Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Balaganas

Pliažinis sezonas – toks jau laikas, kai rimtesnės mintys rečiau mūsų galvas aplanko. Bet neskubėkim jo vienu brūkšniu nuvertinti. Tas laiko tarpsnis kaip joks kitas yra tikęs per metus priplėkusią mąstyklėlę pravėdinti, plačiau atverti šėputės dureles ir leisti vėjams pasiautėti.  

Paklausau tyčia, apie ką žmonės gatvėje ar užstalėj šnekasi. Pagrindinė tema – apie orą. Visai kaip kokie anglai. Jei karščiai – apie karščius, jei kaupiasi debesys – apie praūžusį ar artėjantį škvalą, kur koks medis ant kelio užgriuvo, kam soduose vaismedžius išlaužė, gėles vazonuose išvartė. Koks nors surūgęs sociologas pasakytų – empirinis mąstymas. O man tas nerimtumas patinka. Kažkuo panašus į free džiazą. Laisvesnis, lakesnis minčių tekėjimas. Lengvesni sakiniai – trumpesni periodai. Ritasi be aiškios tvarkos vos sukibusios viena su kita asociacijos, nieko nereikia įrodyti, nieko paneigti. Užsimiršta pokalbių pradžios, stabtelėjama ties kokiu netikėtai išnirusiu nereikšmingu niekniekiu, žodžiu ar fraze. Graži, jauki minčių betvarkė, tiesiog balaganėlis.

O kas tas balaganėlis  yra? Žodis lyg ir ne mūsiškas, gal net neteiktinas, kalbos komisijos gal vartoti uždraustas. Sakytum lietuviškai „betvarkė“, bet dingtų daugybė subtilių prasminių niuansų. Išsitraukiu iš lentynos tarptautinių žodžių žodyną. Bingo: „balagãnas [rus. balagan < persų k. balachane — viršutinis kambarys, balkonas]:
1. laikinas pastatas, pastogė, pašiūrė teatro, cirko vaidinimams ar koncertams rengti, prekiauti;
2. pjesė ar vaidinimas, grindžiamas komiškomis scenomis, cirko numeriais; 3*. netvarka, prastas vaidinimas, maivymasis, kas nerimta.“

Žodynininkai gal kiek ir persistengė su savo vertinimais „prasta“, „nerimta“. Tai kas iš pirmo žvilgsnio nerimta, kartais pasirodo rimčiau negu rimta. Be to „nerimta“, kažin ar žmogus išgyventų, neišeitų iš proto. Buvo Rusijoj toks rimtas dėdė Michailas Bachtinas, kuris praeitam šimtmety ėmė narstyti tarytum nerimtus dalykus – viduramžių ir ankstyvojo Renesanso laikų karnavalinę kultūrą (balaganą, kuris man dabar ant liežuvio galo). Knaisiojo net keiksmų gydomąją, atnaujinančią, terapinę galią. Patyrinėjo tuos „nereikšmingus“ dalykėlius ir sugriovė ateizmo gidų mūsų galvosna įkaltus stereotipus apie juodžiausius ir tamsybiškus Viduramžius, kai bažnyčia „siautėjo“ nelyg koks KGB monstras.  Gaudė netikėlius ir ant laužų degino, o mąstė vien scholastinėm schemom. Netelpa galvoje, kaip Stalinas su Berija tą Bachtiną pražiūrėjo ir laiku nesušaudė. Gal nepaskaitė, nesusigaudė, kokią bombą jis pakišo po ateizmo mokslo pamatais.

 Viduriniaisiais amžiais to balagano, pasirodo, būta, ir daug smagesnio už šiandieninę mūsų demokratijos kuriamą ir po kilimu šluojamą tikrąją netvarką. Ar galėtume įsivaizduoti, kad aukščiausiose mūsų pačių sukurtose institucijose : Europarlamente, valstybių prezidentūrose, parlamentuose ar vyriausybėse būtų įsteigti kvailio etatai? Kvailių ten, aišku, per akis, todėl ir neįsteigs tokios pareigybės.  O nuožmiaisiais viduramžiais buvo, ir kvailio personažas buvo didžiai gerbiamas. Kaip rašo viduramžių žodynas: „Kvailys priklausydavo rūmų palydai. Rūmų kvailys buvo valdovų patikėtinis ir patarėjas pas Anglijos Normanų karalių. Prancūzijoje nuo Karolio V (XIV a. vidurio) tai buvo rūmų pareigybė.“ 

Nuo pasaulietinės valdžios neatsiliko ir Bažnyčia. Per Tris Karalius dvasininkai ir mokiniai galėdavo naudotis nepaprastomis laisvėmis, persirengti kvailiais, dalyvauti kvailių šventėse. Kai kurie viduramžių šventieji, kad ir Pranciškus Asyžietis, sąmoningai prisiėmė „kvailių dėl Kristaus“ pažeminimus.

Prancūzijoje nuo XII a. būdavo aukojamos „kvailių mišios“. Žemesnieji dvasininkai susėsdavo katedros chore į kanauninkų vietas ir aukodavo „kvailių mišias“. Atsivesdavo į bažnyčią asilą ir rinkdavo kvailių vyskupą. Mūsų broliukai šelmiai pranciškonai,  gal tą tradiciją prisiminę, per šv. Kalėdas  Bernardinų bažnyčios prieangyje įrengia tvartelį ožiams ir asilams. Šventeivoms nosį gniaužia mėšlo kvapelis bažnyčioje (nutyli, kad galvoj sukasi mintis apie bažnyčios išniekinimą ir šventvagystę). O man tas tvarto  kvapas mielas. Balaganėlis atrodo labai prasmingas ir revoliucingas. Tiesiog pridurmu pamokomas, gydantis nuo suvaidinto rimtumo ir susireikšminimo. Tik atsigręžk, žmogau, į valdžios pašiūres, visur sutiksi naująjį mūsų dienų personažą – mužiką, įspraudusį savo lašinius į Armani kostiumą, pasirišusį po kaklu nederantį „šlipsą“  ir juodais smailais štiblietais avintį. Nesvarbu, kad kojas trina ir skauda pritrintą „mazolį“, – dėl svarbumo juk viską iškęsti galima.

Va, nuo balaganėlio pradėję, iki kokios pavojingos politikos laisvosiomis vasaros asociacijos atsiritome. To balaganėlio mums reikia kaip oro visose mūsų gyvenimo zonose. Netvarka perkuria tvarką, atnaujina ją, padeda naikinti pelėsį.

Bet netvarka netvarkai nelygu – viena varo į neviltį, kita – balagananėlis, kūrybiškai diegiamas, pralinksmina, atnaujina ir pravėdina priplėkusias gyvenimo daržines. Kada, jei ne vasarą ilsintis, tokios mintys į galvą lendą. Įsikinkius į rutininius darbus joms nelieka nei laiko, nei vietos.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.