2015 07 23

Jurga Žiugždienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Iš naujo atrasti Marijampolę

Marijampolė nėra mano gimtasis miestas tiesiogine prasme. Tačiau čia atsidūriau ankstyvoje vaikystėje, augau ir  įaugau, baigiau mokyklą. Senosiose miesto kapinėse palaidoti mano proseneliai, seneliai. Kartą labai aiškiai suvokiau ir pajutau – kad gimtinė, Tėvynė yra būtent ten, kur ilsisi tavo protėviai. Galbūt dar ir todėl Marijampolė manęs lig šiol „nepaleidžia“, nors jau daugelį metų čia atvažiuoju tik per didžiąsias metų šventes ir atostogas.

Vis tik manoji Marijampolė buvo „susitraukusi“ iki keleto objektų ir žmonių – atvykusi čia pasisvečiuoti nelabai domėdavausi tuo, kas nauja, nebent tai neišvengiamai pasipainiodavo mano kelyje. Kartais Marijampolė atrodydavo pažįstama iki nuobodulio – kiek gi galima vaikščioti vis tais pačiais takais, pro tas pačias vietas? Todėl ji susitraukdavo dar labiau: iki tėvų namų, daržo su „tikromis“ braškėmis ir jaunais žirniais, kažkokio beveik ritualinio apsilankymo prie senosios Marijampolės užtvankos bei vizito pas mylimą buvusią lietuvių kalbos mokytoją.

Tačiau pastarąjį kartą Marijampolėn atvažiavau užsibrėžusi ją pažinti ir atrasti iš naujo. Kažkodėl nusprendžiau tai pradėti nuo rašytojo V. Mykolaičio-Putino memorialinio muziejaus, kuriame nebuvau buvusi ir, prisipažinsiu, netgi nežinojau apie jo egzistavimą. Muziejų rasti pasirodė ne taip lengva. Kažkokiame gide nurodytas adresas jo visiškai nesiejo su Rygiškių Jono gimnazija, kurioje pastarasis muziejus, pasirodo, įsikūręs. Taigi, teko kiek paklaidžioti, kol tai suvokiau. Tačiau, pasirodo ne veltui – pakeliui išvydau  mano dar „neatrastą“ jau prieš keletą metų šalia Evangelikų liuteronų bažnyčios „išdygusį“ paminklą Kristijonui Donelaičiui, pasirodo, pirmąjį visoje Lietuvoje iš pastatytų jau Nepriklausomybės laikotarpiu.

Galbūt kiek ekscentriška ekskursiją po Marijampolę – katalikišką, vienuolių marijonų miestą – pradėti nuo Evangelikų liuteronų bažnyčios. Tačiau tyrinėjant Marijampolės senamiestį nuo rytinio galo, ko gero, tai – pirmasis svarbus istorinis ir architektūrinis objektas. Ši bažnyčia buvo pastatyta 1844 m. O po šimtmečio, 1940-aisiai, Lietuvą okupavus sovietams, uždaryta, apgriauta, jos turtas suniokotas. Mano vaikystėje tai buvo Kapsuko sporto mokykla su baseinu. Ir tik 1992 m. bažnyčia vėl buvo sugrąžinta evangelikų liuteronų parapijai, o 1995-aisiais baigtas jos atstatymas.Marijampolė: evangelikų liuteronų bažnyčia

Vis tik tąsyk V. Mykolaičio-Putino muziejaus aplankyti nepavyko (o gal ir nebuvo labai verta, nes, pasirodo, šį rašytoją su Marijampole sieja tik tai, jog jis Rygiškių Jono gimnazijoje mokėsi ketverius metus) – turintieji jo raktą atostogavo, tačiau Rygiškių Jono gimnazijos darbuotoja maloniai pakvietė užeiti į pastarosios mokyklos istorijos muziejų, kuriame man taip pat netekę būti.

