2015 07 28

Povilas Šimkavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

13 min

Monsinjoro Alfonso Svarinsko pirmųjų mirties metinių minėjimas

Povilo Šimkavičiaus nuotr.

Prieš vienerius metus, liepos 21 d., į paskutinę kelionę išlydėjome Lietuvos katalikų dvasininką, monsinjorą, disidentą, politinį veikėją, Lietuvos partizanų, šaulių, politinių kalinių ir tremtinių kapelioną, dimisijos pulkininką Alfonsą Svarinską (1925-01-21 / 1954-10-03 / 2014-07-17). Monsinjoras A. Svarinskas, jo paties prašymu, palaidotas netoli Ukmergės esančiose Dukstynos partizanų kapinėse.

A. Svarinskas sovietų valdžios metais aktyviai dirbo pogrindyje, buvo areštuotas ir nuteistas, 22-ejus metus kalėjo griežto režimo lageriuose ir kalėjimuose. 1991­–1992 metais jis buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. Jis apdovanotas valstybiniais apdovanojimais: Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, Lietuvos nepriklausomybės medaliu ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Šių metų liepos 17-18 d. Vilniuje ir Ukmergės rajone prasmingai ir gražiai paminėtos A. Svarinsko pirmosios mirties metinės. Šv. Mišios už monsinjorą buvo aukojamos Vilniaus arkikatedroje bazilikoje ir Didžiosios kovos apygardos partizanų parke. Prie namo Odminių gatvėje Vilniuje, kuriame gyveno monsinjoras, atidengta atminimo lenta. Dukstynos partizanų kapinėse pašventintas kryžius ir antkapio lenta, o Didžiosios kovos apygardos partizanų parke – monsinjoro Alfonso Svarinsko atminimo kryžius.

Pažvelkime į monsinjoro Alfonso Svarinsko dvasią

Liepos 17 d. 18.30 val. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje – svarbiausioje Lietuvos katalikų šventovėje buvo aukojamos šv. Mišios už monsinjorą Alfonsą Svarinską. Šv. Mišioms vadovavo ir pamokslą pasakė Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, koncelebravo Telšių vyskupas Jonas Boruta, kunigai – altaristas apaštalinis protonotaras jubiliatas Bronius Antanaitis, prof. Kazys Meilius, prof. Andrius Narbekovas, Mindaugas Bernotavičius, Gintautas Jankauskas, Jonas Naujokaitis ir Alvydas Vaitkevičius.

Pamokslo metu vyskupas emeritas J. Kauneckas labai nuoširdžiai pabandė padėti susirinkusiems pažvelgti į monsinjoro Alfonso Svarinsko dvasią. „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės. Šitie žodžiai pirmame skaitinyje ypatingai tinka monsinjorui Svarinskui Alfonsui. Nežinau, ar visa sovietinė sistema galėjo sugalvoti tokį žmogų, kuris atgrasintų Svarinską nuo meilės bažnyčiai, nuo meilės Dievui, kad išplėštų jo tikėjimą. Ne, nei gelmės, nei aukštumos, nei jokie kiti kūriniai. Ir ypač norėjau, kad mums nuskambėtų paskutinio teismo scena, papasakota paties Jėzaus. Tikrai turėtų kunigas Alfonsas išgirsti tą Jėzaus žodį: „Ateikite pas mane“, nes jis niekada nepraėjo pro jokį vargšą“, – taip pradėjo pamokslą vyskupas.

Čia vyskupas J. Kauneckas priminė Nepriklausomybės Akto signatarės Birutės Valionytės pasakojimą apie tai, kaip monsinjorui 2013 metais būnant sanatorijoje pritrūko pinigų vaistams. „Surinko pinigų, bet, sako, negalėjome duoti jam. Tiesiog nupirkome vaistus. Jeigu jam paduosi, po dienos neturės, bus išdalinta. Tai sakykite, ar toks gerumas nebus atlygintas pas Viešpatį Dievą?“ – tęsė pamokslą vyskupas.

