2015 07 20

Jūratė Dzermeikaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

„Trapios pusiausvyros“ autoriaus istorijos peržengia amoralumo ar neteisybės ribas

Rašytojas Rohintonas Mistry. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pokalbis su indų kilmės Kanados rašytoju Rohintonu Mistry, Lietuvos skaitytojus pasiekusio romano „Trapi pusiausvyra“ (iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė) autoriumi, įvyko Toronto universitete, Studentų bendruomenės centre, vadinamuosiuose Harto namuose (Hart House).

Būtent čia prasidėjo Rohintono Mistry, kaip rašytojo, karjera. Kasmetiniame Hart House literatūros konkurse banko tarnautojas, vakarais studijuojantis anglų literatūrą, įrodė, kad turi rašytojo talentą. Tai buvo pirmas jo bandymas parašyti ką nors rimtesnio nei paprasčiausias rašinys užduota tema. Kaip viskas prasidėjo?

– Pirmą kartą plunksnos ėmiausi 1982-ųjų pabaigoje. Iš esmės, rašyti mane paskatino Hart House literatūros konkursas. Apie rašymą, kaip galimą užsiėmimą, pradėjau galvoti lankydamas anglų literatūros kursą Toronto universitete. Negaliu paaiškinti kodėl, bet kažkas manyje spragtelėjo, ir aš pradėjau skaityti knygas kitaip. Visada mėgau skaityti, godžiai rijau knygas tiek vaikystėje, tiek paauglystėje, bet staiga (o gal ne taip jau ir staiga) šis tas pasikeitė – panorau pats sukurti kažką panašaus į tai, ką rašė Jamesas Joyceʼas, Bernardas Malamudas, Antonas Čechovas ar Ivanas Turgenevas.

Iki tol aš skaičiau tik savo malonumui. Sakyčiau, tai pats paprasčiausias, paviršutiniškas skaitymo būdas – o gal ir neteisinga jį vadinti paviršutinišku, juk niekas nedraudžia skaityti savo malonumui ir tuo mėgautis. Dabar mąstau kaip rašytojas, o rašytojas gali rinktis, kaip skaityti knygą. Vieni aukoja malonumą vardan poreikio išanalizuoti kūrinį, o kitiems vien skaitymo procesas atneša begalinį džiaugsmą.

Taigi, kaip ir sakiau, pradėjau svarstyti, kodėl šios knygos tokios puikios ir kodėl norėčiau parašyti ką nors panašaus. Iš pradžių man atrodė, kad tai tik svajonė. Ir, reikia pripažinti, apie tai svajojau ilgai, savo šnekomis visiems išūžiau ausis. O tada buvo paskelbtas Hart House novelės konkursas. Pamenu, žmona, išgirdusi apie jį, paklausė: „Kodėl tau nepamėginus ko nors parašyti?“

Specialiai konkursui Rohintonas Mistry parašė novelę „One Sunday“ ir pelnė didįjį prizą. Viena iš konkurso teisėjų, rašytoja Mavis Gallant, perskaičiusi jo novelę pasakė: „Šiame konkurse dalyvauja tik vienas rašytojas, užtat tikras.“

Kitamet Mistry vėl dalyvavo konkurse ir antrąkart laimėjo. Šios dvi istorijos vėliau buvo publikuotos novelių rinkinyje „Tales from Firozsha Baag“ (1987) ir pelnė jam kylančio rašytojo vardą. 1991 m. pasirodė pirmas Mistry romanas „Such a Long Journey“, pelnęs prestižinę Generalgubernatoriaus premiją (Governor Generalʼs Award), Britanijos tautų sandraugos rašytojų premiją (Commonwealth Writers Prize), nominuotas Bookerio ir Trillium premijoms.

Ir vis dėlto, kodėl R. Mistry pradėjo rašyti? Gal jautė nenumaldomą poreikį kažką pasakyti? Ar tiesiog troško rašyti?

– Norėjau parašyti apie gyvenimą, likusį anapus vandenyno. Kažkada vienoje A. Camiu knygoje perskaičiau įdomią mintį, kad žmogus gali susigrąžinti prarastą gyvenimą rašydamas. Man buvo smalsu, ar tai išties veikia, ar aš galėčiau susigrąžinti tą savo gyvenimo dalį. Nebuvau tikras, ką norėčiau susigrąžinti, ar apskritai to noriu, bet instinktyviai jaučiau – jeigu pradėsiu rašyti, viskas stos į savo vietas, jaučiau, kad tai verta mano pastangų.