Garsioji Marijampolės Rygišių Jono gimnazija – iš pradžių septynmetė mokykla – buvo įkurta 1867 m. Nors po 1863-64 m. sukilimo caro valdžia Lietuvoje uždraudė lietuvių kalbą, lietuvišką raštą ir lietuviškas mokyklas, tačiau Užnemunėje buvo laikomasi kitokios politikos. Kadangi čia buvo labai stipri Lenkijos įtaka, caro valdžia leido mokyklose dėstyti lietuviškai, dirbti lietuviams mokytojams. Taip Marijampolėje atsirado ši mokykla,  kuri vėliau tapo  lietuvybės židiniu ir nepriklausomybės atgimimo lopšiu. 1920 m. jai buvo suteiktas Rygiškių Jono vardas. Šiuo slapyvardžiu pasirašinėjo čia kadais mokęsis kalbininkas Jonas Jablonskis. Vincas Kudirka,  Kazys Grinius, Pranas Mašiotas, Petras Klimas, Pranas Vaičaitis, Petras Kriaučiūnas, Matas Šalčius bei daug kitų Lietuvos mokslininkų, menininkų ir literatų taip pat buvo šios mokyklos ugdytiniai. Jos slenkstį mynė ir šeši 1918 m. vasario 16-osios Akto signatarai.

Net ir sovietmečiu Jono Jablonskio vidurinė  mokykla – „jablonskinė“ – Marijampolėje t.y., tuometiniame Kapsuke – buvo „geriausia“, prestižiškiausia, joje, vienintelėje iš visų miesto mokyklų buvo mokoma  lotynų kalbos.

Marijampolė: Rygiškių Jono gimnazija

Jei manęs paklaustų, kas šiuo metu Marijampolėje man gražiausia, atsakyčiau – akmeninis paukštelis, 2012-aisiais nutūpęs ant subtiliai pievų gėlėmis išraižyto marmurinio luito-suolelio priešais nykoką, nors ir naują Kultūros centro pastatą. Tą aptiksime visai šalia Rygiškių Jono gimnazijos, eidami link pačios miesto širdies – Basanavičiaus aikštės. Paukštelio, „giedančio“ akmeninėje pievoje, skulptūra – vardinis pasaulinio garso operos primadonos, kilusios iš Marijampolės – Violetos Urmanavičiūtės-Urmanos suolelis, sukurtas kauniečio skulptoriaus K. Lanausko.

Ne kartą esu jį fotografavusį tiek tuščią, tiek su man brangiais žmonėmis. Tačiau lig šiol nebuvau nosies įkišusi į patį Kultūros centrą – kažkodėl ten susiruošdavau kaip tik tada, kai jis būdavo uždarytas. Tačiau šįsyk pasisekė. Per vieną apsilankymą apžiūrėjau net penkias parodas – nuostabių karpinių, nūdienos Marijampolės dailininkų paveikslų, V. Karpavičiaus fotografijų, dailininkų, kilusių iš Sūduvos, jubiliejinę ir Kunigo I. Plioraičio tapybos darbų su Marijampolės vaizdais,  skirtą jo 55 – ųjų kunigystės metinių paminėjimui. Būtina paminėti ir Kultūros centro pasididžiavimą  –  žymaus rusų peizažisto I. Levitano (1860 – 1900) originalų paveikslą, puošiantį santuokų ceremonijų salę. Taip pat derėtų pagirti ir šios įstaigos darbuotojų malonų apsiėjimą su lankytojais bei paslaugumą ir pridurti, kad visa tai pamatyti ir patirti galima nemokamai!

Menų galerijos įkūrėjos Marijampolės kultūros centre išeivijos dailininkės, kilusios iš Sūduvos, M. B. Stankūnienės paveikslas.

