiais ir kariais, kvietė juos į ceremoniją ir prigąsdino šiukštu neglostyti jo vilko Vaiduoklio, kuriam tuo metu skaudėjo pilvuką. Rupeikis rūpinosi karūnos pagaminimu ir atgabenimu iš Vokietijos, Vaišelga – aukščiausias pareigas einančių asmenų priėmimu į rūmus. Domantas flirtavo su virėjomis ir tarnaitėmis, kvietė jas palydėti saulę ir paskanauti šviežių uogų. Mindaugas buvo užsidaręs savo darbo kambaryje. Jis kūrė politines strategijas, mintyse šaipėsi iš Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordino atakų, kurios baigėsi nesėkmingai. Mindaugas labai tikėjosi, kad Kalavijuočių ordino magistras Andrius von Štirlandas atvyks – jis esą atveš geros žvėrienos ir puikios kokybės midaus. Tokių gardėsių Andrius buvo atgabenęs prieš dvejus metus, kai Mindaugas su žmona ir vaikais priėmė krikščionybę.

Likus vienai dienai iki ceremonijos saulė truputį drovėjosi ir slėpėsi už baltapūkių debesų. Mindaugas nemiegojo visą naktį, juodi paakiai buvo ryškesni už bendruomenės klebono plaukus. Tiek daug laiškų, dokumentų, kronikų ir verstos ožiukų odos atraižų dar niekada nėra buvę ant stalo. Antspaudo masė jau buvo beveik pasibaigusi. Žąsies plunksna, kuria rašė laiškus, nudilo. Karšta vonia, Jamie Oliver patiekalas ir Debussy muzika būtų kaipmat jam padėjusi, tačiau minėti atvejai dar neegzistavo tuometiniame pasaulyje. Morta su pagalbininkais derino paskutines smulkmenas, Ruklys vis dar gydė Vaiduoklį, o Rupeikis blizginosi kalaviją. Vaišelga su Domantu bendravo su vietos gyventojais ir kariais. Nors oras buvo fantastiškas, didysis kunigaikštis vis dar buvo užsidaręs kambaryje. Darbo daugiau nei spalvų Leonido Afremovo piešiniuose. Saulė pamažu dingo už horizonto. Morta prašė vyrą eiti pailsėti prieš didžiąją dieną, tačiau darbas ir pareiga jam buvo svarbesni už jį patį.

Karūnavimo ceremonijos rytą į pilį pirmasis atvyko dvasininkas Kristijonas, kurio didžiausia svajonė buvo tapti Lietuvos vyskupu. Po poros minučių karietomis atriedėjo keli vokiečių ordino riteriai, pranciškonų vienuoliai ir magistras. Raiti atjojo keli kunigaikščiai ir riteriai bei pora valstiečių, su kuriais Mindaugas užaugo. Morta su nekantrumu laukė paskutinių svečių, kurie truputį vėlavo. Iš Rygos su didele palyda į rūmus buvo atgabentos karališkos karūnos, kurių svarba tądien pranoko ir melžėjo Liudo laimėtą kovą su laukiniu šernu. Visi susirinko Didžiojoje menėje, džiugi nuotaika sklandė ore taip pat lengvai kaip bijūnų ir lelijų kvapas. Svečių veiduose švietė šypsenos, o akyse – nekantrumas. Galiausiai pro duris įžengė Kulmo vyskupas Henrikas su palyda, kuri nešė auksines karūnas. Jų rankose taip pat buvo paauksuoti indai, kuriuose tingiai teliūškavo šventieji aliejai. Jais vyskupas Henrikas pažymės Mindaugą ir Mortą pagal senąsias tradicijas. Vyskupas Henrikas užlipo ant pakylos, atsipūtė ir ėmė laukti. Po poros minučių į menę įėjo didysis kunigaikštis Mindaugas su gracingąja žmona Morta, už jų kaip ančiukai pėdino sūnūs. Mortos širdis daužėsi kaip pašėlus, o Mindaugui ramumo būtų pavydėjęs ir belgas.

Sakydamas lotyniškus žodžius, Kulmo vyskupas Henrikas truputį susigėdo, kai jo pilvas ėmė gurkti. Jis žinojo, kad vaišės visai netoli, ir tas nepakeliamas noras pagaliau pasmaguriauti privertė jį pusę ceremonijai skirtos kalbos išmesti. Dėl šio jo savanaudiško sprendimo niekas nepyko, atvirkščiai – kiti jau irgi buvo praalkę. Mindaugas negirdėjo jokių žodžių, išskyrus „karalius“. Kai pagaliau išgirdo vyskupo kvietimą prieiti, jis aštriu judesiu prisiartino, priklaupė ir sunėrė delnus. Morta stovėjo, jos akyse sužibo ašaros. Jų sūnūs pasitempė, iškėlė smakrus ir išdidžiai nusišypsojo. Net Vaiduoklis lauke užkaukė. Auksinė karūna pagaliau papuošė Mindaugo galvą. Tuo momentu visos problemos išgaravo ir kartu jis pajuto, kokią sunkią naštą priėmė. Su didžia galia gaunama ir didžiulė atsakomybė. Mindaugas tai žinojo. „Mindowe dei gratia rex lettowiae“ – tokius žodžius ištaręs Kulmo vyskupas paskelbė apie pirmojo Lietuvos karaliaus gyvavimo pradžią…