Vytautas Ališauskas: Pranciškus tęsia Benedikto veiklą

Vytautas Ališauskas. Nuotr. autorius Eligijus Raila

Pokalbis su Vytautu Ališausku vyko praėjus kelioms dienoms po popiežiaus enciklikos „Laudato si’“ (liet. „Šlovinu Tave“) pasirodymo. Enciklikoje popiežius atkreipė dėmesį į gamtosaugos problemas bei jas sukeliantį beribį vartojimą. Enciklika susilaukė įvairiausių reakcijų: nuo pareiškimų, kad popiežiui nederėtų kištis į sritis, kuriose jis neturi kompetencijos, iki džiugių pritarimo balsų. Apie enciklikas, popiežiaus „kairumą“, Lietuvos žiniasklaidos dėmesį popiežiaus veiklai ir kitus dalykus su Vytautu Ališausku kalbėjosi Ruslanas Baranovas.

Neseniai pasirodė naujoji popiežiaus enciklika, kurioje liečiamos netgi visiškai sekuliariems visuomenės nariams itin aktualios temos, tačiau Lietuvoje didelio dėmesio ši enciklika nesusilaukė. Kaip manote, kodėl?

Lietuva visa savo vertybine orientacija ir gyvenimo būdu yra nepaprastai sekuliari šalis, yra tyrimų, rodančių, kad daugeliu vertybinių parametrų mes esame ne taip toli nuo Olandijos. Vakariečiai dažnai nustemba, kaip mažai įtakos Lietuvoje turi institucinė religija, kas žinoma nereiškia, kad lietuviai nėra religingi. Tačiau net praktikuojantys katalikai Lietuvoje nelabai domisi Bažnyčios gyvenimo įvykiais ar teologijos idėjomis.

Grįžtant prie enciklikos, kaip galėtumėte pakomentuoti jos turinį ir apskritai patį žanrą?

Na taaaip… Kaip žinome, Vakarų žiniasklaida, netgi labai pasaulietiška žiniasklaida, plačiai komentavo Encikliką. Enciklikos priešai – naftos bendrovės, ideologiniai anti-aplinkosaugininkai, radikalūs konservatoriai (nežinau, ar tai tikrai skirtingos grupės) organizavo atakas prieš encikliką, dar jai net nepasirodžius. Net pora kandidatų į JAV prezidentus pareiškė nepasitenkinimą, kad popiežius „kišasi į ne savo sritį“. Ji buvo „nutekinta“, vienas gan reakcingas italų žurnalistas įdėjo ją į savo portalą. Regis taip tikėtasi sukūrus skandalėlio atmosferą sumenkinti jos svorį. Bet įvyko atvirkščias dalykas, visos didžiosios pasaulio žiniasklaidos priemonės paskelbė atsiliepimus apie encikliką, ji sulaukė netgi daugiau dėmesio nei įprastai.

Komentaruose apie encikliką matome, jog žmonės nesupranta, kas yra popiežiaus mokymas. Jis, prisidengdamas savo autoritetu, visiškai nebando teigti, jog globalinio atšilimo priežastys yra vienokios ar kitokios. Jis aiškiai pasako, jog toks yra šiuolaikinio mokslo konsensusas. Nepaisant lobistų metamų įspūdingų išteklių priešingai nuomonei palaikyti, šiandien visi sutinka, kad žmogaus veikla turi didžiulę įtaką gamtai. Popiežius nei turi galimybę pasisakyti apie mokslo tiesas, nei kažką apie jas sako. Popiežius juk nenurodo, kaip reikia organizuoti aerozolių gamybą tam, kad pasitaisytų ozono sluoksnis. Jis kalba apie ekologinių reikalų moralines implikacijas. Jis kalba apie dalykus, dažnai pamirštamus ypač liberalizme ir marksizme, kuriuose išmetamas žmogiškasis dėmuo, o gamyba ir pelno gavimas įsivaizduojami kaip anoniminiai procesai. Popiežius kaip tik ir pabrėžia, jog žmogaus santykis su jo aplinka turi moralinį pobūdį.