– Ar jūs ilgitės Indijos? Gal jaučiate kaltę, kad išvykote iš tėvynės?

– Ko gero, Bombėjaus (dabar – Mumbajus) ilgiuosi labiau, nei tikėjausi. Mano širdyje tikrai atsirado tuštuma – to nenumačiau. Suprantate, išvykau iš Indijos todėl, kad jaučiausi priklausąs kitai kultūrai. Literatūra, muzika – visa, ką mėgau ir branginau gyvendamas Bombėjuje, buvo vakarietiška. Taigi, man atrodė, kad bus geriau, jei persikelsiu čia. Čia – mano pasaulis.

Į Kanadą išvykau vienas. Mano sužadėtinė atvyko metais anksčiau, kai aš dar studijavau matematiką ir ekonomiką Bombėjaus universitete. Dažnai manoma, kad žmonės emigruoja iš gimtosios šalies dėl politinių ar ekonominių priežasčių, bet mano atvejis buvo kitoks. Mane, kaip ir daugybę draugų, buvo apsėdusi mintis, kad neįsipaišau į Indijos visuomenę – vien dėl savo išsilavinimo. Taip manančių žmonių buvo daug – jie iki šiol sudaro pakankamai didelę tokių kosmopolitiškų miestų kaip Mumbajus, Kalkuta Delis ar Bangaloras gyventojų dalį – turiu galvoje viduriniąją klasę.

Žinoma, būta ir ekonominių priežasčių. Pavyzdžiui, turtingi indai, gavę tokį pat išsilavinimą kaip aš, tikrai nematė reikalo išvykti iš Indijos, nes galėjo susikurti sau Vakarus Indijoje. O aš negalėjau. Troškau nevaržomai mėgautis vakarietiška muzika, literatūra ir viskuo, kas man buvo artima, bet žinojau, kad norėdamas susikurti tokį gyvenimą Bombėjuje, turėsiu išleisti daug pinigų. O jei gyvensiu Vakaruose, viskas bus ranka pasiekiama – galėsiu eiti į bibliotekas, pirkti knygas, muzikos įrašus…

Mudu su Freny apsvarstėme daugybę variantų, kur persikelti: į Australiją, Angliją, JAV ar Kanadą. Tik nemanykite, kad mane buvo apakinusi Vakarų kultūra, muzika ir literatūra. Žinojau, kad motulė Anglija tikrai nėra tokia, kokią ją įsivaizdavome būdami vaikais. Aštuntajame dešimtmetyje Anglijoje klestėjo rasizmas, nuolat vykdavo riaušės, taigi buvau tikras, kad tikrai nebūsime priimti išskėstomis rankomis. Australija irgi turėjo panašių bėdų dėl rasinės diskriminacijos. Ką jau kalbėti apie Jungtines Valstijas, kurios tuo metu buvo įsivėlusios į Vietnamo karą. Galiausiai mes pasirinkome Kanadą.“

Mistry perėmė vakarietišką kultūrą dar gyvendamas Bombėjuje – iš esmės, didžiausią įtaką jam padarė mokykloje įgytas išsilavinimas, užsienio šalių ambasadų edukacinės programos ir anuomet Indiją pasiekdavusi komercinė Vakarų kultūros produkcija. Vaikystėje jis skaitė W. E. Johnso istorijas apie lakūną Biglsą, Enid Blyton knygas, vėliau jam į rankas pakliuvo kūriniai, tapę jo įkvėpimo šaltiniu. JAV konsulato biblioteka Bombėjuje mielai skolindavo skaitytojams ne tik knygas, bet ir įrašus, reguliariai rodydavo amerikiečių kino filmus, Brodvėjaus miuziklus, dokumentinius filmus apie džiazą ir t. t. Mistry pasaulėjautą formavo ir kitų šalių atstovybės: pavyzdžiui, Britų taryba rūpinosi, kad jauni indai galėtų pamatyti Karališkojo Shakespeareʼo teatro spektaklių įrašus, Rytų Vokietijos ambasada buvo parengusi edukacinę programą apie vokiečių kultūrą, o iš Tarybų Sąjungos, su kuria Indija palaikė itin glaudžius ryšius, nuolat atvažiuodavo baleto trupės. Indija Šaltojo karo periodu laikėsi neutraliai, tad abi pusės aršiai konkuravo dėl jaunų indų palankumo. Rohintonas Mistry buvo vienas iš tų, kurie tuo mielai pasinaudojo. Milžinišką Vakarų kultūros įtaką Mistry pasaulėjautai liudija ir tai, kad studijų metais jis buvo vadinamas Bombėjaus Bobu Dylanu:

