2015 07 14

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Paulius Jurčys: „Didžiausią įspūdį Harvardo universitete paliko ten sutikti žmonės“

Nuotr. iš asmeninio P. Jurčio archyvo.

Paulius Jurčys baigė Harvardo teisės fakultetą. Su juo kalbamės apie gyvenimą svetur, apie tai, kas paskatino jį išbandyti save viename stipriausių JAV universitetų ir kuo studijos ten labiausiai įsiminė.

Teko girdėti, jog stojant į Harvardą nereikia valstybinių brandos egzaminų rezultatų, žiūrima tik į paskutinių ketverių metų mokymosi vidurkį. Papasakok, kaip stojai į šį prestižinį universitetą.

Daugelis studentų iš užsienio atvyksta jau turėdami aukštąjį universitetinį išsilavinimą kurioje nors kitoje valstybėje, o priėmimo taisyklės į atskiras programas gali šiek tiek skirtis. Pavyzdžiui Harvardo universiteto Teisės fakultete yra dvi pagrindinės programos: teisės pagrindų (juris doctor, arba tiesiog J .D.) ir magistro programa (LL.M.). Į trejus metus trunkančią J. D. programą priimami studentai, kurie dažniausiai yra baigę studijas kurioje nors kitoje srityje ir yra išlaikę bendrąjį priėmimo į teisės fakultetą egzaminą – LSAT (angl. Law School Admission Test). Apie LSAT testą teko girdėti įvairių atsiliepimų; bet Harvardo J.D. studentams jis nebuvo pernelyg kietas riešutėlis.

Į teisės magistro (LL.M.) programą kasmet atrenkama apie 180 studentų iš beveik aštuoniasdešimt valstybių. Daugelis jau yra baigę studijas užsienyje ir neretai jau spėję šį bei tą pasiekti moksluose ar profesinėje veikloje. Sunku atspėti, į kokius kriterijus kreipiama daugiausia dėmesio atrenkant LL.M. programos studentus, tačiau neabejotinai ieškoma talentų ir unikalią patirtį turinčių asmenybių. Gana reikšmingos yra pačių studentų ateities ambicijos bei įvairovė. Štai ką tik pasibaigusiais mokslo metais kartu su draugu iš Pietų Sudano buvome pirmieji atstovavę savo šalims Harvardo teisės fakultete.

Iki šiol išliko atmintyje dekanės Martos Minou (Martha Minow) visą valandą trukusi sveikinimo kalba, kurios metu ji ne kartą kartojo, kad mes esame čia neatsitiktinai, kad kiekvieno studento paraiškos dokumentus, motyvacinius laiškus bei rekomendacijas vertino bent jau trys profesoriai, ir kad jie – Harvardas – išnaršė visą planetą, kad mus rastų („We have searched the entire world to find you!”).

Į Harvardą įstojai prieš tai baigęs teisės studijas Vilniaus universitete, metus pagal Erasmus programą studijavęs Vokietijoje, taip pat esi įgijęs daktaro laipsnį Japonijos universitete. Kas paskatino studijuoti Harvardo universitete ir kuo jis išskirtinis?

Tikrai daug kas klausė, kam reikalingas dar vienas diplomas. Visgi mintis studijas apie prestižiniame pasaulio universitete kilo prieš keletą metų pokalbio su vienu žinomu ir jau solidaus amžiaus sulaukusiu profesoriumi iš Vokietijos. Jis kartą nostalgiškai dalinosi savo prisiminimais apie studijas Harvarde nei daug nei mažai – prieš penkiasdešimt metų (!). Kartą Tarptautinės teisės konferencijoje Vašingtone vienas profesorius (kaip dera kietasprandžiui amerikiečiui) sarkastiškai paklausė, kodėl žmonės važiuoja studijuoti į Japoniją – tuomet ir tapo akivaizdu, jog laikas pateikti paraišką.

Taigi pagrindinis motyvas buvo įgyti prestižinio JAV universiteto diplomą. Ką tai reiškia iš tiesų, supratau iškart atvykęs. Ta nuostaba atpažinus universiteto kiemelyje žingsniuojantį profesorių, kurio knygą teko kažkada anksčiau skaityti, galimybė užduoti klausimą pranešimą pristačiusiūam žinomam politikui ar tiesiog pasiklysti vienoje iš didžiausių pasaulyje bibliotekų – visa tai juntama fiziškai būnant universiteto teritorijoje.