Visgi, grįžkime į pradžią. Kaip apskritai atsirado popiežiaus institucija, kokios jos ištakos?

Kaip ir visų reikšmingų institucijų, popiežiaus institucijos istorinis atsiradimas sunkiai fiksuojamas. Tradicinė teologija teigia, kad tai, ką mes dabar vadiname popiežiumi, egzistavo nuo pat krikščionybės pradžios: dvylika apaštalų turėjo savo vadovą, šventąjį Petrą, kuris, anot tradicijos, buvo Romos vyskupas. Jo kankiniška mirtis taipogi įvyko Romoje, taigi pusiau pajuokaudami galėtume pasakyti, kad jis paliko tuščią darbo vietą. Taigi, jo įpėdiniai turėjo tas pačias galias ir pareigas. Žinoma, žvelgiant istoriškai, popiežiaus institucija formavosi ir kito. Be abejo, Šventajame Rašte Petras užima ypatingą vietą. Dabar, vykstant ekumeniniam dialogui, net ir protestantai mažiau tai kvestionuoja. Jau antrajame amžiuje, kovų su eretikais akivaizdoje, imtas akcentuoti Bažnyčios tapatumas, tos didžiosios, kaip sakytų jaunimas – mainstreaminės Bažnyčios. Ji kildinama tiesiai iš apaštalų ir save laiko vieninteliu patikimu žinios apie Jėzų šaltiniu. Šiame kontekste išryškėja ypatingas Romos vyskupo, kaip visuotinio tikėjimo mokytojo, statusas. Aišku, istoriniuose ginčuose, nudažytuose ideologinėm prielaidom, buvo imta teigti, jog Romos vyskupo institucija apskritai yra labai vėlyva. Bet tai jau atskira tema, reikaujanti labai techniškos diskusijos. Apskritai taip visada yra su pradžia – ji negali būti nusakyta paprastais ir aiškiais žodžiais.

Kodėl popiežių vadiname būtent popiežiumi?

Apskritai  žodis „popiežius” yra kilęs nuo graikiško pappas, tėvas. Bet aiškiausias popiežiaus apibūdinimas yra Romos vyskupas. Reikia turėti omenyje, kad tai nepriklauso nuo to, kur popiežius de facto gyvena – kaip mes žinome, viduramžiais popiežiai gyveno kad ir neformaliai įkalinti Avinjone, bet jie vis tiek buvo Romos Vyskupais. Naciams užėmus Italiją, popiežius Pijus XII paskelbė, kad, jei bus užimtas Vatikanas, jis laikytinas atsistadydinusiu, o kardinolai turi susirinkti Portugalijoje ir išsirinkti naują popiežių. Kaip matome, visai ne Romos mieste.

Kaip popiežiaus institucija kito istorijos tėkmėje?

Popiežius kaip gilioje senovėje, taip ir dabar, yra Katalikų Bažnyčios galva. Tiek juridiškai, tiek faktiškai jam daugeliu požiūrių pavaldi visos Bažnyčios veikla. Tiesa, žvelgiant iš šiuolaikinės vadybos perspektyvos, Bažnyčia yra be galo dinamiškas organizmas, jame jungiasi stipri centralizacija su didžiule decentralizacija. Viduramžiais buvo sakoma, kad kiekvienas vyskupas savo vyskupijoje yra popiežius. Visgi, popiežiaus balsas lemia labai daug. Būta periodo, kai net trys asmenys vienu metu pretendavo ir save laikė popiežiais. Atrodė, kad katalikų bažnyčiai grėsė krizė, bet Konstancos visuotinis Bažnyčios susirinkimas sugebėjo ją grąžinti į normalią būklę, nepaisant to, jog visuotiniai Bažnyčios susirinkimai nėra aukštesni už popiežių.

Vienas iš labiausiai šiuolaikinį žmogų masinančių klausimų yra popiežiaus privilegija kalbėti ex cathedra (kalbėjimas neklystant). Kaip galėtumėte pakomentuoti šį fenomeną?

