Vidutinis skaitymo laikas:

14 min.

Dvi karo sampratos: Pastabos civilizacijos ir istorijos rašymo klausimais

„Naujasis Židinys-Aidai“, nr. 4

2014 m. įvykiai Ukrainoje sukėlė tokio masto tarptautinę krizę, kad labai rimtai buvo prabilta apie realią karo tarp Rusijos ir Vakarų valstybių1 kilimo galimybę. Gal Vakarų valstybių sostinėse karo scenarijus ir vertinamas skeptiškiau, tačiau Vilniuje ir kaimyninėse valstybėse nuotaikos ir nuojautos daug neramesnės bei baugesnės. Labai greitai supratome, kokioje vis dėlto trapioje aplinkoje egzistuoja mūsų šalis ir kaip greitai galima visko netekti. Kartu šių neramių minčių veikiami ir vedami socialiniuose tinklapiuose, įvairiose žiniasklaidos priemonėse pradėjome reikšti nusivylimą, pasipiktinimą lėta, neužtikrinta, minkšta Vakarų valstybių reakcija. Vienur kitur buvo galima išgirsti apie Miuncheno sąmokslo ir nuolaidžiavimo diplomatijos scenarijaus pasikartojimą. Kiti labiau akcentavo Vakarų verslo įtaką politikams ir nenorą nutraukti pelningų ryšių su Maskva2.

Visos šios skirtingos ir prieštaringos reakcijos yra atspindžiai kur kas fundamentalesnės dilemos, kurios esmė yra labai paprasta: mes skirtingai suprantame, kas yra karas. Nuo to, kaip mes apsibrėžiame karą, jo prigimtį, priklausys ne tik sprendimai, kaip jis turėtų būti kariaujamas, bet ir politinių sprendimų priėmimo procesas.

Vakaruose karas suprantamas instrumentiškai, o Rytų Europoje jis turi labai aiškią egzistencinę pusę. Pirmu atveju karas matomas kaip įrankis, kurį kon­troliuoja, numatytuose rėmuose išlaiko ir riboja politika. O antru atveju karas gali būti suprantamas kaip tikslas savaime, leidžiantis pasiekti „socialinį ir dvasinį katarsį“3.

Šiuo atveju Lietuva yra labai geras pavyzdys, parodantis, kokių įtampų kyla, kai susikerta šios dvi skirtingos karo sampratos. Viena vertus, dėl mūsų sparčios integracijos į Vakarų politinę sistemą, ypač Europos Sąjungą ir NATO, esame priversti perimti instrumentinį požiūrį į karą. Tačiau tuo pat metu dėl tarpukario laikus siekiančių dominuojančių nacionalinių istorinių naratyvų, sovietinio mentaliteto palikimo ir fiziškos Rusijos kaimynystės mūsų krašte labai stipri egzistencinė karo samprata. Tad pabandykime į tai pažvelgti plačiau.

Žvelgiant į sociologines teorijas ir politinę filosofiją, nėra sudėtinga pastebėti, kad karas yra vienas esminių reiškinių ir būklių, įkvėpusių ištisas mąstytojų kartas. Vieniems karas, jo baimė ir griaunamoji galia buvo sociumą struktūruojanti ir organizuojanti jėga. Kitiems, priešingai, karas buvo didžiausia kliūtis pagrindinei varomajai jėgai – prekybai – skleistis ir veikti4. Tokios skirtingos pozicijos padarė karą iš esmės ginčytina sąvoka5, kai rasti bendrą poziciją ar bent ašį yra sudėtinga.

Mąstytojas, kurį vieni kaltina dėl šios painiavos6, o kiti ieško jo tekstuose atsakymų ir sėkmės formulių, yra Carlas von Clausewitzas7. Net jeigu būtų abejojančiųjų šio Prūsijos generolo idėjų8 gilumu, nuo jų būtina pradėti kiekvienam, kuris nori bent kiek išsamiau susipažinti su šių dienų Vakarų karo mintimis ir politika. Jis siekė apžvelgti ir pabandyti suvokti karą kaip socialinį reiškinį, išsiaiškinti jo vaidmenį žmonijos istorijoje. Tad mėginsime suvokti Clausewitzą kaip socialinės teorijos, o ne siauro karinio traktato kūrėją. Kartu plačiau, atsižvelgdami į socialinę funkciją, traktuosime ir abi mūsų išskirtas karo sampratas. Politikos mokslų terminais tariant, turime klausti, ar karas yra priklausomas, ar nepriklausomas kintamasis, kai kalbame apie politijų ir bendruomenių susikūrimą, tolesnę jų raidą.

Šiuo metu Vakaruose dominuoja požiūris, kad karą kontroliuoja ir tramdo politika. Praktinė tokios pozicijos pasekmė yra labai paprasta: politikai nustato užduotis, o kariuomenė – įgyvendina9.

