Švenčių psichologija

Gyvenime egzistuoja toks reiškinys kaip šventės, ir jos… neišvengiamos! Kitas dalykas – kiek jų turime, taip pat kokia jų reikšmė ir prasmė. Pažvelkime j visa tai psichologiniu aspektu.

Įvairovė

Švenčių esama labai įvairių. Štai asmeninės būna viešos ir intymios. Pirmosios – tai vardadieniai; gimtadieniai, jubiliejai. Antrosios – atmintinos ir tik mums žinomos vietos, datos, įvykiai, prisiminimai, dažniausiai susiję su labai maloniais išgyvenimais. Visa tai laikome savo širdyje ir švenčiame. Tai gali būti mirusio artimo žmogaus gimtadienis, vardadienis, kadaise buvusi itin šviesi, džiaugsminga šventė, ir ši data išlieka atmintyje.

Taip pat esti šeimyninės, bendruomeninės, religinės, profesinės, valstybinės šventės. Taigi didžiulė įvairovė. Kas joms būdinga? Tai svarbu, nes esame tarsi įsipareigoję būtinai jas visas atšvęsti. Pastaruoju metu laisvadieniai kilnojami, jungiami prie švenčių, ir šios ilgėja, trunka keturias penkias dienas. Jas visas tarytum ir derėtų švęsti. Tuo tarpu šventė ir jos šventimas yra skirtingi dalykai. Į tai verta pažvelgti įdėmiau, kad išsivaduotume iš tos gausybės švenčių jungo, geriau jas suvoktume ir švęstume iš tikrųjų, o ne naudotumės laisvadieniais.

Tad kas gi būdinga visoms šventėms? Visų pirma – tam tikros taisyklės, elgesio tvarka ir apeigos. Dažniausiai šventė esti nedarbo diena, tiksliai apibrėžtas laikas ir ribota vieta. Pavyzdžiui, šeimyninės šventės vyksta namuose, bendruomeninės – bažnyčioje ir 1.1. Pagrindinis požymis – džiugi, pakili žmonių nuotaika. Tai ir yra svarbiausia.

Paskirtis

Jei pažiūrėsime, kokia gi švenčių paskirtis, pamatysime, kad svarbiausia – sukelti teigiamų išgyvenimų, sužadinti gerą nuotaiką, paskatinti žmogiškąjį orumą, individualumą. Visa tai reikalauja tam tikros organizacijos. Šventė pati savaime, vien tuo, kad ji pažymėta kalendoriuje ir paskelbta nedarbo diena, teigiamų emocijų nesukelia. Reikia specialaus elgesio, aplinkos. Šiuo metu jau darbuojasi švenčių organizatoriai, pasirūpinantys išorine šventės puse. Tačiau pasirūpinti pakilia nuotaika ir gera „forma“ yra paties žmogaus reikalas. To neįmanoma padaryti itin dažnai. Jeigu šventes rengsime kas savaitę, nieko neišeis. Kodėl šiemet žmonės nebuvo patenkinti juos užplūdusiu švenčių bumu? Ogi todėl, kad psichologiškai neįmanoma taip dažnai švęsti. Tai lygiai tas pats, kaip priversti save kas pusvalandį nusikvatoti. Būtų nenatūralu, todėl ir nepriimtina. Primestos itin dažnos šventės virsta paprastais laisvadieniais, panaudojamais įvairiems buities darbams nudirbti.

Praktika rodo, kad laisvadieniai nėra visai nekaltas dalykas. Žymus psichologas Viktoras Franklis sukūrė terminą „sekmadienio neurozė“. Ką jis reiškia? Kasdienėje veikloje žmogus atlieka įvairius vaidmenis, visų pirma – profesinius. Darbe mes praleidžiame ypač daug laiko ir, dalyvaudami profesinėje veikloje, esame apsaugoti nuo buvimo su savimi akis į akį- Laisvu nuo darbo laiku visos kaukės – mokytojo, direktoriaus, pavaldinio ir pan. – nukrinta, ir žmogus lieka vienas, toks, koks yra. Jis atsiduria akistatoje su savimi, daugeliui sunkioje ir net bauginančioje. Neretai į mane kreipiasi žmonės, išsigandę dėl to, kad namiškiai išvyko ilgesniam laikui, o jie staiga liko vieni ir pajuto didžiulį psichologinį diskomfortą. Beje, čia verta įterpti, kad šeimyninių santykių psichologijoje gerai žinoma, jog kokybiškas gyvenimas įmanomas tik tuo atveju, kai sutuoktiniai geba gyventi ir vieni. Tai aksioma. Jeigu žmogui būti vienam atrodo siaubinga, tai byloja asmenybės nebrandumą, tam tikrą defektyvumą. Tačiau tai nebūtinai gali būti siaubas, o tik prasta psichologinė savijauta. Ji atsiranda dėl akivaizdžių priežasčių. Likus vienam su savimi, žmogui savaime kyla klausimų: dėl ko aš gyvenu? Kokia mano misija? Ką darau su savo gyvenimu? Tokių klaustukų daug ir jie visi „pavojingi“! Mat gąsdina, kelia nerimą.