Kalbėjimas ex cathedra buvo panaudotas keletą kartų, bet tas panaudojimas smalsuolius labai nuvilia. Tai, kas vadinama popiežiaus neklystamumu, dažnai neteisingai suprantama. Popiežius gali klysti dėl daugelio dalykų, net kai įvairiais būdais kalba apie tikėjimo klausimus, formaliai jis nelaikomas neklystančiu, nors paprastai sakoma, kad jis išreiškia Katalikų Bažnyčios tikėjimą. Viduramžių kanonistai netgi diskutavo, kas nutiktų, jei popiežius taptų eretiku. Jų nuomone, jis netektų savo statuso. Popiežius naudojasi savo neklystamumu tik tada, kai kalba ex cathedra – oficialiai kaip vyriausias krikščionijos ganytojas ir mokytojas, besiremiantis savo aukščiausiu apaštališkuoju autoritetu, spręsdamas tikėjimo ir moralės klausimus. Ex cathedra jis kalba labai retai, pavydžiui, 1854 m. paskelbė neginčijamą Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą, kuri, vėlgi, dažnai visiškai neteisingai įsivaizduojama.

Dabartinis popiežius žiniasklaidos dažnai vaizduojamas kaip kairės popiežius….

Nemaža katalikų veikėjų jau XIX a. buvo kaltinami komunizmu, pal. Jurgis Matulaitis – irgi. Visgi, popiežiaus Leono XIII enciklikoje Rerum novarum buvo patvirtinta, kad Katalikų Bažnyčia nė kiek neabejoja nuosavybės neliečiamumu ir kitais dalykais, būdingais liberaliajam diskursui, bet, kita vertus, atkreiptas dėmesys į socialinį teisingumą ir žmonių solidarumą, dalykus, kuriuos akcentavo pirmiausia to meto socialinis vokiečių katalikų judėjimas. Iš to išplaukė tai, kas yra dabartinė Europa: paėmę bet kuriuos Europos Sąjungos dokumentus pamatytume, jog ten vartojamos sąvokos, „subsidiarumas”, „solidarumas” ir t.t., atrodo kaip įprastas visuotinai priimtas dalykas, bet iš tikro jos susiformavo Rerum novarum dėka. Kita vertus, bet kokia kapitalizmo kritika reakcingų politinių jėgų yra stigmatizuojama kaip kairioji. Bet iš karto reikia pasakyti, kad XX amžiaus antrojoje pusėje turbūt nebuvo nė vieno popiežiaus, kuris nebūtų kritikavęs kapitalizmo. Taigi Pranciškus čia nėra joks stebuklas. Žinoma, lankydamasis Lotynų Amerikoje, jis apie dabartinę ekonominę sanklodą yra atsiliepęs labai kietais žodžiais. Tačiau argi ne tose šalyse ryškiausiai iškyla socialinė neteisybė, atskirtis, korupcija… Antra vertus, žiniasklaida išpešioja vaizdžiausius popiežiaus pasakymus, nutylėdama minties plėtotę, arba dalykus, kurie nelabai malonūs šiuolaikiniam Vakarų mąstymui. Antai, kalbėdamas apie ideologinę kolonizaciją, be kitų dalykų popiežius Pranciškus čia įskaito ir vadinamąją genderinę ideologiją, teigiančią, kad lytiškumas tesąs socialinis konstruktas.

Kaip apskritai katalikų tikėjimas susijęs su politine ideologija?

Katalikų mokymas yra griežtai neideologinis politine prasme. Jei neklystu, 1927 metais Lietuvos vyskupai išleido aplinkraštį „Mūsų brangiausias išganytojas‟, jau ten suformulavę tai, kad „ir tarp katalikų gali būti daugelis partijų‟. Tai sukelė nemenką pasipiktinimą tiek tarp nelabai demokratiškai valdžioje įsitvirtinusių tautininkų, tiek tarp krikdemų. Žinoma, Katalikų Bažnyčia kategoriškai reikalauja, kad katalikai ir politikoje laikytųsi tam tikrų politinių principų.

Apie centralizaciją ir decentralizaciją. Bažnyčia turi daugelį iškilių teologų, bet taip pat turi ir oficialų…

…Ką reiškia oficialus teologas? Tiesą sakant, tokių jau kaip ir nėra… Kaip žinia, mintis apie „oficialią“ teologiją, paremtą pirmiausia tomizmu, radosi tada, kai Europa filosofiniu požiūriu subyrėjo. Kaip žinai, filosofijos studijos šiandien yra keistas dalykas. Jei paklausčiau, kokią filosofiją tu studijuoji, veikiausiai atsakytum, kad jokią. Tu studijuoji tik filosofijos istoriją. Nebeliko net didžiųjų filosofinių temų, nes hermeneutikoje viskas išvirto į vieną vientisą didelę plynę. Kaip tik tokiame kontekste Katalikų Bažnyčia bandė nustatyti tam tikras ribas. XX amžiaus antroje pusėje sistemiška tomistinė teologija irgi savotiškai subyrėjo, modernizavo tematiką, perėmė naujus filosofinius kalbėjimo būdus. Aš nemanau, kad yra kažkokių esminių problemų su tomizmu, jis ir dabar galėtų būti perspektyvus. Visgi, čia yra ir kita drama: tam, kad suprastume Tomą ar modernesnes teologijas, tarkim, Rahnerio, reikalingas nuoseklus sistemiškas darbas. Dabar tai daryti geba tik vienetai, taigi masiškai studijuojantys seminarijose žmonės nėra pajėgūs tam. Taigi, manau, mes tiesiog neturime tokio rango mąstytojų, kurie galėtų gyvai ir išradingai pritaikyti Tomo mintį šiandien.

Jeigu, kaip visai populiaru dabar, Facebook’e pradėčiau akciją, kuria kviesčiau pasidalinti savo mėgstamiausio popiežiaus nuotrauka, kurį popiežių pasirinktumėt?

Katalikų bažnyčiai paskutinius du šimtus metų nepaprastai sekasi. Nuo XIX amžiaus, prasidėjus didžiulei pasaulėžiūros kaitai ir krizei, nebuvo nei vieno menko popiežiaus. Galbūt buvo kontroversiškų, bet visi jie tiek moraliai, tiek intelektualiai buvo didžios asmenybės. Daugybė iš jų buvo paskelbti šventaisiais. Nuo Pijaus IX, popiežiaus autoritetas pasaulyje tik augo – tai gana paradoksalu: pasauliui sekuliarėjant, dėmesys popiežiui ne tik nemenko, bet didėjo. Tam tikras indikatorius yra ir tai, jog reziduojančių ambasadorių prie Šventojo Sosto skaičius irgi tik augo. Ką ir kalbėti, tas pats Obama jau antrąją dieną po savo išrinkimo skambino popiežiui ir tarėsi dėl susitikimo. Taigi, vieno tikrai negalėčiau įvardinti. O štai Benediktas XVI, kai dar buvo kardinolu, žiniasklaidos vaizduotas kaip „rotveileris“, pradėjo keisti popiežiaus statuso sampratą, atsisakydamas triumfalizmo ir dominavimo idėjos, aišku, ženklais, kuriuos mažai kas supranta – jis atsisakė tiaros virš popiežiaus herbo, atsisakė Vakarų Patriarcho titulo. Jis suteikė ir visiškai naują ekumeninį postūmį, nes ekumeninis dialogas jau buvo tam tikroje aklavietėje. Jis parodė, kad skirtumai nebūtinai atidalija. Vienas įspūdingiausių jo popiežystės epizodų buvo triumfališka kelionė į Didžiają Britaniją: žiniasklaida iš pradžių reagavo labai neigiamai, bet vėliau pakeitė toną. Kodėl? Kaip sakė britų ambasadorius, žiniasklaida tiesiog suprato, kad jos požiūris yra nepopuliarus. Tai, kad popiežius kalbės parlamente visam britų poliniam elitui, dar visai neseniai buvo neįsivaizduojama. Aišku, Lietuvoje vėlgi tai nebuvo daug kam įdomu. Grįžtant prie Benedikto, jis padėjo teologinius pamatus dabartinei Pranciškaus veiklai. Taigi, kad ir kaip keistai beatrodytų, Pranciškus tęsia Benedikto veiklą.