Turbūt ryškiausias to pavyzdys yra vadinamoji Powello doktrina, suformuluota Colino Powello, JAV kariuomenės vyriausiojo štabo viršininko 1989–1993 m. Šios doktrinos esmę sudaro trys punktai: JAV, prieš pradėdamos bet kokią karinę operaciją, turi aiškiai pasakyti, kokie nacionaliniai interesai yra ginami (t. y. politikai turi aiškiai suformuluoti užduotį kariams); nurodyto tikslo siekiama pasitelkus reikiamą kiekį pajėgumų ir resursų; iš anksto yra žinoma atsitraukimo strategija10. Nereikėjo ilgai laukti, kad ši JAV pozicija pradėtų veikti praktiką: ilgas delsimas įsitraukti į Balkanų konfliktus ir atsisakymas kištis į Ruandos pilietinį karą buvo stipriai to paveikti. Didelė dalis karininkų, o ilgainiui ir politikų pradėjo laikytis šios nuostatos: jeigu negali kontroliuoti karo eigos ir proceso, geriau išvis į jį nesikišti, juolab nepradėti.

Tačiau ne visi sutinka su tokia instrumentine karo, kartu ir Clausewitzo interpretacija. Pasak vieno įtakingiausio šių dienų karo teoretikų Hew Strachano, Clausewitzo knygos vertėjai į anglų kalbą Howardas ir Paretas (abu labai įtakingi karo istorikai) buvo linkę interpretuoti jo politikos sampratą žvelgdami iš savo pačių liberalios, o ne iš Clausewitzo perspektyvos11. Ši pastaba įtikinama. Politikos samprata XX a. antroje pusėje yra visiškai kitokia nei XIX a. pradžioje. Liberalioje visuomenėje karas yra nustumtas į šoną, marginalizuotas, yra sukurta institucinė sistema, leidžianti jį kontroliuoti. Tačiau visiškai kitaip buvo Clausewitzo laikais, kai politika buvo ne tiek tramdantis, kiek revoliucijas ir konfliktus skatinantis veiksnys.

Karas ne tik tarnauja, bet ir kuria vienu metu. Politika jį veikia, tačiau su laiku karo veiksmai pradeda veikti politiką ir ją keisti. Karo ir politikos santykis yra dialogiškas. Karas gali būti egzistencinis ir sukurti politinį solidarumą, jis gali padėti sukurti tautą ir palaikyti jos tapatybę. Kalbant apie patį Clausewitzą, jo tekste galima matyti konfliktą tarp Apšvietos atstovo ir romantiko. XX a. antros pusės karo teoretikai ir istorikai, gyvenę branduolinio konflikto grėsmės šešėlyje ir veikiami liberalių idėjų, norėjo matyti ir matė tik vieną, švietėjiškąją Clausewitzo pusę, t. y. racionaliai mąstantį teoretiką, kuris manė, kad pritaikius tinkamus politinius sprendimus, karą galima sutramdyti. Tačiau jie ignoravo tai, kad prūsų generolui, mačiusiam, kaip prie Jenos 1806 m. buvo sutriuškinta jo valstybės kariuomenė, o pati valstybė faktiškai nustojo egzistavusi, karas galėjo reikšti ir kiek kitokius dalykus. Juk Clausewitzas buvo vienas tų, kurie, apeliuodami į vokiečių patriotizmą, agitavo burti savanorių būrius ir visais įmanomais (taip pat ir partizaniniais) būdais priešintis prancūzų okupacijai. Paprastai tariant, karas veikia kaip egzistencinis katalizatorius: „Jis yra terpė, kurioje žmogus gali pakilti virš savo normalios būklės, peržengti savo kasdienį egoizmą ir pirmą kartą pasiekti tokią būklę, kurioje politinis kūnas susipranta turintis savo tapatybę“12.

Tokia tendencija įžvelgti pamatinę karo reikšmę visuomenės raidai yra labai būdinga vokiško mąstymo tradicijai. Pradėta romantikų, perimta Friedricho Hegelio, Leopoldo von Ranke‘s ir pratęsta Maxo Weberio, Otto Hintzes ir Carlo Schmitto ši tradicija pabrėžia ne tik griaunamąjį, bet ir pozityvų karo efektą – ji leidžia identifikuoti Kitą ir taip reflektuoti save13.

Būtų netikslu teigti, kad šiais laikais Vakarų valstybėse egzistencinis karo lygmuo yra nežinomas, kad JAV ar Didžioji Britanija ignoruoja savo karinę praeitį ir jos svarbą formuojantis valstybėms ir tautoms. Tačiau šis supratimas mažėja ir nyksta. Anglosaksiškuose kraštuose (ir ne tik juose) tautinį argumentą vis labiau įveikia kosmopolitinis žmogaus teisių argumentas.

