2015 07 13

Justė Kazbaraitytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Kūryba – nuo realybės smūgių

„Ten, kur ramiai miegama ir sočiai valgoma, didelių menininkų neiškyla. Reikia didelių įtampų, grėsmių“, – sako literatūrologė Viktorija Daujotytė. Faktai rodo, kad daug kokybiškų, stiprių darbų parašyta būtent tuo laikotarpiu, kai kūrėjui sunku, kai jis jaučiasi įspraustas į socialinius, politinius ar net religinius rėmus. Kai jo siela pralaimi kovą su žiauriu realybės virusu, kuris neleidžia jai ramiai ir savarankiškai egzistuoti… Matyt, tik dideli išgyvenimai, sudrebinantys asmens dvasinį pasaulį, sukuria kitus žmones sujaudinančius kūrinius.

Tremtis ir sprendimų priėmimas

Praėjęs XX amžius buvo ypač skaudus, sunkus ir paženklintas daugybe tamsių atspalvių. Štai Antrasis pasaulinis karas privertė emigruoti beveik milijoną Lietuvos gyventojų, tarp kurių buvo ir šviesiausių tautos atstovų – kūrėjų, menininkų, rašytojų. Visi jie bėgo nuo „nepasotinamos“ sovietų Rusijos geležinių gniaužtų. Ji į savo niūriausias, šalčiausias vietas – Sibirą, Irkutską, Krasnojarską ir daugelį kitų, trėmė Lietuvos ir kitų šalių intelektualiausiuosius, didžiausią pavojų dėl agresijos nutraukimo galinčius kelti žmones. Jie buvo prievarta tremiami ir į kitas šalis – Lenkiją, Vokietiją.  Žmonės daug prisikentėjo – prarado savo artimuosius, patys gyvuliniais vagonais buvo išvežami, mirė, gimdė, sirgo ir kovojo dėl išgyvenimo, mylėjo ir meldėsi, tikėjo, kovojo ir aukojosi. Juos žemino, niekino ir šaltakraujiškai žudė, tačiau ne visiems nusviro rankos. Vieni griebėsi ginklo, kiti – baltos vėliavos, o štai treti liko ištikimi kūrybai. Galbūt tai buvo jų savotiškas psichologinis gaubtas, sukurtas iš krikščioniškosios dorovės, atjautos ir vertybių, pabėgimas nuo žiauriais instinktais valdomo pasaulio…

Popieriaus stiprumas

Baisūs gyvenimą draskantys „skauduliai“ įkvėpė ištremtus, emigravusius ar parsidavusius rašytojus kurti. Gimė egzodo literatūra, kurioje bene pirmuoju smuiku grojo gimtosios žemės mitologija. Buvo pilna romantinės amžino gyvybingumo adoracijos ir apnuogintos egzistencinės nevilties. Dažniausiai „plunksnos meistrai“ gvildeno egzistencialistinius būties klausimus, drastiškus konfliktų scenarijus, ypač mėgo ir sugebėjo puikiai eiliuoti. Gamtos motyvas irgi buvo dažnas rašytojų „taikus“ ginklas prieš represijas. Emigravusieji „liejo širdį“ ant popieriaus apie visus skaudžius išgyvenimus, svajingai rašė apie laisvą ir gražią tėvynę, gimtinės ilgesį ir norą, kad tėvynainiai būtų laisvi, nepriklausomi ir laimingi.

Per kančias…

Žinomi rašytojai Vydūnas, Vincas Krėvė, Bernardas Brazdžionis, Antanas Škėma, Petras Cvirka, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas Vienuolis ir Salomėja Nėris patyrė sielą gniuždančių išgyvenimų. Tačiau jei tai nebūtų nutikę, vargu ar šiandien skaitytume „Altorių šešėly“, „Dievų mišką“, „Lakštingala negali nečiulbėti“ ar „Skerdžių“. Rašytojai kūrė svetimoje ar užgrobtoje žemėje. Ištremtieji matė kitų žmonių liūdesį, skausmą, ašaras ir randus, jie sėmėsi liūdno įkvėpimo. Dažnai ir patys buvo psichologinio ir fizinio smurto aukos. Ramiai miegoti ir sočiai pavalgyti jie galėjo tik savo svajonėse. Jų miegą drumstė mirties baimė, jų lėkštėse buvo varganas maistas, kiti ir tų lėkščių neturėjo.

