2015 07 22

Rosita Pipirienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Vaiko pojūčiai – pasaulio pažinimo vartai

Dar visai neseniai mamoms ir tėčiams buvo svarbiausia vaiko intelektinis lavinimas, žinių ir informacijos perteikimas, buvo net šiek tiek liguistai susižavėta proto įtaka vaiko gyvenimui ir vystymuisi. Tačiau sugrįžtama prie kūno pojūčių svarbos, tampa vis populiariau vaikus leisti į įvairias jogos mokyklėles, sporto būrelius, skatinti mankštintis, bėgioti ir visaip kitaip lavinti kūno galias.

Taip tėvai stengiasi treniruoti vaiko kūną, jį stiprinti, suaktyvinti. Bet kartais atrodo, kad vaikai yra verčiami užsiiminėti įvairiais sporto pratimais, mankštelėmis, meditacijomis, daryti jogos „asanas“ ar bėgioti su tėčiu rytais/ vakarais. O vaikai labai nemėgsta spaudimo ir darymo „per prievartą“, jie prieštarauja, pervargsta, zirzia ir kitaip rodo nepasitenkinimą, kai judėti ir pažinti pasaulį yra verčiami, o ne patys tai sugalvoja.

Atrodo, galima stiprinti vaiko kūno galias ir kasdienybėje, tikrai nereikia už tai mokėti didelių pinigų ir aukoti begales laiko, ir visas šis procesas gali būti įdomus, malonus ir įtraukiantis, o ne priverstinis ir prieštaraujantis prigimtinėms vaiko savybėms.

Apie pojūčių galią

Žmogus apdovanotas puikiais instrumentais, kurių dėka gali pažinti pasaulį, save, justi savo kūną, orientuotis aplinkoje, naudotis daiktais, fiksuoti įvairiausius išorės siunčiamus signalus, bendrauti su žmonėmis, išreikšti save. Tos gamtos dovanos vadinamos pojūčiais. Kūdikiai ir maži vaikai ypač jautrūs pojūčių siunčiamiems signalams, jie tiesiog gyvena pojūčių pasaulyje, tačiau vaikui augant pojūčiai silpnėja, kartais tampa netikslūs, migloti, o suaugę žmonės dažnai išvis nesusimąsto, kad egzistuoja tokie pojūčiai ir ką jie gero mums gali duoti. Tačiau būtent išvystyti pojūčiai padeda geriau orientuotis pasaulyje, pažinti ir tobulinti savo kūną, taip pat skatina mąstymo, atminties, dėmesio vystymąsi, kartu vaikas tobulėja intelektualiai ir fiziškai, lavėja jo vaizduotė, kūrybiškumas, vaikas, turintis išvystytas pojūčių funkcijas, daug geriau sugeba sutelkti dėmesį ir geriau mokytis.

Pojūčiai yra penki: rega, klausa, skonis, uoslė, lytėjimas. Taip pat labai svarbi yra ir intuicija, ji gali būti vadinama šeštuoju pojūčiu.

„Žiūrėk!“ (Rega). Vaikai nebijo žiūrėti – jie viską mato, stebi, tyrinėja, apžiūrinėja, ir kartais atrodo, jog įkyriai spokso. Svarbu nedrausti vaikui žiūrėti, net jeigu atrodo, kad tai trunka amžinybę, baisu, ką pagalvos aplinkiniai, ir jums dėl to gėda. Rega yra vienas iš svarbiausių būdų, kuriais mes pažįstame pasaulį, todėl labai svarbu vaiką nuo mažumės mokyti stebėti ir kalbėti apie tai, ką mato: kokie aplink yra daiktai, spalvos, kokius žmones pastebi, kokie jų rūbai, kokios šukuosenos, kokius vaikas mato gyvūnus, augalus, nepamiršti bent kartą per dieną pažiūrėti į dangų, į žemę po kojomis ir atidžiai pamatyti visa tai, kas aplinkui. Reikėtų neskubinti einančio pasivaikščioti vaiko, leisti jam stebėti ir tyrinėti aplinką savo tempu. Jeigu rado gražų akmenėlį, tegu jį ilgai stebi, apžiūri. Jeigu skrenda drugelis ar paukštis, irgi galima sekti jį žvilgsniu. Jokiu būdu nedrausti vaikui žiūrėti: „Nespoksok“, „ko čia įsižiūrėjai į gėlę, argi yra čia kas įdomaus“, „nežiūrėk taip įkyriai į berniuką, nes jis supyks“. Galima su vaiku apsidairyti aplinkui ir išvardyti viską, ką matome: kas daugiau detalių pastebės? Galima ilgai ir atidžiai tyrinėti vieną pasirinktą daiktą, pamatyti jo spalvą, faktūrą, dydį, formą.