„Turėjau draugą, kuris mėgo dainuoti amerikiečių kantri dainas ir laipioti į kalnus. Jis buvo kiek vyresnis už mane ir aš, sekdamas jo pavyzdžiu, nusprendžiau išmokti groti gitara. Pradėjau nuo tokių dainų kaip „Old Smokey“ ir „Red River Valley“. Paskui atradau Bobo Dylano kūrybą, tiksliau, ją atradome mes visi (sakydamas „mes visi“ turiu galvoje savo bendraamžius mokykloje ir universitete). Juk buvo septintojo dešimtmečio pabaiga! Išmokau visas Bobo Dylano dainas, parašiau keletą savų (tiesa, jos buvo niekam tikusios) ir ėmiau rengti viešus pasirodymus. Tuo metu jau studijavau universitete. Nepatikėsit, bet grodamas gitara ir dainuodamas visai padoriai uždirbdavau. O pradėjęs groti lūpine armonikėle pelniau Bombėjaus Bobo Dylano vardą. Iš pradžių mėgdžiojau Bobą Dylaną, bet vėliau į repertuarą įtraukiau ir kitų atlikėjų – Simono ir Garfunkelio, Jameso Tayloro, Leonardo Coheno – dainas.

Nustebau, supratęs, kad Mistry taip anksti įsiurbė Vakarų kultūra. O kaipgi vietos kultūrinis gyvenimas? Negi Bombėjuje nieko įdomaus nevyko?

„Vyko, vyko… Suprantate, Bombėjus – toks kosmopolitiškas miestas, kad ten galima buvo rasti absoliučiai viską. Užaugę Indijoje ir gavę atitinkamą išsilavinimą mes kone šaipėmės iš tos „žemesnės“ kultūros. Buvome įsitikinę, kad viskas, kas kyla iš Vakarų, yra nepalyginamai aukštesnio lygio.“

Tuo metu, kai Rohintonas Mistry ir jo draugai pasinėrė į Vakarų literatūrą ir muziką, vakariečiai atrado Indiją. Mes žavėjomės Satjadžito Rėjaus filmais, „The Beatles“ apsilankė Indijoje, o Ravi Šankaras tapo tarptautinio masto žvaigžde.

„Taip. Kad jau paminėjote „The Beatles“ ir Ravi Šankarą, turiu prisipažinti, kad būtent tada ėmėme kitaip žiūrėti į mūsų kultūrą: „O, jie domisi Indija! Galbūt ir mūsų paveldas šio to vertas…“ Tam tikru momentu suvokiau, kad nieko neišmanau apie savo šalies kultūrą ir kad turėčiau bent pabandyti ją suprasti. Taigi pabandžiau… ir apstulbau, kokia ji turtinga ir sudėtinga! Deja, jau buvo per vėlu. Buvau per daug pasinėręs į kitonišką gyvenimo būdą, tapusį mano savastimi, – nebegalėjau jo atsisakyti ir atsidėti kultūrai, kuri tuo metu man jau buvo svetima.“

Dėl tokių kultūrinių inversijų, kai metropolijos kultūra iškeliama aukščiau nei gimtoji, veikiausiai kalta kolonijinė ar veikiau postkolonijinė švietimo sistema. Paradoksalu, bet tremtis – tiek priverstinė, tiek savanoriška – dažnai sukelia atvirkštinį efektą ir atkuria pusiausvyrą. Kiek rašytojų išvyko iš tėvynės, manydami, kad svetur jų laukia geresnis gyvenimas, ir suprato, kad jų likimas amžiams susietas su šalimi, kurią jie paliko! Imkime kad ir Jamesą Joyceʼą, vieną mėgstamiausių R. Mistry rašytojų, – pavadinęs Airiją sena paršavede, ryjančia savo palikuonis, jis išvyko į Europą ir ten parašė savo šedevrą „Ulisas“. Kanadietis Mordecaiʼus Richleris tik nukakęs į Angliją ryžosi parašyti knygą apie Monrealį. Priminsiu, kad ir Jamesas Baldwinas apie gyvenimą Amerikoje rašė mažame Šveicarijos miestelyje… O Naipaulas, tik išvykęs iš Trinidado suprato, kad jo pašaukimas – įamžinti vietą ir žmones, kuriuos jis kadaise laikė nevertais literatūros. Žinoma, tremtis nėra būtina sąlyga kūrybai, bet pripažinkime, atstumas ar žvilgsnis iš šalies tikrai veikia. Skirtumas tas, kad Mistry išvyko iš Indijos, nė nenumanydamas, kad taps rašytoju…