Tai galima pailiustruoti „naujųjų karų“ pavyzdžiu. Vakarų pasaulį šokiravo tai, kas dėjosi Balkanuose ir Afrikoje paskutinį XX a. dešimtmetį. Etniniai valymai, genocidas, masinis moterų prievartavimas, – visa tai netilpo į standartinį Vakarų instrumentinį karo samp­ratos modelį. Todėl tokie mokslininkai kaip Martinas van Creveldas ar Mary Kaldor argumentavo, kad Šaltojo karo laikų požiūris į karą kaip kontroliuojamą ir ribotą fenomeną tiesiog nepajėgia paaiškinti ir sustabdyti kylančių konfliktų. Jie ir pasiūlė šiuos karus vadinti „naujaisiais“ (new wars). Tačiau jeigu pažvelgtume į tai egzistencinės karo sampratos požiūriu, „naujuosiuose karuose“ iš tiesų nelabai ką nauja teatrastume. Karų priežastys Balkanuose buvo senos ir gerai žinomos: religija ir tapatybė. Kariavimo metoduose taip pat, deja, nieko nauja. Tačiau pats faktas, kad senus ir žinomus dalykus mokslininkai pradėjo vadinti naujais, daug pasako apie procesus Vakarų visuomenėse ir jų požiūrį į karą14.

Po Šaltojo karo JAV, vėliau ir kitose Vakarų šalyse vis dažniau ir plačiau imta kalbėti apie revoliuciją karo reikalų srityje, mat dėl naujausių technologijų karai ateityje bus greiti, tikslūs, be netikėtumų ir be aukų (puolančioje pusėje)15. Šios idėjos tapo pagrindu reformoms, žinomoms „karinės transformacijos“ pavadinimu. Prasidėjusios JAV, jos buvo perimtos ir kitų NATO aljanso šalių, tarp jų ir Lietuvos16.

Akivaizdi technologijų svarba karyboje mokslininkus skatina kalbėti apie karo atkerėjimą (eliminuojant metafizinius aspektus) ir kario sielos praradimą (žmogaus sujungimą su mašinomis)17, apie karo virtualizaciją ir smurto estetizaciją18, apie tai, kad karas virsta sporto reginiu, spektakliu19, vartotojiškos kultūros elementu20. Čia jau galima būtų įžvelgti karo kaip instrumento nuvertinimą, degradaciją iki žaislo.

Visa tai turėdami galvoje, atsigręžkime į savąjį karo suvokimą. Net ir neatlikus empirinių tyrimų, nuojauta kužda, kad eiliniam lietuviui būtų sunku paaiškinti, jog karas esąs pramoga, produktas, kurį naudojame laisvalaikiu. Tik pradėjus galvoti apie lietuvišką karo vaizdinį, galvoje iškart pradeda suktis Maironio eilės. Jose labai aiškiai matyti egzistencinė karo samprata. Čia kova yra liūdnas, bet didis dalykas, kuris lemia ne individualų pasitenkinimą, o tautinį išlikimą.

Lietuvos istorija – tai karų istorija, o lietuviai – karių tauta. Perskaičius Adolfo Šapokos redaguotą Lietuvos istoriją, iš tiesų susidaro įspūdis, kad pagrindinė lietuvių veikla buvo karyba. Karai su kryžiuočiais, Maskva, Švedija. Saulės, Durbės, Oršos, Klecko, Ūlos, Salaspilio mūšiai įrašyti didžiosiomis raidėmis. O Pilėnų ir Žalgirio vaizdiniai tam tikra prasme yra tapę sudėtine lietuviško geno dalimi21. Paklauskime savęs: ar galime įsivaizduoti lietuvišką tapatybę be šių dviejų vaizdinių?

Šį karinį Lietuvos istorijos suvokimą lengva pagrįsti. Jeigu kalbame apie Lietuvos istoriją nuo Mindaugo laikų iki Vytauto Didžiojo, tai čia niekas nesiginčys, kad karas buvo dominuojanti veikla, visų procesų variklis. Kol kovos su Vokiečių ordinu Vakaruose ir plėtra Rytuose nesustoja, tol didžioji dalis šalies resursų, energijos yra skiriama kariniams dalykams.

Pripažindami šį faktą, istorikai savo tyrimuose kalba apie „kariaunų politiką“, „karinę monarchiją“22. Tačiau problemų kyla tada, kai šis laikotarpis tampa (įsivaizduojamu) aukso amžiumi, kai juo remiantis imamas kurti visuminis šalies istorijos pasakojimas. Tokiu atveju visi Lietuvos istorijos siužetai ir motyvai yra įrėminami karo istorijos naratyvo. Ūkio, visuomenės, kultūros istorijos yra antrinės, jos yra užgožtos karinės-politinės istorijos. Kodėl susiklostė tokia situacija? Ir kaip ji veikia mūsų požiūrį į karą?