„Klausyk!“ (Klausa). Klausa leidžia patirti ir išgirsti garsus. Kūdikiai ir maži vaikai labai daug eksperimentuoja su savo balsu – ir tai yra puiku. Nors kartais gali atsibosti ištisai niūniuojama ta pati melodija arba vaiko spygavimai, bet reikia leisti vaikui naudoti savo balsą taip, kaip jam yra gerai. Vaikas pradžioje savo gyvenimo visus norus ir poreikius išsako balsu, nes kalbėti dar nemoka. Jis verkia, rėkia, krykštauja, šnypščia, guguoja, burbuliuoja ir visaip kitaip rodo savo galią. Todėl bent jau kūdikiui reikėtų leisti garsus leisti taip, kaip jis nori. Lygiai taip pat jam svarbu visi garsai ir balsai, kurie yra aplink jį. Todėl su vaiku nuo jo pradėjimo, kai užsimezga jo gyvybė mamos pilve, reikėtų kalbėtis. Tyrimais nustatyta, kad vaikas, būdamas mamos pilve, išmoksta atskirti mamos balsą ir dar vieną, du kitus balsus, kurie dažnai jį per pilvuką šnekina. Taip pat vaikui labai svarbi įvairiausia muzika – ritmo mušimas samčiu per puodų dangčius, muzikos instrumentų grojimas, lopšinių, dainelių dainavimas ir t. t. Namuose reikėtų turėti būgnelių, varpelių, lazdelių ritmui mušti. Galima pasidaryti barškučių, į plastikinius butelius įdedant kuo įvairesnių daiktų: akmenėlių, kankorėžių, pupelių ir stebėti, kuo jų skleidžiami garsai skiriasi, kaip skamba akmenėliai, o kaip – kankorėžiai. Taip pat vaikai labai mėgsta trumpus eilėraštukus, kuriuos bando pamėgdžioti ir sako kartu su tėvais. Su vyresniais vaikais galima kalbėtis apie garsus, kuriuos girdime: ar tai šiurkštus, ar švelnus garsas, ar garsus, ar tylus, ar malonus, ar erzinantis? Dar galima už vaiko nugaros sukurti tam tikrus garsus naminėmis priemonėmis: vandens čiurlenimas iš krano ar indo, barbenimas pirštais į stalą, popieriaus glamžymas, trepsenimas kojomis, beldimas šaukšteliu į stiklinį indą ir pan. Vaikas turėtų spėti, kokį garsą girdi. Dar galima užsimerkti ir minutę klausytis visų garsų, kurie yra aplink. Po to visi dalyviai pasako, kokius garsus girdėjo.

„Paliesk!“ (Lytėjimas). Vaikai labai mėgsta viską čiupinėti, tyrinėti rankomis ir kojomis. Todėl nereikėtų drausti vaikui liesti daiktų, jeigu jie nėra pavojingi sveikatai ir gyvybei. Lytėjimo pojūtis padeda pažinti savo kūną, todėl svarbu nedrausti vaikui „pasiknaisioti“ po savo kūno užkaborius: įkišti pirštuką į nosytę, ausį, pirštais nukeliauti į burnytę, patyrinėti savo lytinius organus. Taip pat vaikas labai mėgsta liesti kito žmogaus veidą, kūną. Svarbu leisti liesti tiek, kad jums neskaudėtų. Jeigu vaikas iš visų jėgų rauna tėčiui plaukus, o tėtis sukandęs dantis šypsosi – kažkas negerai, vaikas turi kuo anksčiau išmokti, kada kitam žmogui daro skaudžiai, o suaugęs žmogus turi neleisti vaikui liesti kito žmogaus ar savęs agresyviai. Su vaikais galima žaisti įvairius lytėjimo pojūtį ugdančius žaidimus. Pavyzdžiui, į storą, neperšviečiamą maišą įdėti kuo daugiau ir įvairesnių daiktų, žaislų, naudojamų namuose: pieštuką, šukas, lėlę, žaislinę mašinytę, knygą, puodelį, šaukštą, segtuką, lėkštę, neaštrų peilį, sagą, raištuką ir t. t. Tada visi dalyviai paeiliui nežiūrėdami iš maišo paima po vieną daiktą, atidžiai pačiupinėja jį ir bando atspėti, ką turi rankose. Dar vaikai labai mėgsta pasaulį liesti kojomis: vaikščioti basomis po įvairius paviršius: smėlį, akmenukus, vandenį, kilimą, medines grindis, žolę, kruopas, rankšluostį, švitrinį popierių. Pavaikščiojus galima su vaikais pasikalbėti, kokių jausmų sukelia ėjimas įvairiais pagrindais. Aišku, reikia nepamiršti „aklos vištos“ žaidimo: užrištomis akimis pagauti vaiką ir atspėti, kas jis toks. Taip pat tapymas rankomis, kojomis, lipdymas iš molio, plastilino, žaidimai su smėliu ir vandeniu irgi lavina vaikų lytėjimo pojūtį.

