2015 07 08

Justė Kazbaraitytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Erika Daugintytė: „Nesvarbu, kas nutiks, aš eisiu!“

Paprasta mergina iš eilinio Lietuvos miestelio nusprendė pasinerti į neeilinę kelionę. Camino de Santiago, arba katalikų piligriminis Šv. Jokūbo kelias, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą buvo Erikos svajonė. Šios ypatingos kelionės pirmuosius žingsnius mergina pradėjo Sen Žano (Saint-Jean-Pied-de-Port) mieste ir pabaigs Santjago de Komposteloje. Siekianti nueiti 800 km, ji džiaugiasi, kad įprasmino metus tokia kelione. Mergina ragina kitus rasti drąsos bei su kuprine ant nugaros pradėti savo asmeninį žygį į gamtos, žmonių ir savęs atradimą Kelyje.  

Iš kur sužinojote apie Šv. Jokūbo kelią?

Čia, Kelyje, beveik kiekvienas, uždavęs šį klausimą, tuoj pat priduria: „Tik nesakyk, kad žiūrėjai TĄ filmą!“ Bet žiūrėjau. Maždaug prieš trejus metus įsijungiau „The Way“ ir nuo tada Šv. Jokūbo kelias mane tiesiog apsėdo. Ėmiau pastebėti straipsnių žurnaluose, internete. Pradėjau pati ieškoti informacijos, nors ir laikiau tą mintį nepasiekiama svajone. Bet šių metų pradžioje pasakiau sau: „Nesvarbu, kas nutiks, aš eisiu.“ Taigi nusipirkau miegmaišį, kuprinę, batus, lėktuvo bilietus. Išėjau iš darbo ir atsidūriau Kelyje.

Kaip jautėtės žengdama pirmuosius žingsnius kelionėje?

Buvau labai išsigandusi, nes pirmą kartą keliavau viena. Bet ir nepaaiškinamai laiminga, nes suvokiau, kad tai mano svajonės įgyvendinimo pradžia. O pirmoji diena turbūt buvo sunkiausia per visą kelionę. Tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Reikėjo surasti jėgų kopti į dar vieną kalniuką iš tūkstančio kitų. Reikėjo įtikinti save, kad negalima pasiduoti ir negalima grįžti atgal. Dauguma mūsų buvome pradedantieji piligrimai, tad palaikėme vieni kitus ir raginome nepasiduoti.

Kokios vietovės jums buvo įsimintiniausios?

Labiausiai mane sužavėjo Burgos miesto katedra ir kalnai. Galėčiau stovėti ir valandų valandas spoksoti į tolumoj pūpsančius kalnus. Nors reikia įkopti į viršūnę, kad atsivertų nuostabus kitų kalnų ar apačioje esančio miestelio vaizdas, tą padaryti visada verta.

Ką atradote – vietų, žmonių ar save?

Čia atradau viską. Nuostabią gamtą, daugybę gražių miestų ir kaimų. Sutikau daug įdomių žmonių iš įvairiausių pasaulio vietų. Jie žarstė patarimus, pasakojo savo istorijas, tiesiog ėjo šalia ir neleido jaustis vienišai. Privalau paminėti izraelietį, kuris paklausė, ką veikiu gyvenime, ir išgirdęs, kad šiuo metu esu niekas, subarė mane ir pamokė, kad esu laisvas žmogus! Susidraugavau su rusu, ispanu, amerikiečiais, Pietų korėjiete… O prieš porą dienų įėjusi į barą išgirdau nuostabią kalbą – lietuvių! Ir taip praleidusi 25 dienas Kelyje pagaliau sutikau dvi tautietes! Visi žmonės čia eina atviromis širdimis, plačiai šypsodamiesi ir pasiruošę padėti, kuo tik gali – pasiūlys nuoširdžiai pasikalbėti ar atiduos savo kojines (buvo ir taip!). Ir nors viena iš daugybės ėjimo priežasčių buvo surasti save… Kelyje suvokiau, kad savęs ieškoti nereikia. Save aš turiu, tik reikia išmokti tuo naudotis.

Ar skiriasi ispanai nuo lietuvių?

Ispanai atviri, laimingi, nuoširdūs, jautrūs, šilti žmonės… Negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio apie juos! O lietuviai? Mano nuomone, mes per daug uždari ir dar turime ko pasimokyt iš ispanų.

Ką paaukojote keliaudama?

Paaukojau lietuvišką odos baltumą, kelis nereikalingus kilogramus svorio ir mečiau nemėgstamą darbą. Bet ar tai aukos?

Ką gavote keliaudama?