Savo antrąjį romaną „Trapi pusiausvyra“ Rohintonas Mistry pradėjo rašyti pagautas impulso – jį tiesiog užvaldė moters, sėdinčios prie siuvimo mašinos, vizija. Nuo šio vaizdinio jis ėmė lipdyti Dynos – našlės, vadovaujančios nedideliam siuvimo verslui, istoriją. Ji gyvena mažame bute Bombėjaus lūšnyno pakraštyje. Kad sudurtų galus, priima nuomininką – studentą Maneką – ir suteikia pastogę dviem siuvėjams, kurie dar visai neseniai buvo „neliečiamieji“. Ši ketveriukė pamažu suartėja ir padeda vienas kitam įveikti gyvenimo negandas – čia jie randa paguodą sunkiausiomis akimirkomis.

Romano veiksmas vyksta 1975-aisiais, kai Indira Gandhi, siekdama išsaugoti savo politinę karjerą, paskelbia nepaprastąją padėtį. Tokios priemonės padėjo jai išsaugoti valdžią dar keletą metų, deja, jos atnešė daugybę kančių milijonams indų. Suprantama, ano meto politiniai įvykiai tiesiogiai paveikia ir Mistry knygos herojus. Paklaustas, kodėl pasirinko šį laikotarpį, rašytojas pasakė:

„Romane „Such A Long Journey“ rašiau apie Indijos-Pakistano karą Bangladeše 1971-aisiais. Baigęs knygą pajutau, kad privalau parašyti apie kitą svarbų Indijos istorijos epizodą, mano jaunystės metais sukrėtusį visą šalį, – turiu galvoje laikotarpį, kai buvo paskelbta nepaprastoji padėtis. Iš Indijos išvykau 1975 m., tad nepatyriau viso siaubo savo kailiu, bet man atrodė, kad bus įdomu grįžti į praeitį ir pasigilinti į to meto įvykius.“

Negi literatūriniai motyvai neturėjo jokios įtakos jo sprendimui?

„Ne visai taip. Norėjau papasakoti istoriją labiausiai nukentėjusių žmonių, žmonių iš paties dugno, lūpomis. Apie nepaprastąją padėtį prirašyta aibė knygų – daugiausia apie tai, kaip to meto įvykiai paveikė viduriniąją klasę ir kaip inteligentija vergiškai keliaklupsčiaudama išdavė savo šalį ir visuomenę, apie vadinamąją trahison des clercs (klerkų išdavystė – pranc.k.). Bet nesu matęs nė vienos knygos, kurioje būtų perteikta žmogaus iš žemiausių sluoksnių perspektyva. Turiu galvoje, netgi našlė Dyna nėra pasiturinti. Vertinant mūsų standartais, ji irgi gyvena visuomenės paribiuose, nors tarp jos ir lūšnynų gyventojų plyti milžiniška praraja. Jų požiūriu, Dyna gyvena kone prabangiai, o mūsų akimis – ties skurdo riba.“

Rohintonas Mistry teigia iš pradžių norėjęs parašyti nedidelį romaną, kuriame istoriją pasakotų studentas iš Himalajų. Tik viskas susiklostė kiek kitaip.