Pasak Alfredo Bumblausko, „moderniųjų laikų lietuvių istorinė savimonė formavosi XIX a. romantizmo idėjų pagrindu“ ir jos „klasikinį modelį sukūrė […] Jonas Basanavičius“23. Šio modelio centras – pagoniška kunigaikščių Lietuva, kuri pasiekia liūdną pabaigą priėmus krikščionybę. Atsižvelgiant į Basanavičiaus epochos specifiką ir prasidėjusį tautinį atgimimą, nelabai stebina antilenkiškas šio pasakojimo dėmuo. Tačiau Basanavičius žengia toliau ir kritikuoja pačios krikščionybės įtvirtinimą Lietuvoje. Tam tikra prasme kryžiuočiai ir lenkai jo tekstuose yra sutapatinami, nes abu nešę į Lietuvą krikščionybę, siekdami ja sugriauti Lietuvą. Vieni tai darė ginklu, kiti – žodžiu.

Šį patriarchalinį lietuviškos istorijos akcentą kiek kitu kampu ir kitokiais argumentais sustiprino Maironis savo Lietuvos istorijos interpretacijoje. Jeigu Basanavičius krašto istoriją aptarė žvelgdamas iš kultūros perspektyvos, tai Maironio apžvalga buvo labiau politinė24. Visi, bent minimaliai susipažinę su Maironio poezija, lengvai nuspėtų, kas yra pagrindiniai jo istorinio pasakojimo veikėjai – tai didieji kunigaikščiai, kai kurie jų ištikimi bendražygiai, ir iš turtingųjų, ir iš prastuomenės sluoksnių. Maironio pasiūlytas istorinio pasakojimo modelis padarė didžiulę įtaką jaunajai prieškario Lietuvos istorikų kartai. Bumblauskas yra teisus sakydamas, kad ši istorijos versija „per Alekną nuėjo iki Adolfo Šapokos ir tapo iki šiandien akademinių Lietuvos istorijos tyrimų programos pagrindu“25.

Maironio Lietuvos istorija – kunigaikščių, taigi elito, valstybininkų istorija. Tačiau kartu tai ir istorija karų bei mūšių, kuriuose gimsta Lietuvos valstybė ir tauta. Šioje istorijoje karas yra tragiška, tačiau garbinga ir prasminga veikla (tai tikrai primena Clausewitzo egzistencinę karo sampratą). Kita vertus, būtų sunku tikėtis kitokios interpretacijos, jeigu atsižvelgtume į to meto istoriografijos madas, kurias diktavo vokiečių istorikai26. Žinia, prieškario profesionalių istorikų veik­los negalima traktuoti ir matyti kaip vienmatės bei vienaplanės27, tačiau juk istorinė savimonė priklauso ne vien nuo to, ką parašo istorikai. Pats tragiškai klostęsis mūsų valstybės ir tautos likimas nutraukė daugiamatės istoriografijos tradicijos formavimąsi ir mes likome įstrigę „karinėje“ istorijoje.

Lietuvos istorija išliko herojiška. Lietuviai arba herojiškai ir finale pergalingai kovėsi (kovos su kryžiuočiais), arba herojiškai pralaimėjo, bet neprarado vilties (unija su Lenkija, padalijimai ir Rusijos imperija). Tokį naratyvą tik dar labiau sustiprino abiejų pasaulinių karų, savanorių ir partizanų kovų, nacių ir sovietų okupacijų patirtys. Laimėjome ar pralaimėjome – visada buvome „geriečiai“. Užtat mums taip sunku priimti Holokaustą kaip tragišką ir tamsią mūsų istorijos dalį28. Tokią istorijos interpretaciją dėl per didelės militarizmo dozės tikrai būtų sunku suderinti su Vakaruose dominuojančiu instrumentiniu požiūriu į karą.