„ atsidūsta giliu, gailiu, uždususiu atodūsiu“

Štai Balio Sruogos memuariniame kūrinyje „Dievų miškas“ atsispindi rašytojo košmariški išgyvenimai nacių Štuthofo koncentracijos stovykloje, kurioje praleido dvejus metus, nuo 1943 iki 1945 m. Knygą Sruoga parašė grįžęs į Lietuvą per kelis mėnesius, sanatorijoje laižydamas „sielos ir kūno žaizdas“. Nėra nė menkiausios abejonės, kokių siaubingų, žiaurių ir traumuojančių psichiką įvykių matė poetas, tačiau jo kūrinyje žybsi sarkazmas drauge su stilizuotais liaudiškais palyginimais, jaučiama ironija ir pasišaipymas iš prižiūrėtojų elgesio su kaliniais, iš lagerių tvarkos ir visos situacijos. Anot literatūrologo Algio Kalėdos, sarkastiška ironija ir juodas humoras buvo vienintelis būdas, leidęs minimaliai atsitverti nuo racionalizuotos ir šaltai apgalvotos žmonių naikinimo sistemos. Sruoga knygoje ciniškai rašė net apie lavonų tampymą, kalinių mušimą. Jis tiesiog su pašaipa aprašė mirtį. Kūrinyje pastebima: „Prie vieno numirėlio pasilikome mes dviese, aš ir mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų. Jonas numirėlio pirmagalį užsivožė ant savo gaspadoriškų pečių, aš įsikinkiau į numirėlio kojas it į žagrę bulvėm atarti – ir einame savo katorgininkiškas pareigas. Pakeliui mūsų numirėlis ima ir atsidūsta tokiu giliu, gailiu, uždususiu atodūsiu…“ Rodos, taip galėtų rašyti ilgai lavoninėje pradirbęs asmuo, bet ne intelektualus rašytojas, dramaturgas, kritikas, literatūros ir tautosakos kūrėjas. Knygoje tokių vaizdingų aprašymų nors vežimu vežk. Greičiausiai kūrinio genezę lėmė vos prieš kelis mėnesius dingęs mirties šešėlis, kuris ištisus dvejus metus kasdien poetui sekė už nugaros. Balys Sruoga buvo tik vienas iš nedaugelio laimingųjų, kuriam pasisekė grįžti į tėvynę ir ten praleisti likusias gyvenimo dienas.

Kūryba kaip reabilitacija

Žmogus, traumuojamas psichologiškai ar fiziškai, vis tiek gali valdyti plunksną, parašyti puikius kūrinius su išliekamąja verte. Dar neteko rasti kūrėjo, kurio visas gyvenimas būtų ramus ir tvarkingas. Kiekvienas susidūrė su tam tikrais pavojais, monotoniškai gyventi trukdančiais „demonais“ kurie užklumpa netikėtai. Ta akimirka, nuo kurios prasideda asmeninio gyvenimo griūtis, tas suvokimas, kad saugumas, ramybė ir laisvė bus tokie pat tikri kaip ir vienaragiai, yra gniuždantis smūgis, kurį atlaiko ne kiekvienas. Tačiau kūriniai iš to kruvino praėjusio amžiaus rodo, kad menininkai neapleido savo talento, neprarado noro pažvelgti į situaciją iš meniškos pusės. Galbūt kūryba buvo vienintelis būdas reabilituotis, gal tai jiems buvo vaistas nuo dvasinių negalavimų.