Išėjus iš Kultūros „šventovės“ prieš akis atsiveria Marijampolės centras – Basanavičiaus aikštė su paminklu „Tautai ir kalbai“, sukurtu marijampoliečio skulptoriaus K. Balčiūno ir atidengtu 2009 m. Nemažai miestiečių buvo nepatenkinti šiuo paminklu – pradedant menininkais baigiant paprastais marijampoliečiais. Vieniems užkliuvo jo kaina – apie 2 milijonai litų ir dar sunkmečiu, kitiems – nuogas raitelis, drauge su žirgu „pamautas ant baslio“ ir nežinia kur bei kodėl besiruošiąs sviesti strėlę ar ietį. Paminklo papėdėje – jo atsiradimui paaukojusiųjų sąrašas, kuriame nemažai ir LDDP politikų pavardžių. Kas tiesa, tai tiesa – bet Marijampolėje, kaip užkerėtoje, rinkimus į miesto valdžią, nuolat laimi kairieji…Atrodo, kad dauguma marijampoliečių taip ir liko kapsukiečiai…

Beje, pasirodo, šioje aikštėje kadais buvo Pašešupio kaimas, iš kurio Marijampolė kildinama jau nuo 1667 metų. Po Šiaurės karo ir Prienų pilies sugriovimo į vietovę šalia  Pašešupio kaimo atsikraustė Prienų seniūno grafo G. Butlerio giminė ir 1717 m. čia įkūrė Kvietiškio dvarą. Grafui nepatiko Pašešupio vardas ir kaimas buvo pavadintas Starapole. Grafienė Pranciška Butlerienė, kurios garbei pavadinta viena Marijampolės sanamiesčio gatvių, besirūpindama savo pavaldinių sielovada, iš Lenkijos pakvietė vienuolius marijonus, tad tarp Šešupės ir Javonio upelio buvo pastatytas vienuolynas ir bažnyčia. Aplink ėmė augti kitas miestelis, kuris buvo pavadintas Marijampole (minima nuo 1756 m.). Vėliau kaimas ir dvaras susijungė ir tapo Marijampolės miestu.

Stoviu pačiame centre. Eisiu į kairę – atsidursiu Poezijos parke pašešupy. Beje, tikriausiai iš pat pradžių reikėjo paminėti, kad per Marijampolę teka upė Šešupė, apdainuota netgi paties Maironio. Suksiu dešinėn – paėjėjusi kelis šimtus metrų atsirasiu senamiesčio skverelyje, kur įsikūrusios…katės. Gal vis tik pirma aplankysiu jas. Nors mielos trijų katyčių skulptūrėlės, „žaidžia“ su vandeniu, krintančiu nuo originalaus fontano sienelės, jau nuo 2012-ųjų, tądien jas išvydau primą kartą. Pasirodo, jas sukūrė tas pats paminklo „Tautai ir kalbai“ autorius K. Balčiūnas. Įdomus posūkis.

Visai netolies, P. Butelrienės gatvėje, – restauruota buvusi žydų sinagoga, tiesa, neveikianti – Marijampolėje nebėra kam jos  lankyti. Joje prieš gerus metus įsikūrė turtinga dailės galerija, kurią taip pat aplankiau pirmąjį kartą. Kultūros mecenatė, išeivijos dailės paveldo puoselėtojos bei tyrinėtoja  Birutė Kleizaitė-Vasaris miestui padovanojo savo asmeninę apie 400 paveikslų kolekciją, kuria Marijampolė gali pelnytai didžiuotis ir tikėtis pritraukti daugiau svečių. Beje, galerijos lankymas taip pat nekainuoja nė cento.