Studijų viename iš prestižiškiausių universitetų pranašumas pasidaro akivaizdus, kuomet tenka spręsti ateities karjeros ir darbo paieškos klausimus. Potencialūs darbdaviai siekia rasti talentingiausius žmones, taigi studijos pasaulyje žinomame universitete neabejotinai suteikia konkurencinį pranašumą.

Nuotr. iš asmeninio P. Jurčio archyvo.

Harvardo universitetas yra seniausia aukštesniojo mokslo įstaiga JAV, turinti seną istoriją ir gilias tradicijas. Ar ir šiandien čia juntamas tradicijų tęstinumas?

Harvardo universiteto istorinės šaknys siekia septynioliktojo amžiaus trečiąjį dešimtmetį, kai į rytinę Š. Amerikos pakrantę iš Anglijos atvyko kelios dešimtys tūkstančių puritonų. Puritonai skyrė itin daug dėmesio švietimui, nes jų įsitikinimu kiekvienas žmogus turi sugebėti skaityti Bibliją. XVII a. viduryje Masačiūsetso valstijoje buvo priimtas įstatymas, reikalaujantis, kad kiekviename miestelyje būtų bent po vieną mokytoją, kuris mokytų vaikus rašyti.

Puritonams brangi buvo ,,miesto ant kalno“ idėja, kurią jie pasiskolino iš Evangelijos pagal Matą (,,Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno”, Mt 5:14). Vienas iš pirmųjų dabartinėje Masačiūsetso valstijoje esančių teritorijų administratorius Džonas Vintropas (John Whintrop) garsiai skelbė apie kolonijoje labiausiai išsilavinusių žmonių pareigą dalintis žiniomis su vietos gyventojais. Vintropas kartu su kitais Oksfordo ir Kembridžo universitetus baigusiais inteligentais įsteigė mokyklą, kuri po kelių metų tapo Harvardo koledžu.

Nors universiteto tradicijos nepaliaujamai kito laikui bėgant, tradicinės puritoniškosios vertybės atsispindi iki šiol. Pavyzdžiui, kiekvienas fakultetas turi savo vėliavas, kurios dažnai iškeliamos ypatingų renginių ar alumnų susirinkimų metu. Teisės fakulteto vėliava susideda iš dviejų dalių: viršutinėje dalyje yra užrašas ,,veritas“’ – tiesą, tikrovę reiškiantis žodis lotynų kalba, o apatinėje vėliavos dalyje pavaizduotos trys surištos pėdos, kuriomis siekiama priminti, kad žinių galima pasisemti ne tik iš knygų, bet ir atliekant praktines užduotis.

Harvardo koledžo ir bakalauro studijų studentai gyvena šimtmečius skaičiuojančiuose raudonų plytų pastatuose, kai kurios susirinkimų vietos yra atviros tik tam tikram klubui priklausantiems nariams. Daugelis pastatų pavadinti žymių profesorių ar geradarių vardais, taip pat kiekvienas fakultetas savaip puoselėja savo istoriją.

Labiausiai neišdildomą įspūdį paliko pabaigtuvių ceremonija, kurios metu mantijomis pasipuošę visų fakultetų absolventai susirinko pagrindinėje universiteto aikštėje. Jos metu sveikinimo kalbas ir palinkėjimus sakė fakultetų dekanai; studentai buvo raginami likti ištikimais savo vertybiniams įsitikinimams ir įgytas žinias panaudoti tam, kad pasaulis taptų geresne vieta ateities kartoms.

Turbūt dar iki stojimo turėjai susidaręs tam tikrą šio universiteto vaizdinį. Įdomu, ar jis pasitvirtino ar, vis dėlto, studijuojant universitetas, jo aplinka, žmonės atsiskleidė visiškai kitomis spalvomis?

Prieš pradedant studijas teko susitikti su keliais Harvardo universitete studijavusiais žmonėmis, kurie vienu balso kartojo, jog tai bus pati geriausia patirtis, nors buvo sunku įsivaizduoti, kaip viskas atrodys iš tikrųjų. Didžiausią įspūdį Harvardo universitete paliko ten sutikti žmonės ir universitete tvyranti akademinė atmosfera, kuri tarsi magnetas traukia įvairių sričių ekspertus burtis kartu ir spręsti pačias opiausias visuomenės problemas.