„Rašydamas apie tuos keturis žmones, gyvenančius viename bute, supratau, kad turiu žinoti jų gyvenimo istorijas, ir tam tikru momentu jų praeitis mane ėmė dominti ne mažiau nei dabartis. Mąsčiau: koks buvo jų gyvenimas prieš atvykstant į miestą? Pajutau, kad jei tiesiog papasakosiu, kaip šio buto gyventojai susidraugavo, bet neatskleisiu jų praeities, romanas bus neišbaigtas. Turėjau rasti būdą papasakoti kiekvieno iš jų istoriją. Buvau jau prirašęs šimtą puslapių apie Dyną ir dar tiek pat apie siuvėjus, o trečias šimtas buvo skirtas Manekui. Bet man reikėjo bendros scenos, kur jie susitiktų, o jau paskui skaitytojas galėtų vynioti kiekvieno iš jų gyvenimo giją. Jie susitinka prologe – kaip suprantate, jį aš parašiau pabaigęs pirmus tris šimtus puslapių…

Rašyti „Trapią pusiausvyrą“ buvo ne ką lengviau nei romaną „Such A Long Jurney“ arba noveles. Tai lyg mokytis viską iš naujo. Manau, kiekvienas rašytojas pats turi išsiaiškinti, kaip papasakoti gerą istoriją, nes kiekviena istorija yra vis kitokia ir reikalauja kitokio pasakojimo būdo.“

Pasakodamas savo herojų istorijas, Rohintonas Mistry skaitytojui atskleidžia, koks buvo jų gyvenimas Indijos provincijoje. Gėrėdamasis detaliu ir vaizdingu pasakojimu apie kasdienį indų gyvenimą ir politinę situaciją kaimuose, padariau išvadą, kad autorius arba pats tai patyrė, arba atliko išsamų tyrimą. Klydau.

„Ne, jokių tyrimų neatlikinėjau. Aš iš tikrųjų planavau rašyti apie gyvenimą kaime. Prisipažinsiu, man tai buvo iššūkis. Pirmose savo knygose rašiau apie bendruomenes, visą dėmesį skirdamas konkrečiai miesto erdvei – butui, pastatui ar rajonui. Bet šįkart nenorėjau apsiriboti vien miestu, man rūpėjo parašyti apie visą Indiją – tiek apie skurdų kaimelį, iš kurio atvyko siuvėjai, tiek apie Himalajus, kur augo Manekas.

Man neteko ilgai gyventi tokiame Indijos kaimelyje, koks aprašytas knygoje. Jei atvirai, galėčiau suskaičiuoti, kiek valandų praleidau tokioje vietoje – ten lankiausi tik važiuodamas pro šalį. Prisimenu, kažkur keliavome ir sustojome viename kaime. Mus vežęs vairuotojas pasakė, kad turi čia giminaičių ir kad mes tiesiog „privalome su jais susipažinti“. Patys žinote, kokios Indijoje svetingumo tradicijos… Žodžiu, kad jau keliavome pro šalį, turėjome užeiti į tų giminaičių lūšnelę ir pasivaišinti kukliomis vaišėmis. Štai jums ir visa mano patirtis… Vis dėlto, manau, visa, ką pamatome, išgirstame ar perskaitome, vienaip ar kitaip susilieja mūsų pasąmonėje. O vaizduotė – puiki architektė…“

Šnekučiuojantis su Rohintonu Mistry, į akis krinta vienas dalykas – apie savo personažus jis kalba taip, lyg jie būtų tikri. Jų gyvenimai tokie pat sunkiai paaiškinami ir nenuspėjami kaip tikrų žmonių. Net kai jų poelgiai aiškūs, visada kyla klausimų dėl motyvų. Išgirdęs mano pastabą, Mistry atsakė, jog rašytojui būtina tikėti, kad jo personažai yra gyvi, – kaip gi kitaip jis galėtų „duoti jiems valią“?

„Kartais reikia leisti personažams pavadovauti – turiu galvoje, rašytojas juos kontroliuoja, bet turi įsiklausyti ir į jų pasiūlymus. Ilgainiui, plėtojant personažų charakterius, jie darosi vis sudėtingesni, atsiskleidžia vis didesnės jų galimybės. Pavyzdžiui, nuomos rinkėjas – kuo toliau, tuo daugiau jis man siūlė naujų idėjų: tik prisiminkite visus tuos keistuolius, į kuriuos jis kreipiasi norėdamas sužinoti savo ateitį ir gauti patarimą – apie juos galėjau parašyti tik todėl, kad taip susiklostė jo gyvenimas, todėl, kad jis tapo tokiu žmogumi. Na gerai, gal pats jis tokiu ir netapo, aš jį tokiu padariau – nors nesu tuo tikras… Taip, tai aš kuriu jo gyvenimą, bet kartu mano pastangomis jis tampa sudėtingesnė asmenybė.