Vyskupas priminė labai gražų rašytojo Eugenijaus Ignatavičiaus pasakojimą apie monsinjoro laidotuves: „Prieš metus šventėme ne mirties, o žmogaus amžinybės triumfą. Šimtai ir tūkstančiai žmonių ne laidojo, o lydėjo visų gerbiamo kunigo palaikus į jo gimtąjį kraštą, į Dukstynos partizanų kapines.“ Ir rašytojas prisipažino: „Ėjome paskui karstą ir prasitariau, atrodo, kad sugužėjo visa Lietuva.“ Ir išgirdo balsą: „O kaip kitaip gali būti. Jis kovojo už visą Lietuvą, todėl susirinko visa Lietuva“, – tai kalbėjo nepažįstama moteris. O šviesiaplaukis berniukas, gal kokių 9-erių metų, išsižiojęs klausė vyskupų, 2 signatarų, kitų bendražygių, valdžios atstovų kalbų prie kapo duobės ir užvertęs galvutę prašneko paukštuko balseliu: „Tėveli, ir aš noriu būti Svarinsku“.

Vyskupas kreipėsi į susirinkusius: „Sakykit, brangieji, argi to berniuko balse nenuskambėjo visų mūsų troškimas? Argi mes visi negalvojam, kad mums bent dalele reikia būti panašiems į Svarinską. Aš sakyčiau, kad to vaiko balsu pragydo visos mūsų tautos troškimas. Taip, mes visi trokštame, visi meldžiamės, visi svajojame, kad Lietuva ir pasaulis nepritrūktų kovotojų už tikėjimą, už laisvę, tokių kovotojų, koks buvo monsinjoras Alfonsas“.

Pamokslininkas uždavė klausimą, kuris, kaip sakė jis, šimtus kartų ir jam buvo užduotas: „Kodėl Svarinskas buvo toks griežtas, kodėl buvo tiesiog piktas?“ Atsakymą į šį klausimą vyskupas sieja su Evangelijoje aprašyta paskutinio teismo scena (Mt 25, 31-46), kuri buvo perskaityta šv. Mišių metu. „Ypatingai griežta ir be nuolaidų buvo jo kalba matant neteisybę. Matant, kaip šiuolaikinėje Lietuvoje be galo mažai artimo meilės, kaip vieni tampa milijonieriais, o kiti turi kapstytis po šiukšles. Šitai matydamas jis negalėjo nepakilti rūstybėn. Sakykit, brangieji, bet ar pats Jėzus Kristus tokiu atveju išliko ramus? Kaip aštriai jis grasino turtuoliams, kad jie eis į amžinąjį kentėjimą, į amžinąją ugnį, nes šalia jų tiek alkanų, nuogų benamių. Kristus niršta ir barasi, tad ką bekalbėti apie tai, kad ir jo uolus mokinys barasi. Taip, tokia dieviška rūstybe degė monsinjoras. Ir pravirkdavo, kaip pats Jėzus, nes turėjo nepaprastai jautrią širdį“, – kalbėjo vyskupas.

Vyskupas J. Kauneckas prisiminė Luokės klebono žudiko teismą Telšiuose (žudikas buvo nuteistas mirti). Po teismo monsinjoras priėjo prie suvargusios žudiko motinos ir paklausė, ar ji turi ką valgyti. Išgirdęs neigiamą atsakymą A. Svarinskas iškrapštė visas kišenes, surinko net kapeikas, atidavė piniginę su visais pinigais. Po to skolinosi pinigų iš vyskupo J. Kaunecko ir kitų, kad galėtų nusipirkti benzino grįžimui namo. Toks širdingas buvo jo jautrumas.

O ypač jautrus monsinjoras buvo sutaikant bendraminčius. Vyskupas prisiminė baisų konfliktą su Pakaunės savanoriais, kai kilo susišaudymo pavojus. Tada A. Svarinskas buvo Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu. Nesutarimo metu pakilo šautuvai tarp karių ir savanorių. „Ir atsistojo tarp jų monsinjoras ir šaukė: „Jei norit šaudyti, šaukit į mane“. Ir nusileido šautuvai. Sakykit, ar tai nėra tiesiog Kristaus Dvasia?“ – kalbėjo J. Kauneckas. Vyskupas taip pat pasiūlė paskaityti nuostabų Edvardo Šiugždos straipsnį „Ištikimybė idealams statė paminklą Tėvynei“, kuriame taip nuodugniai ir vaizdingai apžvelgta monsinjoro Alfonso dvasia (2015 m. liepos 17 d. laikraštyje „XXI amžius“ Nr. 28 (2148)).

Bažnyčios ir lietuvių tautos garbė bei pasididžiavimas

Po šv. Mišių nemažas būrys žmonių – vyskupai, kunigai, Nepriklausomybės Akto signatarai, Seimo nariai, Lietuvos laisvės kovotojai, monsinjoro bendražygiai – pajudėjo prie 10 numeriu pažymėto namo Odminių gatvėje. Jame 23 m. gyveno monsinjoras A. Svarinskas. Name 1885-1970 m. buvo įsikūręs prelatas Mykolas Krupavičius, o 1918 m. dirbo Lietuvos valstybės kūrėjai. Šį gražų saulėtą liepos vakarą namo balkone plevėsavo Trispalvė, skambėjo Lietuvos himnas, patriotinės dainos ir pagarbos žodžiai monsinjorui A. Svarinskui. Atminimo lentą su bareljefu (autorė Daliutė Ona Matulaitė) atidengė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, o pašventino Telšių vyskupas Jonas Boruta.

Vyskupas linkėjo, kad Tėvynės lauktų gražus rytojus ir mes visi, žemės gyvenimą pabaigę, galėtume Dievo artumoje būti draugijoje su tais, kurie pirma mūsų iškeliavo į tą amžinybę, čia mylėję Dievą ir Tėvynę. Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!

Povilo Šimkavičiaus nuotr.

Renginio vedėja Justė Radzevičiūtė-Laugalienė pakvietė pasisakyti Seimo pirmininkę L. Graužinienę. Pirmininkė kalbėjo: „Prieš metus Lietuva neteko didžio žmogaus, Lietuvoje ir užsienyje žinomo kunigo, visuomenės veikėjo, aktyvaus kovotojo už Lietuvos laisvę – monsinjoro Alfonso Svarinsko. Jis buvo žmogus, be išlygų tarnavęs Dievui, Tėvynei, savo Artimui ir, svarbiausia, Tiesai. Itin vertinęs žmogaus orumą“. Pasak Seimo pirmininkės, monsinjoras A. Svarinskas buvo Autoritetas, Mokytojas, Vedlys, tikras Lietuvos patriotas ir dvasinis jos lyderis. Savo pavyzdžiu jis atvėrė tarnystės kitiems, dvasios kuklumo, tikėjimo žmogiškumu galią ir iš jos kylančią žmogaus stiprybę. Pasak parlamento vadovės, tokių žmonių kaip monsinjoras dėka Lietuva atlaikė 50 metų okupaciją, o Lietuvos nepriklausomybė buvo atkurta. L. Graužinienė palinkėjo, kad šviesus monsinjoro Alfonso Svarinsko atminimas ir nuveikti darbai būtų tinkamai įvertinti ir parodyti ateities kartoms.

Seimo narys Rytas Kupčinskas dėkojo Dievui ir likimui, kad teko laimė pažinoti monsinjorą A. Svarinską, kuris mums buvo dvasios tėvas, Lietuvos šviesulys ir sąžinė. „Jo gyvenimas mums visiems tarsi vadovėlis. Taigi, paskaitykite monsinjoro atsiminimus. Skaitai ir matai, koks turi būti Lietuvos pilietis, tikras Lietuvos patriotas“, – kalbėjo Seimo narys.

Prelatas Bronius Antanaitis apžvelgė A. Svarinsko, su kuriuo nuo 1944 m. jis mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, gyvenimo kelią. Pasak prelato, monsinjoro šūkis buvo ,,Kovoti prieš blogį“ – prieš nuodėmę, persekiojimą, neteisingumą, melą, neištikimybę, išdavystę, korupciją, girtuokliavimą, narkomaniją. Monsinjoras buvo kovotojas, bet taip pat visus mylėjo, niekam nelinkėjo blogo. A. Svarinskas, būdamas Aukščiausioje Taryboje, susitiko E. Bičkauską, kuris tardė jį, bet nesimušė ir atleido. Taigi monsinjoras buvo tvirtas, kietas, bet ir atlaidus.

Prelatas paminėjo ukrainiečių kardinolo Josyf Slipyj, su kuriuo monsinjoras A. Svarinskas susipažino lageryje, laišką (parašytą po kunigo A. Svarinsko suėmimo 1983 metais): „Kun. Alfonso Svarinsko areštavimo aplinkybės ir priežastys nėra žinomos, bet viena yra tikra – šis Kristaus Bažnyčiai ir Kristaus Evangelijai ištikimas, pasiaukojęs kunigas nėra padaręs jokio nusikaltimo nei prieš valstybę, nei prieš įstatymus. Vienintelis nusikaltimas, kurį jam gali primesti tamsaus žvilgsnio žmonės – Dievo ir žmonių meilė, tarnavimas artimui ir vykdymas Kristaus paliepimo – skelbti Evangeliją visoje žemėje. Kun. A. Svarinskas yra Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir lietuvių tautos garbė bei pasididžiavimas“ (LKB Kronika Nr.56). „Iš amžinybės jis laimina mus. Monsinjoras sakydavo, jog jo didžiausias tikslas – mūsų susitikimas Danguje. „Iki pasimatymo“– jis sakė“ – taip baigė savo pasisakymą prelatas.

Povilo Šimkavičiaus nuotr.

Dangus džiaugėsi, švietė saulė, skambėjo patriotinės dainos „Vienlangėj grytelėj“, „Oi neverk, motušėle“, „Palinko liepa šalia kelio“, kurias susirinkusieji, susikibę rankomis, dainavo kartu su Vilniaus kultūros centro folkloro ansambliu „Jorė“ (vadovė R. Aleksiūnienė). Tik atminimo lenta su monsinjoro A. Svarinsko bareljefu kažkaip gedulingai spindėjo ir buvo sunkiai įskaitoma, priešingai negu šalia kabanti prelato M. Krupavičiaus. Apie tai tarpusavyje kalbėjo kai kurie renginio dalyviai, kunigai. Užrašas ant atminimo lentos: „Šiame name 1991-2014 m. gyveno monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas, politinis kalinys, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys“. Ceremonijos pabaigoje vienas iš iškilmių organizatorių – pulkininkas Arūnas Dudavičius – pakvietė visus susirinkusius š. m. liepos 18 d. aktyviai dalyvauti šventiniuose renginiuose, kurie vyks Ukmergės rajone.

Dvasios milžinas

Tarp kitų, kariškai į dvi eiles išsirikiavusių baltų kryžių, perjuostų Trispalve juostele, pušų ramumoje, saulės apšviestoje žaliuojančioje pievelėje stovi toks pat baltas, lengvai atsilošęs visų partizanų kapeliono kryžius. Tik antkapio granitinės lentos užrašas „Monsinjoras Alfonsas Svarinskas (1925.01.25–2014.07.17). Partizanų ir Lietuvos kariuomenės 4 vyriausiasis kapelionas“ byloja, kas šioje vietoje ilsisi ramybėje. Tiesa, liepos 18 d. monsinjoro A. Svarinsko kapas išsiskyrė iš kitų dėl gėlių ir degančių žvakučių gausos. Į susirinkusius ukmergiškius, iš kitų Lietuvos vietovių atvykusius žmones, dvasininkus, valdžios atstovus kreipėsi atsargos pulkininkas A. Dudavičius. Pasak jo, iš daugelio kovotojų su nusikalstamu sovietų režimu ir bedievyste monsinjoras A. Svarinskas išsiskiria tuo, kad iki paskutinio atodūsio nepaliaujamai ir veikliai gynė Dievą ir Tėvynę, skriaudžiamą žmogų ir žmogiškumą. „Kiekviena tauta galėtų didžiuotis turėdama tokį dvasios milžiną“, – pabrėžė pulkininkas.

„Monsinjoras Alfonsas atsigulė tarp draugų partizanų ir manau, kad šiandien jis norėtų, jog būtų kalbama ne tik apie jį, bet ir apie visus Lietuvos partizanus, ypač šio krašto partizanus, su kuriais jis buvo nuo jaunystės suaugęs ir neatsitiktinai panoro amžinam poilsiui atgulti ne kur kitur, bet šioje vietoje“, – paminklinio kryžiaus šventinimo metu kalbėjo arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininkas dimisijos pulkininkas Jonas Čeponis pasidžiaugė, kad šimtai žmonių atvyko pagerbti monsinjoro A. Svarinsko, pasisemti energijos ir jėgų, kaip reikia mylėti Tėvynę ir aukotis jai. Taip pat parodyti, kiek Lietuvoje liko Lietuvos. Pulkininkas apgailestavo, kad iki šiol nepastatytas paminklas Lietuvos laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje ir nebaigtas statyti Kryžkalnio kalnelyje, kurio statybos pradėtos monsinjoro iniciatyva. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininkas paragino Krašto apsaugos ministeriją pasekti Moterų vienuolių konfederacijos pavyzdžiu ir „paaukoti kelis gerus kulkosvaidžius pinigine išraiška“, kad tik greičiau būtų pabaigta paminklo statyba.

Povilo Šimkavičiaus nuotr.

Monsinjoro A. Svarinsko dukterėčia Marija Rudnickienė pasakojo, kad pirmieji kontaktai su dėde buvo per gautus laiškus iš kalėjimo. Juos, parašytus smulkia rašysena, dukterėčia skaitydavo visai šeimai daug kartų tol, kol juos mintinai išmokdavo bobutė – dėdės mama. „Bendraudama su juo supratau, kad svarbiausios vertybės jo gyvenime yra Dievas, Bažnyčia, laisva Lietuva, kurioje gyventų dvasingi, dori, blaivūs, tikintys ir laimingi žmonės“, – tęsė dukterėčia. M. Rudnickienė giminės vardu padėkojo visiems, prisidėjusiems prie A. Svarinsko atminimo įamžinimo, tardama paties dėdės žodžius: „Teatlygina jums Dievas“.

Skambant „Marijos giesmei“, kurią atliko Ukmergės kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choras „Tremtinys“ (vadovė Julė Juodienė), ant monsinjoro kapo buvo uždegtos žvakutės ir padėtos gėlės. Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų orkestrui (kapelmeisteris kapitonas Ričardas Kukulskis, dirigentas kapitonas Remigijus Terminas) grojant maršą, renginio dalyviai išvyko į netoliese esantį, 1993 m. monsinjoro A. Svarinsko iniciatyva įkurtą Didžiosios kovos apygardos partizanų parką (Kadrėnų k.,Vidiškių sen., Ukmergės r.). Paminklinį kryžių ir antkapio lentą projektavo architektas Zigmantas Brazauskas, o pagamino įmonė „Akmenora“ (vadovas Alvydas Pučinskas).

Lietuvos Mozė

Pulkininkas A. Dudavičius prie ąžuolinio atminimo kryžiaus, kurį sukūrė skulptorius Kazimieras Martinaitis, kreipėsi į susirinkusius Alfonso Svarinsko žodžiais: „Visus 22 metus, praleistus lageriuose, ypač karceriuose, daug mąsčiau, kaip reiktų įamžinti žuvusių draugų ir vienminčių atminimą. Taip išsikristalizavo partizanų parko prie Mūšios, šalia tėviškės, idėja. Kadangi kovotojai už Lietuvos laisvę buvo religingi, labiausiai tiko sukurti Kryžiaus kelius su 14 kryžių, pastatant po atskirą jų kiekvienam batalionui, apygardos vadams ir prisikėlimo kryžių“.

Atminimo kryžių pašventino arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius. Ant akmeninės stelos, kuri kartu su atminimo kryžiumi sudaro bendrą kompoziciją, renginio dalyviai perskaitė esantį užrašą: „Lietuvos Laisvės kovotojo, triskart politinio kalinio, Partizanų ir Lietuvos kariuomenės 5 vyriausiojo kapeliono, pulkininko, parko įkūrėjo monsinjoro ALFONSO SVARINSKO 1925 – 1954 – 2014 atminimui“. Šv. Mišioms vadovavo ir pamokslą sakė arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius, koncelebravo Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Telšių vyskupas Jonas Boruta, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, vyskupas emeritas Juozas Matulaitis bei gausus būrys kunigų. Per šv. Mišias giedojo kvartetas iš Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės chorelio.

Povilo Šimkavičiaus nuotr.

Pamokslo pradžioje arkivyskupas S. Tamkevičius pabrėžė, kad nenuilstamą kovotoją už Lietuvos ir Bažnyčios laisvę monsinjorą Alfonsą Dievas pašaukė į gyvenimą Laisvoje Lietuvoje, bet didesnę amžiaus dalį jis praleido pavergtoje Tėvynėje. Kalbėdamas apie monsinjoro patirtas kančias pamokslininkas sakė, kad Alfonsas pašaukimą tarnauti Dievui ir žmonėms pajuto labai anksti. Baigęs Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją, 17-metis jaunuolis stojo į Kauno kunigų seminariją. Kelis metus pasimokęs ir pajutęs aiškų arešto pavojų jaunas klierikas paliko Kunigų seminariją ir, kaip daugelis ano meto vyrų, įsitraukė į partizanų veiklą, aprūpindamas juos vaistais, spauda, kt. Tačiau greitai suimtas, žiauriai tardytas, kankintas ir nuteistas 10-čiai metų kalėti lageryje, 5 metams neteko teisių gyventi Lietuvoje. Baigiantis bausmės terminui vyskupas P. Ramanauskas Alfonsą įšventino į kunigus.

Po Stalino mirties režimas šiek tiek sušvelnėjo ir kunigui Alfonsui buvo leista grįžti į tėvynę. Du metus labai uoliai tarnavo Kulautuvos ir Betygalos tikintiesiems, ypač rūpinosi jaunimo sielovada. Ir visa tai nepatiko sovietiniams pareigūnams. Kunigui Alfonsui vėl iškeliama baudžiamoji byla, o kratos metu rasta medžiaga yra religinės ir istorinės knygos, viena iš jų – A. Šapokos „Lietuvos istorija“. Šį kartą laisvė atimta 6 metams, Aukščiausias teismas pripažino jį pavojingu recidyvistu. Atlikęs bausmę ir sugrįžęs į Lietuvą ilgą laiką negavo kunigui tinkamo darbo. Ir tik 1966 m. paskiriamas vikaru Miroslavo parapijoje, Vilkaviškio vyskupijoje. Kun. Svarinskas bendradarbiavo Kronikos leidime, įsijungė į Tikinčiųjų teisėms ginti skirtą katalikų komitetą ir, kaip buvo galima tikėtis, 1983 m. trečią kartą buvo areštuotas ir nuteistas 10-čiai metų.

„Niekada nemačiau kunigo Alfonso nusiminusio ar praradusio viltį. Visuomet buvo pilnas idėjų: ką veikti, kaip kovoti, kad patekėtų laisvės diena. Monsinjoras Alfonsas iš prigimties buvo vadas. Pavadinčiau jį lietuviškuoju Moze, kuris visus, kuriuos tik pasiekė, bandė vesti į laisvę“, – pabrėžė arkivyskupas. Pasak S. Tamkevičiaus, monsinjoro Alfonso gyvenimas buvo pastatytas ant Evangelijos uolos. Jis gyveno ne dėl savęs, bet dėl kitų. Jis nebuvo iš tų žmonių, kuriems svarbiausi Egipto „svogūnai“ (kolaboravimas ar kiti kompromisai). Jis galėjo ilgus metus eiti per dykumą ir nepavargti, nesiskųsti, kad kelionė per daug varginanti. Po šv. Mišių, grojant Karinių oro pajėgų orkestrui, visi renginio dalyviai pakiliai sugiedojo Lietuvos Respublikos himną.

Tęskime monsinjoro A. Svarinsko darbus

Monsinjoro A. Svarinsko pirmųjų mirties metinių iškilmingo minėjimo vedėja doc. dr. Lina Šulcienė pakvietė į sceną vyskupą J. Kaunecką – monsinjoro atminimo išsaugojimo iniciatyvų dvasinį vadovą. „Man rodos, monsinjoras su mumis čia. Taip, aš jį jaučiu“, – šiltai kalbėjo vyskupas J. Kauneckas ir prisiminė, kaip monsinjoras rūpinosi, kad šis parkas būtų gyvas, kaip ragino jį kviesdamas: „Atvažiuojam, įamžinam mūsų nukentėjusius žmones, ministrus“. Ir apgailestavo, kad monsinjoro prašymų neišgirdo nei Seimas, nei Vyriausybė. Vyskupas paragino: „Atsiliepkim visi į monsinjoro dvasią, kad niekada Lietuvos istorijos kančios nebūtų užmirštos“.

Ukmergės rajono savivaldybės meras Rolandas Janickas sakė, kad monsinjorą Alfonsą Svarinską pažinojome kaip kuklų, paprastą žmogų, didį patriotą bei iškilų dvasininką. Meras pabrėžė: „Didžiuojamės savo kraštiečiu, jo nuveiktais darbais Lietuvos ir visų žmonių labui. Gerbkime ir saugokime šio iškilaus žmogaus atminimą, o geriausiai tai darykime tęsdami jo darbus, karštai tikėdami Dievą, taip pat Tėvyne ir artimu žmogumi“.

Monsinjoro bendražygis vyskupas J. Boruta pasidalino savo prisiminimais apie A. Svarinską, apie jų bendras patirtis tais laikais, kai monsinjoras buvo itin gyvas savo kovinga dvasia. Vyskupas papasakojo vieną linksmą prisiminimą, kai kunigėliai slapčia, norėdami, kad kava būtų skanesnė, įlašindavo porą šaukštelių pastiprinimo (monsinjoras buvo abstinentas). O Alfonsas labai girdavo tą kavą ir sakydavo, kad tokios skanios daugiau niekur nėra.

Povilo Šimkavičiaus nuotr.

Seimo narys Kazys Grybauskas prisiminė Didžiosios kovos apygardos partizanų parko kūrimo pradžią kartu su monsinjoru A. Svarinsku. Prieš suteikdama žodį politiniam kaliniui, disidentui Petrui Plumpai, doc.dr. L. Šulcienė kalbėjo: „Sena Antikos laikų sentencija skelbia: „Į ką žiūri, į tą daraisi panašus“. Jeigu žvelgi į idealų aukštumas, į Dieviškąją šviesą, ir pats imi švytėti antgamtiniu spindesiu. Žiūri į tai, kas žemiau negu tu pats, instinktų pasaulį, daiktų tikrovę, ir pats pamažu tampi aistrų gniužulu ar daiktu tarp kitų daiktų. Kuo ilgiau žiūri pasirinkta kryptimi, tuo labiau supanašėji su savo objektu. Ilgainiui tas objektas įsispaudžia tavyje. Labai taikli sentencija. Labai svarbu tai, į ką žiūrime, nuo to priklauso kas esame, kokie esame. Ir kaip pavieniai žmonės, ir kaip tauta. Susitikimas su monsinjoru Alfonsu yra proga pakelti žvilgsnį į kilnesnę tikrovę ir tapti kilnesniais žmonėmis, kilnesne tauta, nes jis yra ypatingas žmogus, pats spindintis aukštesnės tikrovės šviesa“.