O dabar tuo pačiu keliu grįžkime į Basanavičiaus aikštę ir nusileiskime į Poezijos parką. Prisimenu, kaip vaikystėje jame atsirado fontanas. Ko gero tada vienintelis visame Kapsuke. Deja, jį įjungdavo tik rugsėjo pirmąją, vienai dienai. Netoliese esantis kažin kam įrengtas baseinėlis tyvuliuodavo maurais ir šiukšlėmis, vėliau visai išseko, o šiukšlės ir sudaužyti buteliai jo dugne kėlė neviltį. Šiandien, po parko rekonstrukcijos, kuriai, tiesą sakant, atrodė, nebus galo, čia veikia ne vienas fontanas ir kol kas kiekvieną dieną, be paliovos. Dar vienas įdomesnis Poezijos parko akcentas – paminklėlis Vytautui Kernagiui atminti su jo kadais dainuota fraze: „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ (skulptorius – marijampolietis J. Narušis). Po rekonstrukcijos šis parkas tapo tikru marijampoliečių traukos centru. Nesvarbu, šiokiadienis ar šventadienis, o ypač šiltuoju metų laiku, čia gausiai vaikštinėjama, važinėjamasi dviračiais – tik spėk žiūrėti, kad nebūtum parblokštas. Atsirado netgi ratuotas ledų kioskelis. Nežinia, kiek čia iš tiesų liko poezijos. Na, bent jau vieną vasaros pilnaties naktį tai tikrai – kai čia su bandelėmis pasirodo poetė-matematikė Luana Masienė, kviesdama marijampoliečius skaityti poeziją ir jos klausytis.

Už Poezijos parko, o gal tikslsiau jo pakraštyje rymo raudonmūrė Marijonų gimnazija. Išties rymo – nes vasara, atostogos, tad mokyklos kiemas plyti tuščias ir tylus. Šios mokyklos pradžia siekia 1921 m., kai tuometė Švietimo ministerija leido vienuoliams marijonams mieste steigti privačią aukštesniąją mokyklą. 1923 m. vienuolyno teritorijoje buvo pastatytas trijų aukštų juvenatas – gimnazija su bendrabučiu. (Vėlgi nežinojau – maniau, kad šis pastatas kur kas senensnis).1929–1940 m. išleista dvylika abiturientų laidų. 1940 m. gimnazija buvo uždaryta. Sovietmečiu ten buvo internatinė vidurinė mokykla, garsėjusi stipriu vokiečių kalbos mokymu. 1997 m. spalio 16 d. vyskupo J. Žemaičio MIC dekretu įsteigta Marijonų mokykla. 2008 metais ji buvo pertvarkyta į gimnaziją.

Pagaliau – Šv. Arkangelo Mykolo bazilika, kuri glaudžiai susijusi su Marijampolės pradžia. Šios bažnyčios pirmtakė buvo apie 1717 m. Prienų seniūno M. Butlerio pastatyta medinė koplyčia. 1809 m. sudegus grafienės P. Butlerienės statytai medinei bažnyčiai, buvo pradėta statyti mūrinė ir 1824-aisiais pašventinta. Neobaroko bruožų turinti bažnyčia buvo ne kartą plėsta, puošta, sujungta su šalia esančiu marijonų vienuolynu. Prisipažinsiu, tik dabar sužinojau, kad joje, Švč. Jėzaus Širdies koplyčioje, nuo 1934-ųjų ilsisi arkivyskupo, tapusio palaimintuoju, Jurgio Matulaičio palaikai.

Senoji užtvanka – nusileidus Bažnyčios gatvės uodegėle, čia pat, už  Šv. Markangelo Mykolo bazilikos, – man viena mieliausių Marijampolės vietų. Galbūt, kad susijusi su jaunystės prisiminimais, o gal kad tai sankryža, kryžiaus centras, kurio horizontalė – iš vandens, o vertikalė – iš asfalto ir dulkių. Upė – vienas svarbiausių kiekvieno miesto akcentų, tarsi arterija, kur gali užčiuopti jo pulsą. Šešupė ties užtvanka ir žemiau jos, kiek akys užmato, atrodo sekli ir lėta, kasmet vis labiau užankanti. Nejau tai atspindi Marijampolės dvasią? Pastaraisiais metais čia vyko rimti miesto viešųjų vietų rekonstrukcijos darbai. Šiandien Marijampolė, bent jau reprezentacinėse vietose „blizga“ įvairių profilių trinkelių, plytelių dangomis. Vis tik man čia per daug akmens, po kuriuo įkalinti didžiuliai plotai. O visai netolies plyti dešimtmečiais netvarkomos duobėtos gatvės bei išsiklaipę šaligatviai. Merdi ir upė, kuri, atrodo, nelabai kam rūpi…Merdi ir apleistas užtvankos pastatėlis, keliaudamas iš vienų rankų į kitas. Tačiau gal tas apleistumas ir yra savotiškai mielas? Tąkart vaikštinėjant po Marijampolę, prie senosios užtvankos viskas atrodė taip kaip ir pernai, o gal net ir prieš dešimt ar dvidešimt metų. Tačiau nė nenujaučiau, kad po keleto dienų čia viskas atrodys štai kaip!