„Ragauk!“ (Skonis). Liežuvis yra svarbi mūsų kūno dalis, tik mes dažnai tai pamirštame. Tačiau vaikai puikiai žino, kaip malonu laižyti: ledus, sniegą, medų, citriną, druską, cukrų, ledinukus, šaltą geležį, uogienę, mamos veidą… Labai svarbu vaikui leisti valgyti savu tempu, jo neskubinti, mažam vaikui (o kartais ir paūgėjusiam) leisti valgyti rankomis, nepamiršti skanauti maisto, o ne ryti didžiuliais kąsniais, patyrinėti tai, ką valgom. Skonio pojūtis gali padėti pajusti ne tik kartumą, rūgštumą, saldumą ir sūrumą, bet ir karštį, šaltį, kietumą, minkštumą, šiurkštumą, švelnumą. Todėl dažnai kalbėkitės su vaiku, koks maistas jam patinka, ko jis nemėgsta, kodėl jam vienas maistas skanus, o kitas neskanus. Surenkite skanavimo šventę: nupirkite po nedaug visokių produktų, vaisių, uogų, kurie turėtų kuo įvairesnių skonių, ir visi susėdę lėtai visko po truputį ragaukite. Paragavę aptarkite, ką jaučiate, koks skonis skaniausias, koks nemaloniausias. Kartais bandykite valgyti tik rankomis arba skanauti tik po vieną atskirą detalę, esančią lėkštėje: atskirai atsikąskite bulvės, pajuskite jos skonį, po to – mėsos, dar vėliau – agurko. Aptarkite, ar yra skirtumas, kai valgai viską kartu ir kai viską atskirai.

„Uostyk!“ (Uoslė). Uoslės pojūtis įgalina jausti įvairiausius kvapus. Vaikai mėgsta uostyti, todėl reikėtų kuo dažniau išvykti ten, kur galima užuosti vis naujų kvapų. Gamtoje galima uosti augalų, gėlių, medžių, vandens, žemės kvapus. Taip pat ir gyvūnai turi savo kvapą: tegu vaikas pauosto, kaip kvepia šuns, katės, žiurkėno kailis, kokį kvapą skleidžia arkliai, karvės, kiaulės. Galima uostyti maistą, kurį ruošiamės valgyti ir įvardinti, kaip jis kvepia. Taip pat stiprius kvapus skleidžia vaisiai, daržovės, uogos. Galima parduotuvėje sustoti prie lentynų ir pauostyti, kaip kvepia pomidorai, citrinos, kriaušės, bananai ir t.t. Taip pat galima daryti įvairias arbatas, ir pagal kvapą bandyti spėti, kokios tai arbatos. Galima žaisti žaidimą, kai vaikas užsimerkęs bando atspėti, kokį daiktą ar augalą jūs jam duodate uostyti. Čia tinka ne tik natūralių kvapų augalai, vaisiai, bet ir muilai, kvepalai, geležiniai daiktai, dantų pasta, knyga ar žurnalas, gėrimai, sausainiai, šokoladas ir t.t.

