Brangi virusinio hepatito kaina

Liepos 28-ąją prieš 90 metų gimė hepatito B viruso atradėjas Baruchas Samuelis Blumbergas, todėl Pasaulio sveikatos organizacija šią dieną mini kaip Pasaulinę hepatito dieną.

Šių metų rudenį Lietuvos valstybinė ligonių kasa svarstys galimybę kompensuoti antrosios kartos vaistus, tiesiogiai veikiančius hepatito C virusą. Apie tai bei kitas virusinio hepatito grėsmes – interviu su VU Infekcinių ligų centro direktoriumi prof. Arvydu Ambrozaičiu. Anot A. Ambrozaičio, iš visų hepatito virusų, sukeliančių kepenų uždegimą, Lietuvoje aktualiausia hepatito C problema – pacientui ją spręsti ne tik brangu, bet ir fiziškai bei psichologiškai sudėtinga.

Kokie simptomai pasireiškia žmogui, užsikrėtusiam hepatito virusu?

Pirmiausia atsiranda bendras silpnumas, gali šiek tiek mausti dešinę pašonę ar skaudėti sąnarius, dingti apetitas, mušti karštis. Gali pykinti. Vėliau – patamsėti šlapimas, pašviesėti išmatos, kankinti niežulys, pagelsti akys, veidas ir galiausiai visas kūnas. Vis dėlto išryškėję simptomai priklauso nuo to, kokios formos hepatito virusas yra patekęs į žmogaus organizmą.

Ar gali būti, kad žmogus, turintis hepatito virusą, jokių simptomų nejaučia?

Be abejo, ypač jei žmogus yra lėtinio viruso nešiotojas. Tokiu atveju, jau atsiradus simptomams, ligos stadija galimai pažengia toliau, o paskirtas gydymas tampa mažai veiksmingas.

Kuo skiriasi hepatito virusai A, B ir C, kuri šių formų – pavojingiausia?

Virusinis hepatitas A – tai mažiausiai pavojingas kepenų uždegimas. Juo, kaip ir žarnyno infekcijomis, užsikrečiama ne per kraują, o per rankas liečiant įvairius aplinkos objektus, vartojant užkrėstą vandenį ar maistą. Dažniausiai pacientai, užsikrėtę hepatito A virusu, serga ūmine ligos forma, kuriai būdinga gelta.

Šiomis dienomis hepatito A virusą iš tokių šalių, kuriose maistas gaminamas prastomis sanitarinėmis sąlygomis, pavyzdžiui, Egipto, Indijos ar Bangladešo, parsiveža keliautojai. Tačiau valgant termiškai neapdorotas jūros gėrybes, austres, krabus ar moliuskus, hepatito A virusu galima užsikrėsti ir aukštos klasės restorane.

Hepatito B ir hepatito C virusai – tai kraujo infekcijos. Lietuvoje užsikrėtusiųjų hepatito B virusu yra apie 30 tūkstančių. Kadangi didelė hepatito B viruso koncentracija aptinkama ne tik kraujyje, bet ir kituose organizmo skysčiuose, pavyzdžiui, makšties išskyrose, krūties piene, spermoje, žmonės šiuo virusu užsikrečia ir lytiniu keliu. Virusinio hepatito C koncentracija kraujyje žymiai mažesnė, todėl per lytinius santykius juo užsikrečiama rečiau.

Virusinis hepatitas C pastaruoju laikotarpiu tapo didžiausia ir aktualia Lietuvos problema. Manoma, jog užsikrėtusiųjų šia lyga yra apie 50 tūkstančių, tačiau tik 10–15 tūkstančių ligos atvejų yra išaiškinti – visi kiti užsikrėtusieji niekuo nesiskundžia, vaikšto tarp mūsų, ir nei mes, nei jie ką nors nutuokia apie virusą. Dėl šios priežasties hepatito C virusas dar vadinamas „tyliuoju žudiku“ – jis nepastebimai 20 ar 30 metų gali atlikti savo juodą darbą po kurio, atsiradus nusiskundimams, galimai išsivysto sunki lėtinė kepenų liga – kepenų cirozė.