Marijampolės užtvanką neseniai „atgaivino“ JAV menininko Ray Bartkaus piešinys, kuris, kaip žadama, bus nuolat keičiamas.

Grįžkime Bažnyčios gatvės uodegėle aukštyn ir dešinėje išvysime restauruotą Marijampolės municipalinio teatro pastatą. Pastatas kaip pastatas, tačiau apie Marijampolės teatro įdomią ir vingiuotą istoriją šio miesto šviesuolis, nusipelnęs pedagogas Vytautas Viliūnas yra parašęs ištisą monografiją. Jei nekantraujate apie Marijampolės teatrą šį bei tą sužinoti dabar, tai rasite Bernardinai.lt pokalbyje su garbiuoju V. Viliūnu.

Palikę teatrą ir paėjėję keletą dešimčių metrų P. Armino gatve, pasieksime Marijampolės miesto sodą. Jo rekonstrukcija truko ne vienus metus ir, atrodo, kad nieko iš to neišeis: medžiai iškirsti, parką vagoja išrausti grioviai. Šiandien čia, kaip ir kitose neseniai rekonstruotose miesto vietose, pavyzdinė tvarka. Nepaliaujamai veikiantis fontanas, kuriame turškiasi vaikai bei žaidimų aikštelė.

Marijampolės miesto sodas

Vietoje Nepriklausomybės pradžioje nuversto V. Mickevičiaus-Kapsuko „stabo“, 2010 m. Marijampolės Vytautų klubo iniciatyva, čia iškilo paminklas Vytautui Didžiajam. Pasirodo, jis Miesto sode turėjo atrasti dar tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje, minint 500-ąsias Vytauto mirties metines. Nesuspėta, tačiau, kaip sakoma, geriau vėliau, negu niekad.

Priešais miesto sodą, priešingoje Vytauto gatvės pusėje – Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia. Marijampolės svečiui ji gali pasirodyti keistokai: vienas bokštas – stačiatikių cerkvės „svogūnas“, kitas – šauna į dangų tarsi raketa ar nusmailintas pieštukas. Kodėl? Iš tiesų 1888 m., carinės Rusijos laikais, ši bažnyčia buvo pastatyta kaip stačiatikių cerkvė. Po Pirmojo pasaulinio karo Seinų vyskupas perdavė cerkvę marijonų vienuoliams, kurie ją pertvarkė į katalikų bažnyčią. Ši netrukus tapo Lietuvos kariuomenės bažnyčia, o 1940-aisiais prie jos buvo įkurta parapija. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia buvo uždaryta ir paversta sandėliu. Savo veiklą Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia atnaujino 1990 metais. Restauruojant bažnyčią buvo nuspręsta cerkvę menančius bokštų „svogūnus“ „katalikizuoti“. Tačiau „nusmailinus“ vieną bokštą kažkodėl kitas paliktas koks buvęs. Taigi, tarsi pasirinktas keistas kompromisas…Nors gal nereikėjo „smailinti“ nė to pirmojo?

Toliau Vytauto gatve toldami nuo miesto centro, prieisime niūroką parką su sovietinių karių kapinėmis. Jo gilumoje – legendinės Marijampolės mokytojų seminarijos rūmai. Kodėl ji legendinė – nesiplėsiu, kadangi  vėl siūlau paskaityti, ką apie tai pasakoja Vytautas Viliūnas interviu Bernardinai.lt.