Prieškario istoriografijos madų žinojimas juo svarbesnis, nes ši tradicija buvo sugrąžinta ir išpopuliarinta Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu. Prasidėjus Sąjūdžiui ir pirmais metais po Nepriklausomybės atkūrimo, buvo perleisti pagrindiniai prieškario bei dalis išeivijoje rašytų istorikų darbų. Tarp visų šių knygų išskirtinę vietą užėmė šapokinė Lietuvos istorija, kurios poveikį besivaduojančiai tautai, be jokių abejonių, galima jausti dar ir šiandien. Prieš gerus du dešimtmečius susiklostė įdomi situacija. Viena vertus, visais įmanomais būdais ir formomis buvo bandoma atsisakyti bet kokių sąsajų su sovietinio režimo palikimu, ir čia istorinis pasakojimas buvo tarp pirmųjų taikinių. Tačiau tas pasakojimas buvo ne tik apie save, t. y. „lietuvių tautos kovą už tarybų valdžią“, jis apėmė visą Lietuvos istoriją29, ir tas sovietinio mąstymo struktūrų ir vaizdinių atsikratymas nevyko lengvai30. Trumpai apibend­rindami sovietinę Lietuvos istorijos sampratą, galime teigti, kad joje buvo intensyviai kultivuojamas pagoniškos LDK siužetas. Šis laikotarpis lengviausiai leido sujungti marksistinį-lenininį istorijos mokymą su tam tikrais nacionaliniais prieskoniais. Tai Lietuva, kuri kovoja su svetimšaliais okupantais, didžiausiais baltų ir slavų tautų priešais, vokiečiais. Tai Lietuva, kuri tuo metu labai išplečia savo valdas slaviškose žemėse, kas sudaro palankias sąlygas pagrįsti lietuviško valstybingumo tautos slavišką kilmę ir kryptį. O tokie istoriniai vaizdiniai kaip Pilėnų gynyba ir Žalgirio mūšis idealiai tiko sovietinės nacionalinės istorijos pasakojimui.

Todėl atgavus nepriklausomybę ir pradėjus skaityti iki tol draustus autorius, vis dar atrandame nemažai sąlyčio taškų su sovietmečio pasakojimais: kovos su kryžiuočiais, Žalgiris, lenkų priespauda. O jie savo ruožtu buvo papildyti išeivijoje plėtotomis idėjomis. Savaime suprantama, atsiranda ir naujų vaizdinių, kurie pirmiausia yra susiję su rusų, Maskvos priespauda ir engimu. Tačiau tikrai galima teigti, kad į 1990-ųjų Lietuvą buvo gana tiesmukai perkelti požiūriai ir sampratos, dominavusios prieškario Lietuvoje.

Reikia pagirti Lietuvos istorikų bendruomenę, kuri per 25 nepriklausomybės metus tikrai pasiekė įspūdingų rezultatų ir sumažino atotrūkį nuo vakarietiškos istoriografijos. Edvardo Gudavičiaus, Alfredo Bumblausko, vėliau iš jų estafetę perėmusių jaunosios kartos atstovų Rimvydo Petrausko, Artūro Dubonio, Aurimo Švedo, Ramunės Šmigelskytės-Stukienės ir kitų darbai kalba patys už save.

Turbūt geriausiai bandymą vaduotis iš šapokiškos istorijos iliustruoja Gudavičiaus teiginiai apie Lietuvos valdovus, kuriuos jis ne kartą vadino „šunsnukiais“, „žudikais“, „reketininkais“31, peikė „generolišką“ Algirdo politiką32. Kas galėtų labiau kontrastuoti su Maironio „milžinų“ vaizdiniu? Tačiau, autoriaus nuomone, už šį praeities veikėjų „nuleidimą ant žemės“ ir sužmoginimą Gudavičiui turėtume būti labai dėkingi. Praeityje gyvenę valdovai, didikai buvo tokie pat mirtingi, dorybingi ir ydų pilni, kaip ir bet kurie kiti prieš juos gyvenę žmonės, jų laikais ir po jų.

Lietuvos istorijos instituto leidžiama daugiatomė Lietuvos istorija yra geriausias kintančios istorijos interpretacijos įrodymas. Esminis dalykas, kuris krinta į akis ir aiškiai kontrastuoja su šapokiška tradicija, yra tai, kad tai yra kompleksinė istorija: čia vis apžvelgiamas tarptautinis kontekstas ir parodoma, kokią vietą, vaidmenį Lietuva vienu ar kitu metu atliko Europos politiniame gyvenime. Labai daug vietos skiriama ekonominei, socialinei, kultūros istorijai. Tačiau, nepaisant visų šių pokyčių, istorikai susiduria su tomis pat problemomis, kaip ir jų kolegos tarpukariu.

Pirmiausia, valstybinės institucijos, ypač Krašto apsaugos ministerija, yra linkusios palaikyti tradicinį istorinį pasakojimą. Viena yra kariuomenės daliniams suteikti valdovų vardus, tačiau visai kas kita yra finansuoti leidinių apie diskutuotinus Viduramžių mūšius ar sunkiai suvokiamu siūlymu pradėti vadinti LDK valdovus karaliais33. Labai taikliai pažymėjo Petrauskas, „gal ir galima būtų nereaguoti į tokius renginius, jei ne tendencija, kad istorikų seniai išdiskutuotas klausimas, pastaruoju metu viešojoje erdvėje atkakliai keliamas, mėginant atkurti tariamai menkinamą Lietuvos monarchų garbę“34. Atrodo, bandoma iš naujo pradėti tam tikrą Lietuvos istorijos romantizavimą, žaidžiant atitinkamais simboliais.