Gavau viską. Įrodžiau sau, kad galiu įgyvendinti kiekvieną svajonę, išmokau pasitikėti ir pasikliauti savimi. Išmokau džiaugtis šia akimirka, supratau, kad net sunkiausios dienos praeina. Sutikau daugybę nuostabių žmonių ir priėmiau juos tokius, kokie yra. Supratau, kad svarbiausia rūpintis savimi ir kitais. Pamačiau Ispaniją, ragavau vietinį maistą, kasdien gėriau cafe con leche. Tiesiog išsipildė svajonė, ir tai viską pasako.

Kokį mieliausią dalyką pamatėte/paragavote/patyrėte?

Tai buvo labai karšta diena, atėjau į mažą miestelį, tikėdamasi ten ir sustoti, dairiausi albergue (nakvynė, pastogė), bet niekur nemačiau ženklų, rodančių, kur ji galėtų būti. Priėjau prie senyvos moters ir paklausiau, kur tai yra. Aš nemoku ispanų, o ji kalbėjo tik šia kalba. Neįtikėtina, bet susikalbėjom (daugėjant nueitiems kilometrams Kelyje susikalbėti kelių kalbų mišiniu ir rankų mostais darosi vis lengviau). Moteris paaiškino, kad albergue rasiu tik už 7 km. Neapsidžiaugiau, bet kai ji parodė į mano pustuštį vandens butelį ir nusitempė į savo namus, kad jį prisipildyčiau… Ištariau tūkstantį gracias (ačiū) ir vos sulaikiau ašaras. Jėgų įveikti tuos likusius kilometrus taip pat atsirado. Ir svarbiausia, kad tai tik vienas iš daugybės nuoširdaus ir tokio paprasto gerumo pavyzdžių.

Ko labiausiai pasiilgstate, ko trūksta?

Viskas, ko piligrimui reikia – Kelias, dušas, maistas ir lova. Bet aš vis tiek labai pasiilgau lietuviško maisto! Turbūt jau po dviejų savaičių pradėjau svajoti apie cepelinus, šaltibarščius ir mamos gamintus kotletukus. O antras dalykas, kurio ilgiuosi – vakaras, praleistas su geru filmu. Tačiau galima išgyventi ir be viso to, nes ispanų maistas taip pat labai geras, o vakarą su filmu pakeičia daug geresnis dalykas –  mažiausiai valandos trukmės vakarienė su būriu kitų piligrimų. Ir laikas čia skriete skrieja. O aš darausi panaši į ispanę ir noriu verkti dėl mažiausios smulkmenos. Nes dabar gyvenu savo svajonėje ir liko mažiau nei savaitė ėjimo. Turiu mėgautis kiekviena sekunde šio nuotykio ir kiekvienu pokalbiu su galbūt paskutinį kartą matomu draugu!

Jūsų kelionė dar nesibaigė – o jėgos?

Pamačius ženklą, kad liko vos 100 km, jėgų atsirado dvigubai daugiau. Bet buvo dienų, kai klausiau savęs, kuo nusidėjau, kad ištrėmiau save čia, kai norėjau pasiduoti ir viską mesti. Ir tik draugų bei šeimos palaikymas padėjo tęsti kelionę ir judėti toliau. Tai dar viena Kelio pamoka – pačias juodžiausias dienas lengviau išgyventi, jei yra kažkas, kas tavimi tiki.

Kokį patarimą duotumėte sau, jei grįžtumėte į kelionės pradžią?

Galbūt tai būtų patarimas nieko nebijoti ir klausyti savo širdies. O galbūt neduočiau jokio patarimo, kad patirčiau būtent tai, ką patyriau ir išmokčiau tai, ką išmokau. Ir, žinoma, pats geriausias patarimas – judėk pirmyn.

Kaip manote, ar tokios fizinių ir psichologinių jėgų reikalaujančios kelionės naudingos?

Žinoma! Šitą Kelią rekomenduoju kiekvienam! Tai naudinga visomis prasmėmis – tu tampi stipresnis ir fiziškai, ir dvasiškai. Čia, Kelyje, turbūt pati pozityviausia atmosfera visame pasaulyje. Čia tampi geresnis, drąsesnis, tolerantiškesnis, išmoksti mėgautis dabartimi, džiaugiesi kiekvienu saulėtekiu, kiekvienu sutiktu gyvūnėliu, kiekvienu įdomesnės formos akmeniu, nes žinai, kad daugiau to nepamatysi, tai lieka praeityje. Tokios kelionės visada kažką tavyje pakeičia. Ir tai visada tik teigiami pokyčiai. Man šis Kelias prilygsta stebuklui. Paulo Coelho žodžiais: „Kiekvienas kelias, jei tik juo einant išsipildo svajonė, yra magiškas. O tam, ką vilioja magija, svajonei įgyvendinti reikalingas Kelias.“

Ko reikia žmogui, kad jis ryžtųsi keliauti Šv. Jokūbo keliu?

Juokauju, kad reikia vieno atsisukusio varžtelio, bet tiesa tokia, jog reikia tik didžiulio noro ir trupučio drąsos.