Be to, šeimyniniuose santykiuose neretai būna paslėptos, tačiau labai gilios nesantarvės. Rutinoje ją užtušuoja buitis, kasdienis užimtumas. Atsiradus laisvo

laiko, žmonės neturi kur slėptis. Tyrimai rodo, kad didžiuma konfliktų kyla laisvadieniais, kai visi šeimos nariai esti namuose, turi galimybę (reikalą – taip pat!) pasišnekėti. Tai žmones irgi baugina. Rutina leidžia pabėgti nuo savęs ir problemų sprendimo, o nedarbo dienos viską iškelia į paviršių.

Taigi, kad šventė atliktų savo paskirtį, jai dera rengtis ne tik organizaciniu, bet ir psichologiniu požiūriu. Reikia išspręsti konfliktus, užbaigti skubius ar nemalonius darbus, kad atvira širdimi galėtume išgyventi pakilias emocijas ir niekas jų netemdytų.

Kokybė

Akivaizdu, jog neturėtume švęsti pernelyg dažnų, mums primetamų švenčių. Beje, žmonės taip ir daro. Jie patys atsirenka ką švęsti. Jeigu asmuo per metus švenčia tris ar keturis kartus, to visiškai pakanka, kad galėtų patirti reikiamą kiekį teigiamų, labai šviesių emocijų.

Šventės visada yra tam tikras asmenybės išbandymas. Brandūs, nuo aplinkos nepriklausomi žmonės nepasiduoda iš išorės primetamiems dalykams: pirkimo vajui, mugėms ir pan. Taip, vienas iš šventės atributų yra dovana, tačiau ji tėra kito žmogaus meilės ar reikalingumo išraiška, kurios neverta sureikšminti. Kuo puikiausiai švęsti galima ir be kalno pirkinių, dovanų, valgiais lūžtančio stalo ir be triukšmingos draugijos ar net… minios. Svarbiausias dalykas yra vidinis išgyvenimas, jausmų pakilumas.

Taurūs, šviesūs jausmai per valstybines šventes ugdo patriotizmą. Organizacijų šventės skatina darbuotojus, stiprina kolektyviškumą. Nelaikau švente mugių, išpardavimų, prekybos centrų organizuojamų visokių akcijų, nes visa tai tėra vien komercija.

Šventės kokybė priklauso nuo paties žmogaus, kuris turi pasirinkti kelias šventes ir joms tinkamai nusiteikti. Pinigų kiekis, organizavimas neturi lemiamos reikšmės, panašiai kaip prabangus miegamasis ir gražiausia lova dar negarantuoja ramaus, gilaus miego.

Religines šventes dalis žmonių supranta tik kaip apeigas, fizinį buvimą šv. Mišiose ir gausiai apkrautą stalą namuose. Jeigu trūksta psichologinio nusiteikimo, tikėjimo išgyvenimo, vidinio džiaugsmo, šventės nebūna visavertės. Jos labai glaudžiai siejasi su religiniu sąmoningumu. Kai tikrai žinai, kas vyksta, t. y. suvoki, ką žmonijai reiškia Jėzaus Gimimas ir Prisikėlimas, kas tau asmeniškai yra Jėzus, užplūsta džiaugsmo banga ir šventė tampa autentiška. Kita vertus, šventės išgyvenimas perteikiamas iš kartos į kartą. Jeigu tėvų emocijos gilios ir tikros, jos persiduoda ir vaikams. Beje, dera prisiminti, kad jausmai užkrečiami. Brandžiai, o ne apeigiškai religingos šeimos vaikai paprastai visada švenčia iš širdies, ir tai suteikia jiems daug jėgų, dvasinės bei fizinės stiprybės. Deja, kartais nutinka kitaip. Nemaloniai nuteikia kad ir Vėlinių „šventimas“, paverčiant jas vien kapo puošimu, pamirštant nuoširdžią maldą už mirusįjį ir jo gražų paminėjimą susėdus prie bendro stalo. Labai blogai, jei šventes paverčiame vien ritualais, nes taip apiplėšiame save. Išorinė ir vidinė šventės pusės tarpusavyje susijusios, todėl nereikia atsisakyti nė vienos iš jų.

Neatsiejama šventės dalis yra dovana. Ji svarbi psichologiškai, nes byloja: tu man rūpi, esi svarbus, mylimas, noriu tau suteikti malonumą. Egzistuoja ištisa dovanų industrija, tačiau… Tačiau džiaugsmą paprastai suteikia ne „gatavos“ dovanos, o tos kitos, nebūtinai brangios, užtat parinktos ar paruoštos su meile. Dovanos kelia džiugesį, retai kada susijusį su dovanotojo pinigine. Pabrėžtina, kad daugelis mėgstame pasigirti tuo, kaip šventėme. Neretai pastebimas atotrūkis tarp realybės ir tokių pasakojimų. Pasitaiko, kad šventės organizuojamos vien dėl to, kad būtų ką papasakoti. Tuo tarpu tikra šventė nereikalauja išsipasakoti. Įspūdžiais kartais pasidalijama, bet tai nėra būtina.

Beje, šventimo kokybė labai priklauso nuo to, su kokiais žmonėmis bendrausime. Jeigu su nemaloniais, pakilios nuotaikos sunku tikėtis.

Apskritai reikia pasakyti, kad šventė neateina savaime. Jai ruošiamės ir ją kuriame. Religinėms šventėms rengiamasi savaip: per adventą, gavėnią. Visoms kitoms turime rengtis ne tik jas organizuodami, bet ir psichologiškai joms nusiteikdami.