2015 07 08

Pal. Jurgis Matulaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

„Tamsta dar per daug savimi gyveni“ – mintys apie pašaukimą

Hendrick Jansz ter Brugghen (1588–1629), „Šv. Mato pašaukimas“ (1621). Wikipedia.org nuotrauka

Ištraukos iš palaimintojo Jurgio Matuliačio laiškų atskleidžia tėvišką ir brolišką kunigo bei marijono širdį, lydinčią kitus pašaukimo kelyje.

„Negali nieko kilnesnio ir geresnio duoti savo visuomenei, kaip suteikiant jai Kristaus mokslą ir mokinant ją krikščioniškų dorybių“ – rašo kun. Jurgis Leonui Bistrui, būsimam Lietuvos tarpukario politikui. „Gal negalėsi pakelti didelių aštrumų, neįstengsi savo kūno varginti; bet Dievą mylėti visada galėsi; o tai yra vienuolių gyvenimo esybė“ – aiškina būsimam vienuoliui Jonui Totoraičiui. Tad kas gi yra pašaukimas Jurgiui Matulaičiui?

Iš laiško L. Bistrui, 1913. IX. 29

Kauno arkivyskupijos archyvo nuotrauka

Reikia žinoti, kad pašaukimo dalykuose, išskyrus labai retus, nepaprastus, o net stebuklingus atsitikimus, mes negalime turėti nei fizinės, nei metafizinės tikrenybės, o tik moralę, tai yra, kad žmogus pats turi, Dievo malonei padedant, skirtis sau luomą, rinktis gyvenimo kelią. Ateities negalima atspėti, sunku pasakyti, kas bus; užtai žmogui ir tenka nekartą dvejoti, o net reikia išdrįsti ir rizikuoti; pats žmogus laisvu noru turi persiversti į vieną arba antrą pusę. Teologai ramina tokius abejojančius: elige quod vis, et gratia Dei non deerit. Reikia tik geros, grynos intencijos pasirenkant sau luomą, o Dievas paskui suteikia savo malonių, juo labiau, jei žmogus sau renkasi tobulesnį luomą, tokį kelią, kuriuo einant paprastai esti lengviau savo sielą išganyti; Dievas tada laimina gerus žmogaus norus ir pastangas.

* * *

Iš laiško p. B. L., 1913. IX. 29.

Man rodos, kad Tamstos abejojimai iš to pareina, kad Tamsta dar perdaug savimi gyveni, apie savo asmenį kaip apie kokią ašį sukinėjiesi. Norėtum palyginant į kokį banką įdėti save ir gyvenimą, kad Tamstos „aš“ kuo daugiausiai palūkanų atneštų, norėtum save užhipotekuoti gerai ir apsaugoti, kad Tamstos „aš“ nežlugtų, kad koks prietykis neištiktų. Tai ir su turtais ne visuomet pavyksta net ir atsargiausiam. Nereikia bijotis rizikuoti Dievo garbei. Kristus aiškiai sako: Nisi frumentum cadens in terram mortuum fuerit, ipsum solum manet. Tik tada grūdas naują gyvybę iš savęs ir vaisių atneša, kuomet kritęs į žemę numiršta sau ir supūsta. Nenorėk Tamsta save perdaug apsaugoti ir nesibijok Dievuje paskęsti ir Dėl Dievo sau numirti, o tuomet likęs kunigu daug vaisių atneši.

Klausi Tamsta, kur daugiau gero galėtum visuomenei padaryti. Sunku atspėti. Mano nuomone negali nieko kilnesnio ir geresnio duoti savo visuomenei, kaip suteikiant jai Kristaus mokslą ir mokinant ją krikščioniškų dorybių. Quaerite primum regnum Dei, cetera vobis adicientur. Ir žmogaus įtaka į kitus ir jo darbo vaisingumas paprastai priklauso prie tų dalykų, kuriuos sunku svarstyklėmis atsverti arba mastu išmatuoti. Ir čia nereikia žiūrėti į tai, kas blizga, ką žmonės aukštai stato. Iš tikrųjų, tas daug daro, kas Dievo valią. Nekartą kunigas, atversdamas tik vieną sielą, gali kur kas daugiau patarnauti visuomenei, negu kad ir kažin kiek draugijų įsteigdamas arba vartotojų krautuvių, nors, žinoma, ir šie pastarieji yra naudingi dalykai ir geri, ir jų nereikia niekinti. Bet aš čia noriu nurodyti, kad įtakos dalykas sunku nuspręsti, yra tai imponderabilia; amžinumoje tai išsiaiškina.