Dar didesnį rūpestį kelia tai, kad, nepaisant istorikų darbų, atotrūkis tarp jų ir visuomenėje vyraujančio istorinio naratyvo išlieka didelis. 2005 m. vertindamas susiklosčiusią situaciją, Petrauskas teigė, kad, nepaisant didelių pokyčių istoriografijoje, visuomenės istorinė sąmonė nepakito ir toliau asocijavosi su „maža, bet […] didinga istorija“35. 2013 m. vykusiame trečiajame Lietuvos istorikų suvažiavime Petrauskas konstatavo, kad situacija ne tik nepagerėjo, bet tam tikra prasme net gilėja atskirtis36. Išties, kad ir kiek toli akademinė istorija pažengė nuo tautinės istorijos pasakojimo, visuomenėje senieji pasakojimai vis dar dominuoja. Maža to, prieškarinis istorinis pasakojimas veikia ir mūsų požiūrį į krašto gynybą, kartu – ir į patį karą. Pilėnų mito gyvybingumas parodo, „kad šalies gynybą gyventojai yra linkę suvokti kaip totalinę gynybą, kurioje gynėju tampa kiekvienas jos gyventojas“37. Šalies Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme įtvirtintas visuotinės ir besąlyginės gynybos principas gali būti laikomas šios karinės istorijos interpretacijos projekcija praktinėje politikoje38. O pervertus tokių periodinių leidinių kaip Karys, Kardas numerių puslapius ar paskaičius leidinius, skirtus pilietiniam pasipriešinimui, tampa aišku, kad tam nemaža dalis visuomenės istoriografijos prasme yra užstrigusi laike39.

Apibendrinant būtina pabrėžti keletą dalykų. Pirma, autorius tikrai nesiūlo atsisakyti karinės Lietuvos istorijos ar ją ignoruoti. Mūsų kraštas turi gražią, įvairiapusę karinę istoriją, kurią verta ir prasminga atsiminti. Esmė ir iššūkiai glūdi klausime: ar šis karinis naratyvas turi įrėminti kitus istorinius pasakojimus? O kaip tik taip ir yra nutikę su Maironio ir Šapokos istorijos pasakojimo tradicija. Tačiau, kaip jau buvo minėta, toks pasakojimas, viena vertus, kuria herojų ir aukų vaizdinį, antra vertus, užgožia kitas žmogaus veiklos sritis (ekonomiką, kultūrą). Kodėl turime kalbėti apie lietuvius tik kaip apie karių tautą? O gal mes buvome ir pirklių, menininkų bei gerų ūkininkų kraštas?

Tačiau šiuo metu tokie raktiniai žodžiai kaip Žalgiris, Pilėnai, Żeligowskis, rezistencija yra lengvai identifikuojami platesnėje visuomenėje. Su laiku profesionalūs istorikai, stebėdami naujausias tendencijas Vakarų istoriografijoje, pradeda siūlyti naujas istorines interpretacijas. Tačiau kol kas šios idėjos cirkuliuoja akademiniu lygmeniu ir platesnių visuomenės sluoksnių dar nepasiekė. Ilgainiui tai įvyks. Tačiau šio teksto rėmuose būtų galima teigti, kad tuo metu, kai Lietuva integravosi į vakarietiškas politines institucijas ir vyko idėjų perėmimas, liko dominuoti karinės-herojiškos istorijos naratyvas. O tokiame modelyje, kuriame aiškiai atsispindi klasikinė vokiška tradicija, karas yra suprantamas egzistenciškai. Tai per karą mes apibrėžėme, kas yra lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė. Maža to, panašiai karo vaidmenį ir svarbą interpretuoja kaimyninės valstybės, tarp jų – ir Rusija. Mes Rusijos veiksmus geriau suprantame ar intuityviai nujaučiame, nes mūsų samprata apie varomąsias istorijos jėgas sutampa.

Todėl turint tokią istorinę savimonę, tikrai sunku priimti idėjas apie karą kaip apie instrumentą, žaidimą ar pramogą. Šiuo požiūriu lietuviška karo samprata fundamentaliai skiriasi nuo tos, kurios elementus perimame per NATO struktūras. Tačiau bent jau vieną svarbią išvadą galima daryti. Lietuvoje vartojamos karinės sąvokos ir idėjos yra sukurtos aplinkoje, kuri visai kitaip interpretuoja karo prigimtį ir jo įtaką visuomenės raidai. Tai nereiškia, kad turime aklai perimti Vakarų požiūrį į istoriją ir karą. Nors mes dažnai kartojame, kad Vakarų istorinė patirtis yra kitokia nei mūsų, tačiau nepabandome to prasmingai reflektuoti. Vakarų karo samprata yra tokia, kokia yra. Dėl įvykių Ukrainoje ji tikrai nesikeis ir tai turės tiesioginį poveikį konk­retiems politiniams sprendimams. Savo ruožtu, mūsų istorijos samprata ir karo vaidmuo joje taip pat niekur nedings, ir klaustina, ar turi dingti. Tačiau žinojimas, kaip galvoja mūsų draugai Vakaruose, bei žinojimas, kaip galvojame mes patys, yra svarbus pirmas žingsnis, siekiant geresnio tarpusavio supratimo, ypač tokių įvykių, kaip Rusijos ir Ukrainos karas, atveju.