Daugelis Teisės fakulteto profesorių yra savo srities žinovai, daugeliu atveju užėmę aukštas pareigas JAV vyriausybėje, advokatų kontorose ar tarptautinėse organizacijose. Mes, studentai, kartais juokaudavome, jog pertraukų metu koridoriuose sutikti profesoriai verčia jaustis tarsi Paryžiaus madų pristatyme. Vis dėlto, itin džiugu buvo patirti, jog net ir patys žymiausi profesoriai brangina galimybę bendrauti su studentais, nes būtent tų diskusijų metų gimsta naujos idėjos, o solidi vienas kito argumentų kritika neretai tampa profesinių ryšių ateityje pagrindu.

Teisės fakultete per mokslo metus yra trys semestrai, rudens, žiemos ir pavasario. Žiemos semestras tris savaites po naujųjų metų; kurio metu studentai gali lankyti vieną intensyvių paskaitų ciklą, rašyti rašto darbus arba atlikti praktiką. Dėstomų dalykų įvairovė stulbinanti – pavasario ir rudenio semestrais dėstoma daugiau nei po du šimtus dalykų. Pirmojo kurso J.D. studentams tenka didžiausias privalomų paskaitų krūvis, tačiau antraisiais ir trečiaisiais mokslo metais studentams suteikiama daug laisvės studijuoti jiems labiausiai patinkančius dalykus.

Universitete taip pat jaučiamas itin glaudus bendradarbiavimas tarp skirtingų disciplinų, fakultetų ir tyrimų centrų. Profesoriai ir studentai skatinami atlikti tarpdisciplininius tyrimus. Harvardo universitete taip pat daug dėmesio skiriama ryšiui tarp mokslininkų ir praktikų palaikymo ir stiprinimo. Kasdien vyksta įvairios konferencijos, diskusijų forumai; o pietų pertraukų metu fakultetuose rengiamos valandą trunkančios paskaitėles, į kurias atvyksta kviestiniai svečiai, arba kuriose savo naujausius tyrimų rezultatus pristato universiteto profesoriai.

Nuotr. iš asmeninio P. Jurčio archyvo.

Kaip universitete dera akademinis gyvenimas su visuomeniniu aktyvumu?

Vienas iš įdomiausių kontrastų, kuriuos teko patirti Harvardo universitete buvo susijęs su pačių studentų smalsumu ir ambicijomis. Prieš atvykstant į JAV, teko keletą metų studijuoti Japonijoje, kur studentiškas gyvenimas buvo labai skirtingas. Harvardo universitete didžioji dauguma studentų dalyvauja įvairiose programose: redaguoja teisės žurnalus, organizuoja įvairius renginius, priklauso įvairiems būreliams. Tuo tarpu Japonijoje studentų gyvenimas yra labiau pasyvus, paskaitose profesoriai dažniausiai kalba monologais, o studentai pasikliauja autoritetu ir charizma. Taip galbūt yra dėl to, jog japonams studijos universitete yra tarsi kelių metų atostogos tarp stojamųjų egzaminų ir darbo, kuris laukia po studijų.

Praėjusiais metais JAV visuomenę pašiurpino Fergusono rajone policininko nušauto aštuoniolikmečio Maiklo Brauno (Michael Brown) atvejis. Tai buvo vienas iš kelių šimtų atvejų, kuomet dažniausiai baltieji policininkai šauna į beginklius nuo policijos sprunkančius juodaodžius jaunuolius. Jau kitą dieną po to, kai Fergusono byloje dalyvavę prisiekusieji nusprendė, kad policininkas neperžengė savo diskrecijos ribų, Harvardo universiteto Teisės fakultete visa bendruomenė buvo kviečiama ateiti į uždarą pokalbį, kuriame susirinko ir iki vėlyvo vakaro savo susirūpinimu ir pamąstymais dalijosi studentai bei profesoriai. Juodaodžiai studentai atvirai pasakojo savo patirtą diskriminaciją; taipogi buvo sprendžiama, kuo Harvardo universiteto Teisės fakultetas turėtų prisidėti prie JAV teisingumo sistemos tobulinimo. Netrukus fakultete buvo įsteigtas specialus teisingumo sistemos tyrimo centras, kuriame profesoriai kartu su studentais ruošia įvairių įstatymų reformos projektus ir visaip siekia prisidėti prie teisingumo sistemos reformos.

Pirmame ir antrame Teisės fakulteto aukštuose ant sienų kabo visų dėstytojų portretinės nuotraukos. Kaip vieną iš protesto formų studentai nusprendė ant kiekvieno iš portretų užklijuoti po vieną iš šiais metais nušautų jaunuolių nuotrauką kartu su paskutiniais prieš šūvį ištartais žodžiais (pvz., ,,I don’t have a gun! DDon’t shoot me!”, ,,Please don’t let me die.”, ,,Mom, I’m going to school.” ir t.t.). Vėliau sekė daugybė įvairių protesto akcijų miesto gatvėse, konferencijos, seminarai, o gegužės mėnesį, Teisės fakulteto kiemelio žolynas buvo nusėtas šimtais Amerikos vėliavėlių, ant kurių buvo surašyti per pirmus keturis 2015 m. mėnesius policijos nušautų beginklių žmonių vardai. Dekanė ir profesoriai supranta pokyčių visuomenėje būtinybę ir stengiasi ne tik patys prisidėti prie reformų, bet ir ragina studentus imtis lyderių vaidmens skatinant diskusijas visuomenėje. 

Kokios tau asmeniškai svarbiausios pamokos išmoktos Harvardo universitete?

Harvardas būtų visiškai tuščia vieta be ten susirenkančių drąsių studentų ir visos akademinės bendruomenės. Visus juos vienija žinių siekis bei noras pakeisti pasaulį. Profesoriai stengiasi išmokyti kūrybiškumo ir lankstaus mąstymo, kuris yra toks svarbus sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Taip pat tikrai buvo malonu pamatyti, jog net ir patys žymiausi ir karjeros viršūnę pasiekę profesionalai yra labai nuoširdūs ir atviri, mielai bendrauja po paskaitų ir nepaisant užimtumo (ir didelio populiarumo) vis tiek randa laiko bendravimui su studentais.

Dar vienas iš atmintin įstrigusių momentų buvo tai, kaip studentus buvo stengiamasi išmokyti dalintis savo pasiekimais bei visokeriopai (materialiai ir realiais darbais) prisidėti prie universiteto gyvavimo. Štai bibliotekose ir universiteto koridoriuose kabančiuose pranešimuose apie elgesio taisykles į studentus neretai kreipiamasi naudojant ,,mecenatų” ar ,,geradarių” kreipinius (angl. patrons). Taip pabrėžiama, kad šios institucijos pagrindas yra studentai. Kelis kartus per metus buvo kviečiama prisidėti prie įvairių fondų, iš kurių teikiamos paskolos ir stipendijos būsimiems studentams, gyvavimo ar įvairių projektų rėmimo.

Vis dėl to, pačios brangiausios pamokos ir pačios įsimintiniausios akimirkos buvo su draugais: ne tiek paskaitų metu, kiek dirbant grupėse, besimokant bibliotekoje ar tiesiog vakarojant bendrabučio holuose. Kaip smagu buvo matyti, jog tikriems draugams nėra svarbūs kultūriniai skirtumai, religinės pažiūros ar odos spalva. Norisi tikėti, kad tie glaudūs ryšiai, kurie užsimezgė studijų metus ateityje prisidės prie tarptautinių santykių gerinimo.

Su prof. Sunstein. Nuotr. iš asmeninio P. Jurčio archyvo.

Iš karto po diplomo gavimo grįžai į Japoniją? Kuo ten užsiimi? Trumpai papasakok, ką įdomaus atradai japonų kultūroje? Ar visiškai nauja kultūra gali tapti sava, o tolimiausia šalis – namais?

Į Japoniją sugrąžino labai pragmatiški sumetimai, nes pavyko susirasti darbą vienoje iš pasaulinių technologijų bendrovių. Be to, teks dirbti Tokijuje, kuris britų žurnalo Monocle buvo nominuotas pačia patogiausia gyventi vieta pasaulyje 2015 m. Nors pagal gyventojų skaičių Tokijas yra vienas iš didžiausių metropolių pasaulyje, čia taip pat galima nesunkiai rasti ramybe alsuojančių kampelių. Tokijas taip pat yra puiki vieta norintiems žengti koja kojon su naujausiomis technologijomis, menais, ir madomis. Visas miestas šiuo metu alsuoja pasirengimo 2020 m. olimpiados dvasia: projektuojami nauji stadionai, viešbučiai ir pramogų kompleksai.

Japonija taip pat yra puikus pavyzdys, kaip reikia nebijoti eksperimentuoti, galvoti apie ateitį čia ir dabar. Japonai taip pat nebijo iššūkių, nes juk uoliai dirbant viskas įmanoma. Kartą teko bendrauti su vienu japonų verslininku apie inovacijas ir tai, iš kur japonai semiasi idėjų bei įkvėpimo. Jo nuomone, japonai nuo senų laikų gyvena pačioje pavojingiausioje vietoje pasaulyje: žemės drebėjimai, taifūnai ir cunamiai verčia nuolat galvoti apie išlikimą ir būti pasiruošusiems bet kokiems iššūkiams. Be to, visai šalia stūkso viena iš japonams svarbiausių vietų – Fudži kalnas, įkūnijantis artimą japonų tautos ir antgamtiško pasaulio ryšį.

Tekančios saulės krašte žavi gyvos tradicijos: arbatos ceremonija, kaligrafija, įvairaus teatro rūšys ir, žinoma, japonų nuoširdumas. Visgi man tai yra tarsi tarpinė stotelė, vieta mokytis ir pažinti tolimąsias kultūras. Be to, Japonijoje (kaip ir daugelyje kitų šalių) užsieniečiai visuomet išliks užsieniečiais, taigi pernelyg ilgai čia nežadu užsibūti.

Nuotr. iš asmeninio P. Jurčio archyvo.

Ar galvoji kada nors grįžti dirbti į Lietuvą? Jeigu ne, tai galbūt paatvirautum, ko mūsų šalyje labiausiai trūksta, kad užsienyje studijavę ir gerų rezultatų pasiekę lietuviai norėtų sugrįžti?

Apie grįžimą į Lietuvą galvoju ne tik aš, bet ir daugelis užsienyje sutiktų tautiečių. Daugelis nori šiek tiek užsidirbti, pasisemti žinių ir po kurio laiko savo sumanymus įgyvendinti gimtinėje. Tarp tų privalomų dalykų, kuriuos privalu kuo greičiau įgyvendinti, yra sveikatos apsaugos reforma (ar gali būti, jog susirgus tam tikrų tyrimų reikia laukti po tris–keturis mėnesius?), turi būti padidintas minimalus atlyginimas, panaikinta šešėlinė ekonomika ir korupcija. Taip pat norėtųsi matyti daugiau pokyčių politikoje.

Manau, jog Vyriausybė turėtų pirmiausia sukurti aiškią išvykusių lietuvių susigrąžinimo strategiją; taip pat sudaryti programas, kurios padėtų jauniems ir gabiems jaunuoliams išvykti studijuoti į užsienį, bet už stipendijas ir kitokią paramą galėtų būti reikalaujama, kad po tam tikro laiko jie grįžtų į Lietuvą ir keletą metų dirbtų čia. Trečia, turi būti kuriama imigracijos politika, kuria būtų skatinamas aukštą kvalifikaciją turinčių užsienio specialistų atvykimas dirbti Lietuvoje.

Taip pat norėtųsi matyti daugiau ambicijų ir globalaus mąstymo. Kodėl ,,itin modernų” baseiną Klaipėdoje projektuojantys architektai siekia, kad jis ,,įsilietų į aplinką“ (rajone, kuriame stovi prieš penkiasdešimt metų statyti raudonų blokų daugiabučiai)? Juk galima būtų pagalvoti apie baseiną, kuris savo architektūra išsiskirtų visoje Europoje ar net visame pasaulyje.

Bent jau tarp užsienyje studijuojančių ar visai neseniai mokslus baigusių lietuvių tvyro bendras troškimas grįžti atgal į Lietuvą ir imtis rimtų verslo projektų ar dirbti Lietuvai. Visgi – daugelis slapta baiminasi, kad juos visus greitai numalšins korumpuotas aparatas ir pokyčiams besipriešinantys veikėjai. Taigi, norėtųsi pasvarstyti, ar ne laikas pradėti kurti konkretų planą, kad tie užsienyje aukštą kvalifikaciją įgiję Lietuviai grįžtų kartu, keliomis bangomis: pvz., 2020 m., 2025 m. ir panašiai? Toks bendrumo jausmas turėtų suteikti daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, o pasiruošimas galėtų būti pradėtas jau dabar.

Kalbino Birutė Grašytė ir Gediminas Kajėnas