* * *

Iš laiško kun. Jonui Totoraičiui MIC. Peterburgas, 3/15 X. 09

Originalas: LCVA, 1674, 3, t. 36, k. 11-12

Rašai, Brolau, kad Tau baugu darosi; kad šiurpuliai Tave ima, nusimeni, kad bekylant supratimui apie dvasišką gyvenimą, neina lygiai nuolatos patsai gyvenimas tobulyn. Labai gerai visa tai aš suprantu, nes pats tai pergyvenau. Jau nuo seniai dangiškoji malonė mane skatino ir verste vertė, kad visa širdžia atsiduočiau Dievui, kad Dievą padaryčiau savo viso gyvenimo viduriu ir saule, apie kurią visos mano mintys, jausmai, geismai ir darbai suktusi; jau nuo seniai Šv. Dvasios balsas šauk[ia] kad kaskart labiau stengčiaus savo gyvatą tvarkyčiau pagal Evangelijos mokslo ir dvasios. Bet nelengva Dievo malonei paveikti ir apgalėti mus nuodemėtą prigimtą. Kada prisiėjo tvirtesniais apžadų ryšiais su Viešpačių[] susirįšti, ir mane baimė ėmė. Tik atsiminęs šv. Evang. žodžius: nisi granum cadens in terram mortum fuerit, ipsum solum manet; – jei grudas įbertas į žemę neapmirs, pats sau vienas liekasi, neišduoda gyvatos; pasiryžau apmirti apmirti sau ir pas[tą]sti, vildamasis, kad Kristuje atgimsiu. O ir dabar Brolau gerai žinau, kad sunku nors kiek aukštyn palypėti tobulybės keliu; kai bemata[n]t, žiuri žmogus jau ir vėl žemyn nukritęs. Bet atsiminęs, kad „regnum// [evelorum vim patitur, et violentis rapiunt] illud; esu pasiryžęs varu ir drąsa įgriebti tą dangaus karaliją, kad ir tukstančius kartų žemyn tektu nukristi ir nupulti; bet vis [klesis] lipsiu aukštyn, o tikiuosi kad Dievas padės ir įgysiu tą dangaus karaliją. – Ir Tu mielas Brolau tarkie su šv. Povylu „omnia possum [ni eo qui me conportet]“ ir eik drasiai tolyn; tikiuosi ir Tavę Dievo malonė sustiprys.

Rašai kad eilė metų ant Tavęs jau yra uždėjusi savo delną. Brolau, prie Dievo grįžti ir Dievą pradėt mylėti niekad nepervėlu. Dievo meilės liepsna visas praėjusio gyvenimo dėmes ir žymes panaikys, sudegys. Ar nežinai kad meilė stebūklus daro ir galinga kaip mirtis. Dilectio fortis sicut mors. – Tavo laiškas tiek mano širdyje sužadino jausmų o galvoje sukėlė minčių, kad labai daug da Tau norėčiau rašyti, norėčiau pasidalyti visukuo su Tavim; bet atidėsiu visa tai; nes laiko trūksta. Ant galo grįžus, kas Dievo meilės stebuklus gali apsakyti; omnia [vilecunt]; viskas niekai vieni prieš Dievo meilę! – Pradėk tik iš tikruju visa šidžia mylėt Dievą, jieškoti visame Dievo, gyventi kad kart didesnėje su Dievu vienybėje; stengkis visame Dievui įtikti, kad jis Tavo širdyje pamėgtu apsibūti, o pats išvysi Dievo meilės stebuklus. Toliau stengkis sulyg Kristaus pavyzdžio ir Evangelijos mokslo ir dvasios ištikruju pradėti gyventi. – O tada Brolau galėsime drasiai stoti su visokia nedorybe į kovą ir Kristų visur įnešime. – Lengva tai pasakyti, bet nelengva išpildyti. Žinau aš tai pats ant savęs labai gerai, geriau už kitus, nes ėsiu silpnas žmogus! Tikiuosi kad vieni kitus maldomis stiprįdami, vis šiek tiek prie tų idealų pakilsime.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

(…) Žinau, kad gal mums nepavyks taip įtaisyti novicijato; kaip dabar nė negalim; nes mudu darbais apkrauti. (…) Nors nereikia užmiršti, kad tai tik priemonės. Tikslas: perfecta caritas Dei et [proximi]: kas kart tobulesnė Dievo ir artymo meilė; nes vienuolių gyvenimas yra tai „status tendentium ad perfectionem caritatis, id est ad perfectam Dei et proximi caritatem, kaip šv. Tamošius Akvinietis sako. – Šv.-gi Augustinas pasakė, kiek atsimenu turbut tai jo žodžiai: „gali pasakyti, aš nestengiu pasnykauti, aš nestengiu savo kuno varginti, aš nepakeliu jokiu aštrumu; – bet kas gali pasiteisindamas išsitarti: aš negaliu Dievo mylėti?. – Tai-gi ir Tu Brolau nenusimyk; gal negalėsi pakelti didelių ašrumų, nestengsi savo kuno varginti; bet Dievą mylėti visada galėsi; o tame yra vienuolių gyvenimo esybė ir tam yra novicijatas, kad žmogų išmokytu[] ir prirengtu[] kaip reikia Diev[ą] mylėti ir žmonėms tarnauti. (…) Šv. Agustinas išsitarė: mylėk Dievą ir daryk ka tinkamas! Mylėkime Brolau Dievą ir žmones, o Kristaus dvasia prives mus prie viso kas bus reikalinga ir mus išsitobulinimui ir žmonių išganymui.

(…) Skaitau dabar Šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvatą: ypatingai gerbė kunigus ir valdžią. Liepė savo broliams nieko nepeikti, nė ant vieno žmogaus, kad ir nedorėlio neužsipuldinėti; bet tik patiems tobulai elgties ir sulyg Kristaus mokslo gyventi; o tokiu budu pataisė daug žmonių. – Brolau parodyk meilę nuvažiavęs visiems, kaip Kristaus pasekejui pritinka. Dievas šimteriopai Tau už tai atlygįs.