Kaip matome, Marijampolėje nestinga istorinių pastatų, kultūros židinių, parkų, paminklų ir skulptūrų. Artėjant prie pabaigos, norėtųsi aplankyti dar vieną – iš tiesų ir esančią pačiame miesto  gale. Tai pati komiškiausia, šmaikščiausia skulptūra Marijampolėje – paminklas cukriniam runkeliui! Sunku buvo patikėti, kad mieste esama tokio paminklo, maniau, kad čia tik juokai, tačiau ryžausi tuo įsitikinti savo akimis. Ir ką gi – iš tiesų Marijampolės cukraus fabriko – pirmojo Lietuvoje – kieme tarsi kokia brangenybė lobių skrynioje pūpso tikrų tikriausias runkelis – tai kas, kad ne cukrinis, o metalinis. Pasirodo, čia jis įsitaisė dar 2011 m., minint cukraus fabriko 80-tąjį jubiliejų (autorius – skuptorius T. Povilionis). Bėda, kad šiandien iki šios ypatingos skulptūros nusigauti sudėtinga. Pėsčiomis tai – nemenkas atstumas iš daugelio miesto vietų, o važiuojant automobiliu teks daryti didžiulį lankstą, mat niekaip nesibaigia remontai geležinkelio atkarpoje, kertančioje Marijampolę…

Runklelio skulptūra. Kad jau prakalbau apie geležinkelį, teks keliauti ir į traukinių stotį, kur, ko gero, šįkart baigsime savo ekskursiją po Marijampolę. Nors geležinkelio stotis dailiai restauruota tiek išorėje, tiek viduje, šiandien čia traukiniai nesustoja – vis dėl tų geležinkelio remontų. Tai man primena pasakojimą, o gal tik anekdotą. Kai 1924-aisiais Marijampolėje buvo pastatyta geležinkelio stotis, per jos atidarymo iškilmę, berods, miesto meras esą pasakęs: „Kad pro šią stotį traukiniai važiuotų ir važiuotų, ir niekada nesustotų“…Tačiau, jau be juokų, Marijampolės geležinkelio stotis yra vertingas architektūros paminklas, savo originalumu išsiskiriantis iš kitų to meto panašios paskirties statinių. Tai – asimetriškas, moderno stiliaus pastatas, kurio dekore esama ir istorinių stilių reminescencijų ( neobaroko, neogotikos), tačiau stotį suprojektavęs inžinierius E. Frykas gebėjo visa tai sujungti į harmoningą visumą. Nuotrauka. Stotis.

Tad tokia mano iš naujo atrastoji Marijampolė. Kad apeitum visas čia paminėtas vietas, o kai kur ir užsuktum vidun, prireiks ištisos dienos. Vis tik dar ne visur suspėjau pabuvoti – nei Marijampolės kraštotyros muziejuje, nei Pal. Jurgio Matulaičio ar Prezidento K. Griniaus. Pirmajame esu lankiusis tik vaikystėje, o pastaruosiuose dviejuose kol kas dar ne. Taigi norint nuodugniai pažinti Marijampolę vienos dienos gali ir nepakakti. Taip pat neaplankėme objektų, susijusių su vietos partizanų veikla bei  tremtimi, nesuspėjome užeiti ir į senąsias kapines, kur ilsisi rašytoja Žemaitė ir palaidotas esą paties Lenino nesantuokinis sūnus A. Armando kapas.

Man pačiai dar maga daugiau sužinoti apie tarpukario Marijampolėje veikusį žydės Rachelės kiną, kurį savo prisiminimuose vis mena mano devynias dešimtis perkopusi giminaitė. Ji sakosi pažįstanti vieną, dar gyvą močiutę, kurią vaikystėje auginusi paslaptingoji Rachelė. Taigi kitąkart iš Marijampolės tikiuosi sugrįžti dar labiau praturtėjusi ir trokštanti tuo pasidalinti.

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.