Kokios žmonių grupės turėtų susirūpinti ir atlikti hepatito C tyrimą?

Kadangi hepatito C virusas plinta per kraują, o Lietuvoje kraujo donorai dėl hepatito C infekcijos pradėti tikrinti tik nuo 1993-iųjų, kai kraujo ar kraujo plazmos paėmimui buvo naudojami daugkartiniai švirkštai, rizikos grupei priklauso visi iki tol davę kraujo.

Be kraujo donorų, rizikos grupei priklauso ir pacientai, sergantys hemofilija, asmenys, kuriems atlikta hemodializė, iki 1993 metų – operacija, organų persodinimas ar kraujo perpylimas. Taip pat – procedūros, atliktos nesilaikant higienos normų, pavyzdžiui, odos tatuiravimas, auskarų vėrimas, akupunktūra. Derėtų pasitikrinti ir medicinos darbuotojams bei kitiems asmenims, turintiems profesinį kontaktą su krauju, asmenims, besinaudojantiems svetimomis higienos priemonėmis, pavyzdžiui, dantų šepetuku, per nesaugius lytinius santykius su keliais partneriais, ir tiems, kurie nors kartą leidosi narkotikus į veną ar kalėjo.

Skiepų nuo virusinio hepatito C nėra, be to, iki šiol neaišku, kokį imunitetą įgyja šia liga persirgęs žmogus. Ar galima sakyti, jog mokslininkai iš visų hepatito formų apie hepatito C virusą turi mažiausiai informacijos?

Virusinio hepatito C raida, imuniteto reiškiniai nėra iki galo ištirti ir ne visai aišku, kodėl vieni, sergantieji šia liga, pasveiksta, o kitiems liga progresuoja ir tampa lėtine – taip nutinka 50–85 procentams užsikrėtusiųjų.

Be to, hepatito C virusas nevienalytis, tai yra jis kasdien keičia savo antigeninę struktūrą, todėl labai sunku sukurti tokią vakciną, kuri veiktų visas nuolat atsinaujinančias daleles.

Kaip gydomos skirtingos hepatito viruso formos?

Hepatitu A sergantys žmonės pasveiksta beveik be gydymo. Jie paprasčiausiai geria daug skysčių, nevartoja alkoholio, kitų kepenis veikiančių toksinių medžiagų, taip pat laikosi dietos ir išgyja per 2–3 savaites.

Dauguma suaugusiųjų, užsikrėtusių hepatito B virusu, taip pat pasveiksta, tačiau 5–10 procentų pacientų išsivysto lėtinė ligos forma, o tuomet išgijimo šansai smarkiai sumažėja – liga pagydoma, bet labai retai. Nors yra 4 rūšių vaistai, iš kurių dviejų, veiksmingiausių, Valstybinė ligonių kasa nekompensuoja, jie nepašalina infekcijos ir neužtikrina išgijimo.

Kalbant apie vaistus nuo virusinio hepatito C, jie skiriami priklausomai nuo viruso genotipo. Pavyzdžiui, pacientai, užsikrėtę antruoju arba trečiuoju genotipais, gydomi dviejų vaistų – pegiliuoto interferono ir ribavirino – deriniu.

Koks vaistų šalutinis poveikis?

Beria odą, pasireiškia gripoidiniai simptomai, slopsta kaulų čiulpų funkcija, sumažėja leukocitų, trombocitų, hemoglobino kiekis, kartais tenka perpilti kraują, gali pasireikšti depresija.

Pastaraisiais metais Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Europos šalyse lėtinio virusinio hepatito C gydymas plėtojamas naudojant antrosios kartos tiesiogiai virusą veikiančius vaistus. Jų veiksmingumas siekia 90–100 procentų, šalutinio poveikio praktiškai nėra, o gydymo kursas sutrumpėja nuo 48-ių iki 12-os ar 24-ių savaičių.