 

 

1 Tekstas parengtas monografijos Karinės minties būklė ir raida Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo (1990–2012) pirmo skyriaus pagrindu. Monografijos rašymas buvo finansuotas Lietuvos mokslų tarybos, Podoktorantūros stažuotės Lietuvoje projekto lėšomis.

2 Rimvydas Valatka, „V. Putinas Krymą prarijo be šūvio, ir tai tik karo pradžia“, in: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/rimvydas-valatka-v-putinas-kryma-prarijo-be-suvio-ir-tai-tik-karo-pradzia-500-412490, (2014-03-16); „Tikėtis ko nors „karštesnio“ iš Vakarų neverta“, Gintarą Aleknonį kalbina Rimantas Varnauskas, in: http://www.alfa.lt/straipsnis/15777674, (2014-04-19).

3 Hew Strachan, The Direction of War: Contemporary Strategy in Historical Perspective, Cambridge: Cambridge University Press, 2013, p. 35.

4 Siniša Maleševic, The Sociology of Warand Violence, Cambridge: Cambridge University Press, 2010; Hans Joas, War in Social Thought: Hobbes to the Present, Woodstock: Princeton University Press, 2013.

5 W. B. Gallie, „Essentially Contested Concepts“, in: Proceedings of the Aristotelian Society, 1955, New Series, t. 56, p. 167–98; David Collier, Fernando D. Hidalgo, Andra O. Maciuceanu, „Essentially Contested Concepts: Debates and Applications“, in: Journal of Political Ideologies, 2006, t. 11, Nr. 3, p. 211–246.

6 Pvz., Martin Van Creveld, The Transformation of War, New York: Free Press, 1991; Mary Kaldor, New and Old Wars, Cambridge: Polity, 2006.

7 Pvz., Hew Strachan, Andreas Herberg-Rothe (ed.), Clausewitz in the Twenty-First Century, Oxford: Oxford University Press, 2009; Antulio J. Echevarria, Clausewitz and Contemporary War, Oxford: Oxford University Press, 2007.

8 Čia kalbama apie Carlo von Clausewitzo (1780–1831) fundamentalų veikalą Vom Kriege, kurį jau po generolo mirties išleido našlė Marie. Esama ir keisto, veikiau tarnybiniam naudojimui skirto lietuviško leidimo: Carl von Clausewitz, Apie karą, d. 1–2, vertė Violeta Kulikauskienė, Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2008–2009.

9 Peter D. Feaver, „The Civil-Military Problematique: Huntington, Janowitz, and the Question of Civilian Control“, in: Armed Forces & Society, 1996, t. 23, Nr. 2, p. 149–178.

10 Colin L. Powell, „U.S. Forces: Challenges Ahead“, in: Foreign Affairs, 1992, t. 71, Nr. 5, p. 32–45.

11 Hew Strachan, The Direction of War, p. 35.

12 Andreas Herberg-Rothe, Clausewitz‘s Puzzle: The Political Theory of War, Oxford–New York: Oxford University Press, 2007, p. 18.

13 Hans Joas, Wolfgang Knöbl, War in Social Thought: Hobbes to the Present, Princeton Ubiversity Press, 2012.

14 Steven Pinker, The Better Angels of Our Nature: A History of Violence and Humanity, London: Penguin, 2012.

15 Andrew F. Krepinevich, „Cavalry to Computer: The Pattern of Military Revolutions“, in: The National Interest, 1994, t. 37, Fall, p. 30–42; Eliot A. Cohen, „A Revolution in Warfare“, in: Foreign Affairs, 1996, t. 75, Nr. 2, p. 37–54.

16 Elinor C. Sloan, Military Transformation and Modern Warfare: A Reference Handbook, Westport, Co.: Praeger Security International, 2008; Juozas Olekas, „Lietuvos Kariuomenės Transformacija: Quo Vadis?“, pranešimas, skaitytas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, 2008-10-08, in: http://www.kam.lt/lt/naujienos_874/kalbos_878/2008_m._kalbos.

17 Christopher Coker, Warrior Geeks: How 21st-Century Technology Is Changing the Way We Fight and Think about War, London: Hurst& Company, 2013.