Arba imkime Dyną. Jei Dyna būtų realus asmuo ir jūs jos paklaustumėte: „Kodėl taip pasielgei?“ Ji galėtų išvardyti jums savo motyvus. Bet pats turite nuspręsti, ar ji sako tiesą, ar yra kitų priežasčių, kurias ji linkusi nutylėti. Lygiai taip pat ir aš žiūriu į savo personažus. Paklauskite manęs, kodėl jie elgiasi taip, kaip elgiasi, ir aš atsakysiu. Bet ar tikrai yra taip?“

Vienas didžiausių malonumų skaitant Rohintono Mistry knygą „Trapi pusiausvyra“ – spėlionės, kas yra tikra, o kas išgalvota, – turiu galvoje ne realius įvykius, o veikėjų tikrovę. Kiekvieno personažo veiksmai ir motyvai tokie žmogiški, kad dar ilgai negalėsite išmesti jų iš galvos, net ir perskaitę knygą. Kai kurie Mistry veikėjai, kaip pavyzdžiui, Elgetų Viršininkas, vadovaujantis skarmaluotų luošių, niekšelių ir elgetų gaujai, yra per daug groteskiški, kad patikėtum, jog tokie žmonės gali  egzistuoti. Bet Mistry pacituoja H. de Balzaco žodžius: „Ši drama nėra nei prasimanymas, nei romanas. Viskas tiesa.“

Mistry romane iš tiesų nusitrina riba tarp tikrovės ir pramano. Todėl kai kurie kritikai rašytoją vadina moralios literatūros meistru – ne dėl to, kad jo knygose vaizduojama ideali moralinė būsena ar pavyzdinė blogio ir gėrio kova, o dėl jo personažų sąžiningumo, dėl to, kad jo istorijų negalima įsprausti į jokius rėmus – jos tiesiog peržengia amoralumo ar neteisybės ribas.

Amerikiečių rašytojas Johnas Gardneris savo esė „Apie moralią literatūrą“ dar prieš trisdešimt metų reikalavo atgaivinti tokią literatūrą, kokią dabar kuria Rohintonas Mistry. Gardnerį domino anaiptol ne kūrinyje reprezentuojama vertybių sistema, o veikiau autoriaus literatūriniai įgūdžiai. Jo manymu, meno kūrinio moralumas sietinas ne su pačia tema, o su tuo, kaip rašytojas ją pateikia.

Tiesioginį moralumo santykį su amatu mes matome kasdien, kai susiduriame su tuo, ką vadiname „sąžiningai atliktu darbu“. Pavyzdžiui, kėdės moralumą lemia staliaus, kuris ją pagamino meistriškumas ir pastangos. Kaskart susidūrę su aplaidžiai sukurtu ir prastai pagamintu daiktu, mes pajuntame, kad tai šį tą byloja apie mūsų pasaulį. Kaip daug skaitantis žmogus galiu patvirtinti, kad šiais laikais išleidžiama daug rašliavos, skambiai vadinamos literatūra. Tai didesnė problema, nei leidžiame sau pripažinti, nes nuo tokių pusgaminių skaitytojams sutrinka „virškinimas“, jie demoralizuoja ir atgraso nuo skaitymo. Iš esmės, tai ir atitinka Gardnerio tezę…

Rohintonas Mistry kuria kompleksiškus, sudėtingus personažus, kurie stengiasi elgtis teisingai, nors rezultatas ne visada atitinka jų lūkesčius. Mistry būdingas nepaprastai stiprus empatijos jausmas, jis tikrai užjaučia žmones, bet svarbiausia, kad jam užtenka kantrybės tą užuojautą paversti menu.

„Didžiausia skurdo problema ta, kad ilgainiui žmonės pradeda jo nepastebėti. Jis tampa toks įprastas mūsų akiai, kad nebekreipiame į jį dėmesio. O kai žmogus nustoja kreipti dėmesį tai, kad dalis visuomenės gyvena nežmoniškomis sąlygomis, jis, galima sakyti, nužmogėja. Taip, iš pradžių matant baisų skurdą apima gailestis ir norisi padėti vargstantiems, bet po kurio laiko mes atbunkame ir jų nebepastebime – tai negrįžtamas procesas. Deja, mūsų visuomenė, išties pamažu praranda žmogiškumą…“

Parengė Jūratė Dzermeikaitė