„Pajusk!“ (Intuicija). Šis pojūtis kol kas apibrėžiamas labai abstrakčiai, tyrinėjamas labai atsargiai ir yra žmonių, kurie apskritai neigia, jog intuicija egzistuoja. Šis pojūtis susijęs su tuo, kas yra anapus realybės, anapus to, kas aiškiai žinoma, realiai suvokiama protu. Intuicija kalba tada, kai dar nėra jokių minčių ir žodžių. Gana sunku kalbėti apie šį pojūtį, tačiau tai yra labai svarbu ir įdomu, be to, intuiciją irgi galimą lavinti, kaip ir kitus pojūčius. Intuicija apima tai, kas nėra protas: fantaziją, kūrybiškumą, vaizduotę, energiją, dvasingumą, tikėjimą. Todėl visi žaidimai ir pratimai, kurie lavina vaizduotę, kūrybiškumą,  lavina ir intuiciją. Galima vaiko paprašyti, kad jis įsivaizduotų visus savo šeimos narius (ir save) kaip kokius nors simbolius ir apie juos papasakotų. Važiuojant viešuoju transportu galima su vaiku pafantazuoti, kokie žmonės važiuoja kartu, paspėlioti, ką jie jaučia, kokie jų norai, kur jie važiuoja, ką jie dabar galvoja ir pan. Taip pat galima žaisti žaidimą: „Įsivaizduok, kad…“ Šis žaidimas yra be ribų, galima įsivaizduoti, kad vaikas jau užaugo, koks jis bus, ar turės šeimą, kiek turės vaikų, kokį darbą dirbs. Galima įsivaizduoti, kad esame negyvenamoje saloje: ką ten vaikas veikia, kokie žmonės yra su juo. Galima susikeisti su tėvais vietomis: vaikas bus tėčiu (ar mama), ką jis darys, kaip auklės savo vaikus (kurie yra jo tėvai), kaip gyvens. Visos vaiko fantazijos, vaizduotės žaismas yra susiję su intuicija. Dažnai tėvams visos šios vaiko „nesąmonės“ atrodo nepriimtinos, kvailokos arba tėvus gąsdina, todėl jie vengia su vaikais pasikalbėti ir paskatinti tas kūrybiškas mintis. Bet tada užkertamas kelias intuicijos sklaidai, vaikas turi slėpti savo fantazijas, pasijunta vienišas ir nesaugus. Taip pat intuiciją lavina ir pokalbiai apie tikėjimą, Dievą, mirtį, pomirtinį gyvenimą, įvairius vaikų nesamus draugus, sapnus.

Jei stabdysime, nelavinsime…

Jeigu tėvai neleidžia vaikams natūraliai naudotis pojūčiais, nesuteikia erdvės eksperimentuoti, neugdo jų pojūčių, gali susidurti su įvairiais sunkumais ar net vaikų patologinėmis būsenomis.

– Nesivysto vaiko tikrasis „aš‘, jis praranda gebėjimą jausti save, neįsisąmonina savo norų, jausmų, poreikių, nemoka kelti tikslų ir jų įgyvendinti.

– Vaikas nepasitiki savimi, stabdomas jo saviraiškos jausmas, kūrybiškumas, nesivysto meniniai, protiniai gebėjimai.

– Vaikas nemoka džiaugtis smulkmenomis, nepastebi gražių, estetinių detalių aplinkoje, nesugeba pajusti džiaugsmo, pasitenkinimo ir laimės jausmo.

– Vaikas gali būti nerimastingas, baikštus, įtarus, gali išsivysti liguista aplinkos, kitų žmonių baimė.

– Apima dažnas nuobodulio jausmas, abejingumas, apatija, kartais depresiškos nuotaikos, vaikas gali būti verksmingas, pernelyg jautrus.

– Vaikas nemoka žaisti vienas, bijo ir nemėgsta vienatvės, neranda mėgstamos veiklos, dažnai būna priklausomas nuo suaugusių žmonių, nesavarankiškas.

– Gali pasireikšti agresyvumas, isteriškumas, vaikas būna irzlus, įnoringas, nemoka pozityviai išreikšti pykčio.

– Susiformuoja sunkūs, problemiški santykiai su aplinkiniais, vaikas būna linkęs užsisklęsti, nebendrauti, arba, atvirkščiai, nuolat nori būti dėmesio centre, konkuruoja, siekia visur ir visada būti lyderis.

Būkime žmonėmis

Žmogus tapo žmogumi tik iš smalsumo- nes norėjo viską ištyrinėti, paliesti, paskanauti, pauostyti, kuo daugiau pamatyti ir išgirsti. Taigi leiskime savo vaikams būti žmonėmis, nestabdykime gamtos duotos jėgos ieškoti ir atrasti, leiskime jiems eksperimentuoti, pažinti save ir pasaulį. O kartais ir patys tapkime vaikais – stebėkime, tyrinėkime, įsijauskime ir kartu su savo atžalomis išgyvenkime atradimo džiaugsmą ir nuostabą.