18 Michael Ignatieff, Virtual War: Kosovo and Beyond, London: Chatto & Windus, 2000.

19 Colin McInnes, Spectator Sport War: The West and Contemporary Conflict, Boulder, Co.: Lynne Rienner, 2002.

20 Roger Stahl, Militainment, Inc.: War, Media, and Popular Culture, London–New York: Routledge, 2010.

21 Darius Baronas, Pilėnai ir Margiris: Istorija ir legenda, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2010; Dangiras Mačiulis, Rimvydas Petrauskas, Darius Staliūnas, Kas laimėjo Žalgirio mūšį?: Istorinio paveldo dalybos Vidurio ir Rytų Europoje, Vilnius: Mintis, 2012.

22 Edvardas Gudavičius, Lietuvos istorija, t. 1: Nuo seniausių laikų iki 1569 metų, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999, p. 35–83; Darius Baronas, Artūras Dubonis, Rimvydas Petrauskas, Lietuvos istorija, t. 3: XIII a. 1385 m.: Valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 430–476.

23 Alfredas Bumblauskas, „Lietuvos didieji istoriniai pasakojimai ir Vilniaus paveldas“, in: Naujasis Vilniaus perskaitymas: Didieji Lietuvos istoriniai pasakojimai ir daugiakultūris miesto paveldas: Straipsnių rinktinė, redakcinė kolegija Alfredas Bumblauskas, Šarūnas Liekis, Grigorijus Potašenko, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009, p. 22–23.

24 Maironis, Lietuvos istorija: Su kunigaikščių paveikslais ir žemlapiu, trečią kartą atspausta ir pataisyta, Petropilis: išleista Lietuvių laikraščio pinigais, 1906.

25 Alfredas Bumblauskas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštija ir jos tradicija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010, p. 29.

26 Vokiškos tradicijos svarbą ir įtaką savo publikacijose ir puikioje disertacijoje atskleidžia Aurelijus Gieda, Istoriografija ir visuomenė: Istorika, istoriko profesijos ir istorinės kultūros aspektai Lietuvoje 1904–1940 m.: Daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2013; Aurelijus Gieda, „Istorika prieškario Lietuvoje: Tyrimų situacija ir probleminiai klausimai“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2014, t. 33, p. 131–158.

27 Aurelijus Gieda, Istoriografija ir visuomenė, p. 11.

28 Istorija kaip politinio mąstymo veiksnys: Straipsnių rinkinys, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, Vilniaus universitetas, 2012, p. 258–349.

29 Lietuvos sovietinė istoriografija: Teoriniai ir ideologiniai kontekstai, sudarė Alfredas Bumblauskas ir Nerijus Šepetys, (ser. Lietuvos istorijos studijos), Vilnius: Aidai, 1999; Aurimas Švedas, Matricos nelaisvėje: Sovietmečio lietuvių istoriografija (1944–1985), Vilnius: Aidai, 2009.

30 Nerija Putinaitė, Nenutrūkusi styga: Prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje, Vilnius: Aidai, 2007; Justinas Dementavičius, Valstybės samprata Lietuvoje: Modernios lietuviškos politinės minties ištakos ir raida: Daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2012.

31 Rūta Šermukšnytė, „Audiovizualinės istoriografijos atvejis Lietuvoje: Televizijos laida „Būtovės slėpiniai““, in: Lietuvos istorijos studijos, 2007, Nr. 20, p. 93.

32 Edvardas Gudavičius, Lietuvos istorija, p. 145.

33 Romas Batūra, Mėlynųjų vandenų mūšio pergalė, 1362–1363, Vilnius: Versmės leidykla, 2012; Vladas Liepuonius, „Broliškų tautų kovoje: Mėlynų vandenų miražas“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2012, Nr. 2, p. 135–136; Lietuvos karaliai, arba Lietuvos valstybės statusas XIII–XIV a., atsakinga redaktorė Auksė Ūsienė, Vilnius: Krašto apsaugos ministerijos bendrųjų reikalų departamento Leidybos skyrius, 2013.

34 Rimvydas Petrauskas, „Laiškas redaktoriui“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2013, Nr. 7, p. 457.

35 Rimvydas Petrauskas, „Istorikas – dabarties istorinės sąmonės ekspertas?“, in: Kultūros barai, 2005, Nr. 11, p. 2.

36 Aurimas Švedas, „Su kokiais iššūkiais susiduria dabartinė lietuvių istoriografija? Trečiojo Lietuvos istorikų suvažiavimo baigiamoji diskusija“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2014, t. 33, p. 240.

37 Gražina Miniotaitė, „Kariuomenės modelio konstravimas Lietuvos politiniame diskurse“, in: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2008, 2009, p. 202.

38 Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, in: Valstybės žinios, 1997, Nr. 2, p. 2–20.

39 Vytautas Mankevičius, Albertas Daugirdas, Pilietinis pasipriešinimas, Vilnius: Mažoji Evelina, 2002.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu