„Hitlerio kanarėlė“ – danų pasipriešinimo naciams istorija berniuko akimis

Bamsė Skovlundas – berniukas itin keistu vardu. Jo tėtis, stebuklingų rankų dekoracijų meistras, galėjęs paversti sceną bet kuo nuo plaukiančio laivo iki beduinų dykumos, mėgdavo kartoti, kad laimė, jog tą dieną, kai gimė sūnus, geriausias mamos draugas Tomas atnešė meškiuką, o ne, tarkime, rožių. Mari Skovlund, geriausia Danijos aktorė, kuri, anot komiko Torvaldo, savo vaidyba galėtų pravirkdyti net svogūną, laukė dukters ir dėl to buvo sugalvojusi tik vieną vardą – Rozalinda. Paaiškėjus, kad gimė berniukas, jam buvo suteiktas vardas pagal pirmąją atneštą dovaną – pliušinį meškiuką. Bamsė daniškai ir reiškia meškiuką.

Disidentai, prisitaikėliai, kolaborantai

Bamsė – danų kilmės rašytojos Sandi Toksvig knygos „Hitlerio kanarėlė“ personažas. Augo Bamsė teatre ir dievino viską, kas su juo susiję: dulkių kvapą, senas medines lentas, jaudulį, nervus, maivymąsi ir juokus. Tačiau istorija, kurios herojumi teko tapti berniukui, toli gražu nebuvo apie teatrą, apie smagias premjeras, juokingus ir tragiškus personažus, užkulisius. Kai 1940 metų balandžio 9 dieną dešimtmetis Bamsė miegojo teatro scenoje stovinčiame karaliaus soste, Daniją užėmė nacistinė Vokietija. Tuomet svastikomis išmarginti siaubingi karo lėktuvai virš Kopenhagos paleido krūvą žalių skrajučių, kuriose buvo aiškinama, kad vokiečiai atėjo ginti danų nuo britų ir prancūzų, kad žmonės turi gyventi taip, kaip gyveno iki šiol, o visu kitu pasirūpins naujieji šeimininkai. Tačiau, priešingai nei bandė tikinti okupantai, tai buvo diena, kai normalus gyvenimas palengva tapo nebeįmanomas.

„Hitlerio kanarėlė“ yra puikiai iliustruota knyga, perteikianti okupacijos patirtį berniuko akimis. Berniuko, kurio vaikystę nutraukė prasidėjusi okupacija ir akistata su blogiu. Tai pasakojimas apie berniuką, kuris vieną vakarą kruopščiai į dėžę susideda žaislinius kareivėlius ir nusprendžia, kad jie yra vaikiški ir nebereikalingi. „Nenoriu būti bailys“, – pareiškia Bamsė ir raportuoja norįs priešintis okupantams sekdamas savo vyresnio brolio Orlando pavyzdžiu. S. Toksvig knyga kalba apie kiekvienam žmogui, ar tai būtų vaikas, ar suaugęs, iškylančią moralinio apsisprendimo pareigą blogio akivaizdoje. „Kokia prasmė rodyti špygą vokiečiams, jeigu prarasiu darbą ir negalėsiu išmaitinti šeimos?O valgyti reikia“, – teigia vieni, o šiuo atveju Bamsės tėtis. „Kodėl tiesiog leidi, kad dėtųsi tokie dalykai? Žinai, kaip mus vadina britai? Hitlerio kanarėle! Girdėjau per radiją, per BBC! Sako, kad jis mus laiko narve, o mes tik tupim ir giedam tokias melodijas, kokių jis nori“, – atšauna kiti, o šiuo atveju Bamsės brolis. Knygoje pasakojama apie jaunąją kartą, kuriai suaugusiųjų atsargumas, pragmatizmas, laukimas siekiant pažiūrėti, o kas gi bus toliau, nėra pavyzdys. „Jeigu jūs, senesni žmonės, nieko nedarote, tai mums tenka veikti už jus“, – skamba žodžiai Čerčilio klubo, nusprendusio aktyviai priešintis okupantams, jaunuolių lūpose. Būna ir tokių kaip Bamsės dėdė Johanas. Jie teigia, kad galbūt verta padėti naciams, ir tuomet jie paliks danus ramybėje.

Galėtume sakyti, kad visi šie personažai lengvai tinka kovotojo disidento, prisitaikėlio ir aktyvaus kolaboranto kategorijoms. Tačiau S. Toksvig knyga neleidžia taip lengvai grupuoti, kategorizuoti žmonių. Juk neretai nutinka taip, kad tie, kurie siūlė taikstytis, laukti ir žiūrėti, kas bus, galiausiai nebeiškenčia moralinių kompromisų. Štai ir Bamsės tėtis galiausiai pripažįsta: „Maniau, kad galėsime tiesiog viską pralaukti, bet reikia kažką daryti.“ Be to, nutinka ir taip, kad tie, kurie iš pradžių kolaboravo, vėliau supranta ant jų pečių gulančią moralinę atsakomybę ir tampa aktyviais rezistentais. Lygiai taip nutiko su minėtu Bamsės dėde Johanu, kurį knygos pabaigoje regime gelbstintį žydus ir karštai besimeldžiantį. S. Toksvig herojai peržengia ribas, o, tiksliau tariant, peržengia savo pačių baimes, ribotumą. Knyga moko neskubėti teisti, anksčiau laiko neužverti durų nė vienam žmogui. Kiekvienam kyla rizika nupulti, tačiau kiekvienas turi galimybę pakilti. „Neskubėk teisti savo dėdės“, – štai tokią išmintingą pamoką Bamsei suteikia jo tėtis.

Visi mes danai, visi mes lietuviai

„Iš anų laikų liko šimtai asmeninių istorijų, tačiau ši – ne iš tų, kuriose visi vokiečiai blogi, o danai – visi geri. Ne taip paprasta. Tiesiog buvo tiek gerų, tiek blogų žmonių ir ne visada juos pavykdavo atskirti“, – pasakoja Bamsė. Šis supaprastinimas dažnai būdingas ir mums čia, Lietuvoje. Mes – tik aukos ir didvyriai, o priešingoje barikadų pusėje – vien niekšai, visokį žmogiškumą praradę padugnės, išdavikai be sąžinės skrupulų. Tokių pasisakymų gausu. Tačiau S. Toksvig knyga „Hitlerio kanarėlė“ parodo atrodytų banalią tiesą, kad gerų ir blogų žmonių būta visose pusėse. Būta vokiečių, kurie žudė, persekiojo ir niokojo, tačiau būta ir tokių, kurie apie rengiamus SS reidus iš anksto įspėdavo potencialias aukas, kaip kad Bamsės sesers mylėtas vokietis Borisas. Būta tokių, kurie specialiai pakrantės apsaugos laivus išgabendavo taisyklon ar sugadindavo, kad kitais laivais slapta iš Danijos į Švediją būtų išgabenti žydai. Lygiai taip pat ir danų gretose būta ir didvyrių, ir nusikaltėlių, kolaboravusių vykdant nusikaltimus žmogiškumui. Tą turime įsisąmoninti ir mes, pasakodami savo istoriją, kuri byloja apie aukas ir budelius, kilnius ir didvyriškus poelgius bei nusikaltimus. „Hitlerio kanarėlė“ moko vertinti žmogų pagal jo poelgius, o ne uniformą, antpečius, tautybę. Kvaila ir nemoralu nekęsti visos tautos, visų jos žmonių už tai, ką padarė konkretus režimas ir jam talkinę nusikaltėliai.

S. Toksvig knyga kalba apie baimę. Baimę, kuri užvaldo net geriausią Bamsės draugą nutrūktgalvį drąsuolį Antoną. Baimę berniukui kelia suvokimas, kad jo ir jo mylimųjų gyvybei pavojų kelia vien tai, kad jie yra žydai. Kaip teigia Antono tėtis, toks gyvenimas yra tarsi vynuogių auginimas ant ugnikalnio šlaitų: kai jis tik rūksta, atrodo, kad pavojų gali iškentėti, o, kai jis išsiveržia, bėgti dažnai jau būna per vėlu. S. Toksvig knyga iškelia ir šiandien itin aktualų klausimą, kurį danai gali formuluoti klausdami, kas gi yra danas, o mes – klausdami, kas gi yra lietuvis. Ar staiga tūkstančiai žmonių, kurie amžius gyveno kartu su mumis, kartu kūrė šalį, smarkiai prisidėjo prie jos gerovės, gali pasidaryti svetimi? „Ar daug yra danų žydų?“ – klausia Bamsė savo tėčio, o pastarasis atsako, kad yra stambių danų, mažų danų, tingių danų, darbščių danų, tačiau visi yra danai nepaisant skirtybių.

Kaip visa tai tinka mums šiandien, kai mūsų siaura tautiškumo samprata yra linkusi atmesti visus tuos, kurie galbūt kalba kita kalba, galbūt išpažįsta kitą tikėjimą, laikosi kitokių papročių, tačiau yra lygiai tokie pat nusipelnę mūsų valstybės piliečiai. Perfrazuojant Bamsės tėtį, taip ir norisi pasakyti, kad yra jidiš ar hebrajiškai kalbančių lietuvių, yra lenkiškai kalbančių lietuvių, lietuvių, kurie kalba lietuviškai, lietuvių, besimeldžiančių skirtingose bažnyčiose arba iš viso jų nelankančių, tačiau visi esame tik lietuviai, nes mus sieja ta pati žemė, ta pati istorija, bendra atsakomybė už laisvą ir nepriklausomą šalį. Ši įvairovė praturtina mus, o ją atmetę patys pasmerkiame save būti skurdžiais.

Nenuvertinti nė vieno žmogaus

Knyga „Hitlerio kanarėlė“ ragina ieškoti bendrumo, užuot ieškojus to, kas mus skiria. „Nedrįsk, Orlandai, šiuose namuose skirtumai gerbiami. Jei nori žinoti, visi tie žiaurūs dalykai, dėl kurių čia nerimauji, ir prasideda tada, kai žmonės ima per daug galvoti, kuo jie skiriasi nuo kitų“, – savo sūnui, vyresniajam Bamsės broliui, atšauna mama. Orlandas tik ką buvo pareiškęs, kad tokie vyrai kaip mamos draugas Tomas yra, švelniai tariant, bobos, ištižėliai, kurie yra niekam nereikalingi. Bamsės mamos teigimu, meilės ir pagarbos yra verti visi žmonės, o problemos prasideda tuomet, kai mes imame svarstyti, kuriuos žmones mylėti, o kurių ne, kurie verti pagarbos, o kuriuos galima niekinti, pašiepti. Galiausiai ir tas Orlando niekintas Tomas, kaip paaiškėja, yra ne ištižėlis, ne koks nors „žydrius“, kurį galima tituluoti įvairiausiais paniekinamais epitetais ir taip paminti jo žmogišką orumą, o kilni asmenybė, paaukojusi savo gyvybę tam, kad išgelbėtų mažą mergaitę ir neleistų nacių kariams aptikti šalikelėje besislapstančių žydų.

Šis ir taip jau netrumpas rašinys yra nepakankamas tam, kad išsemtų visas S. Toksvig knygoje aptariamas temas. Kalbama ten ir apie ekumenizmą, pasireiškiantį karštu įsipareigojimu ginti kitų tikėjimų išpažinėjų religijos laisvę. Kalbama apie pasipriešinimo kasdienybę, apie didelius ir mažus eilinių žmonių žygdarbius – ištiestą pagalbos ranką persekiojamam artimui, išparduoti sumanytus vokiečių tankus, iš monetų suvertus pakabukus, simbolizuojančių okupaciją, pabėgimo operaciją, pasinaudojant karvių mėšlu varomu taksi, žydų gelbėjimo operaciją, kai per naktį gausybė Kopenhagos gyventojų tapo Jensenais. Ir visa tai ne kažkokių abstrakcijų, o savo artimo, tėvynės, idealų ir dorybių vardan. Knygoje į pasaulį žvelgiama vaiko akimis. O tos akys dažnai negali patikėti tuo, ką mato: kad kažkas gali būti pasmerktas vien todėl, jog nešioja kepurėlę ant galvos, kad galima abejingai stebėti, kai aplink plinta blogis, kad galima dirbtinai skirstyti žmones į kokias nors grupes. Tai skaidrus, tikėjimo ir pasitikėjimo dar nepraradęs, viltingas ir atsakingas žvilgsnis.

Man kartais taip jau nutinka, kad perskaičius kokią puikią knygą tiesiog norisi nupirkti jų visą krūvą ir tiesiog išdalinti, kad ir mano bičiuliai, kolegos, kiti žmonės galėtų patirti tą skaitymo džiaugsmą, o kartu ir sau atsakyti į tuos knygoje keliamus klausimus. S. Toksvig „Hitlerio kanarėlė“ būtent ir yra tokia knyga. Tai lengvu stiliumi, nestokojant šviesaus humoro parašyta knyga, tinkanti tiek suaugusiajam, tiek paaugliui. Nors jos stilius žaismingas, knyga yra gili ir, nors kalba apie įvykius, nutikusius praėjusio amžiaus viduryje, kelia klausimus mūsų šiandienai.

Tas pavojus tapti ne kieno nors kanarėle niekur nedingo. Taip, laimė, šiandien esame laisvi, nurašę diktatorius ir jų kruvinus nusikaltimus tolimai praeičiai. Tačiau ir šiandien gausu pavyzdžių, kai liekame abejingi melui, blogiui, neapykantai, patyčioms. Randame tam įvairiausių pateisinimų, dangstomės, kad tai esą yra ne mūsų reikalas, kad mūsų tai neliečia ir taip tampame tomis kanarėlėmis, kurios mainais už lesalą yra pasirengusios nematyti, negirdėti ar net čiulbėti ditirambus tam, kuris numeta į narvelį šiek tiek lesalo. S. Toksvig knyga moko, kad žmogus, priešingai nei kanarėlė, yra vertinamas ne pagal savo plunksnų spalvingumą, ne pagal skambų čiulbesį, ne pagal narvelio grožį ar trupinėlių skonį, o visų pirma pagal tai, ar turi tvirtą moralę, kuri, iškilus būtinybei, paskatina stoti akistaton su blogio apraiškomis.