Lietuvoje Ligonių kasa šių brangių vaistų kol kas nekompensuoja, tačiau tikiuosi, kad nuo šių metų rudens tai pasikeis.

Kada pacientui gali prireikti persodinti kepenis?

Kai sergantysis negydomas 20–30 metų, uždegimas gali progresuoti į kepenų cirozę. Kepenys nebeatlieka savo funkcijos, vystosi kepenų nepakankamumas, tuomet jas reikia persodinti. Šiuo metu virusinis hepatitas C yra pagrindinė kepenų transplantacijos indikacija.

Kas gali būti kepenų donorais? Tik artimieji?

Gali būti visiškai svetimi žmonės, tačiau tam tikri genetiniai veiksniai turi sutapti.

Užsienyje kepenų donorystė ir persodinimo operacijos dažnesnės nei Lietuvoje. Čia trūksta kepenų donorų, bet atsiradus skubiam atvejui pasinaudojame bendru Europos registru ir sulaukiame pagalbos iš svetur.

Geriausia prevencinė priemonė, siekiant išvengti hepatito A ir B virusų, yra skiepai. Ką tik gimęs kūdikis skiepijamas nuo hepatito B viruso, tačiau neskiepijamas nuo hepatito A. Kodėl?

Lietuvoje hepatito A viruso sklaida nedidelė, susirgimų mažai, virusas nekelia pavojaus gyvybei, todėl vakcinacija ekonominiu požiūriu nepagrįsta.

Mūsų šalį kankina kita problema – išaugo su hepatito A virusu nesusidūrusi ir todėl jam imli karta. Jeigu kas nors juos apkrėstų šiuo virusu, jis galimai išplistų, o tuomet kiltų ligos protrūkis. Prieš keletą metų taip nutiko Vilniaus čigonų tabore ir Grigiškių pradinėje mokykloje.

Kiek laiko trunka skiepų nuo hepatito A ir B virusų apsauga? Ar dirbantiems tam tikrą darbą, pavyzdžiui, policininko, kur yra didesnė sąlyčio su krauju rizika, reikėtų skiepytis papildomai?

Ne, nereikėtų. Dviejų vakcinos dozių nuo hepatito A viruso ir trijų – nuo hepatito B užtenka visam gyvenimui, tačiau po trečiojo skiepo nuo virusinio hepatito B reikėtų pasitikrinti imuniteto stiprumą. Jeigu jis nepakankamas, reikalingas ketvirtasis skiepas.

Neseniai Lietuvoje atsirado tėvų, skeptiškai vertinančių profilaktinius skiepus, tarp jų – ir nuo virusinio hepatito B, bei ketinančių jų atsisakyti. Kaip manote, kodėl?

Po 2009-ųjų gripo pandemijos atsirado nemažai jaunų tėvų, nesutinkančių, kad jų atžalos už valstybės lėšas būtų skiepijamos pagal Lietuvos Respublikos skiepijimų kalendorių. Galbūt kaltas nepasitikėjimas, kurį skatina klaidinanti informacija internete, tačiau juk vakcinaciją rekomenduoja Pasaulio sveikatos organizacija, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos Sąjungos Ligų kontrolės centrai, o vakcinų saugumą ir veiksmingumą pagrindžia mokslo įrodymai.

Sveikatos apsaugos ministerija nuo kitų metų žada priimti įstatymą, kuris į ikimokyklines vaikų ugdymo įstaigas leis priimti tik reikalingus skiepus gavusius vaikus. Mano nuomone, ši nuostata – teisinga. Jeigu įsitikinimai neleidžia skiepyti vaiko, tuomet jį galima auginti namie, samdyti auklę. Juk reikia galvoti ne tik apie savo atžalą, bet ir jausti visuomeninę atsakomybę – sveikatos būklė turėtų rūpėti visiems Lietuvos piliečiams.