P. Plumpa pasisakė tema „Dekalogo šauklys“. Jis kalbėjo, kad kuo tauresnis krikščionis, tuo didesnę savo atsakomybę jaučia. Būtent tokią atsakomybę visą gyvenimą jautė ir šiandien minimas monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Jis ypač jaudinosi dėl naujosios Lietuvos gyvenimo. Jau daug kartų girdėtą klausimą galėtume pakartoti ir monsinjoro Alfonso adresu: ar apie tokią Lietuvą jis svajojo? Kitaip sakant, ar galėjo jis svajoti apie laisvą Tėvynę Lietuvą, kurios gyventojai Europoje pragaištingai pirmautų net keliolikoje visuomeninio gyvenimo sričių, tarp jų – pagal savižudžių skaičių, emigrantų gausą, alkoholio vartojimą, skyrybų dažnumą, patyčias tarp moksleivių, jaunuolių įvykdytas žmogžudystes ir dar keliolikoje sričių, nuo transporto vagysčių iki grėsmingo lytinių ligų išplitimo. Dėl palaido paauglių gyvenimo ir abortų Lietuva jau turi virš 50 000 nevaisingų šeimų, kasmet jų padaugėja 2000. Su nevaisingumo problema susiduria kas šešta pora. Po dešimtmečio gali būti nevaisinga jau kas trečia šeima. Todėl visai dėsningai nuo 1990 m. gyventojų skaičius Lietuvoje sumažėjo 20% – 740 000 žmonių. Slinktis tautos išnykimo link eina grėsmingai greitai. „Monsinjoras Alfonsas tikrai apie tokią Lietuvą nesvajojo, bet stengėsi visokiais būdais pamokyti politikus, kad pagaliau susirūpintų moraline tautos gyvenimo kokybe“, – kalbėjo P. Pliumpa.

Jaunimo sambūrio „Pro Patria“ (nepriklausoma ir savanoriška organizacija, vienijanti katalikiškos ir tautinės sąmonės įvairių politinių pažiūrų piliečius) narė, ateitininkė Santa Kančytė monsinjorą A. Svarinską pavadino mokytoju, suteikusį tris pamokas. Pasak S. Kančytės, pirma pamoka – kova nesibaigia. Kova, kurioje dalyvavo monsinjoras, nėra pasibaigusi, nes tai nebuvo tik kova prieš Sovietų Sąjungą ir Lietuvos okupaciją – tai buvo kova prieš kiekvieną Melo imperiją ir prieš patį melo tėvą. Kas šios kovos nemato, jau yra žuvęs. „Antra – pergalė šiame kare, o taip pat ir kiekviename mūšyje, turi savo kainą. Kas bijo ją mokėti, nevertas pergalės ir jos nepasieks. Mons. Alfonsas su šypsena mokėjo baudas už Vėlinių procesijas, sakydamas, kad Valančiui dar ne tiek teko. Jis priėmė trigubo kalėjimo kainą, galiausiai jau Nepriklausomoje Lietuvoje jis nesvyruodamas mokėjo jam tekusios paniekos kainą, kuomet į jį žvelgta kaip į tą, kuris nesupranta, kad kova jau pasibaigusi. Mūsų karta taip pat turi suprasti, jog ir mums teks mokėti kainą, kad net ir mes neliksime nekentėję už tiesą, jog nebus pergalės be aukos.

Galiausiai trečia pamoka. Monsinjoro Svarinsko jėgos šaltinis buvo jo neapsakomas nuolankumas, pasidavimas Kristui. Jis mano kartą turi išmokyti, jog stiprūs yra ne tie, kurie prieš nieką nesiklaupia. Stiprūs yra tie, kurie klaupiasi prieš tikrąjį Karalių. Mons. Svarinsko bute Odminių gatvėje mano akis pirmiausia patraukė ne daugybė jam skirtų austinių juostų, o jo altorėlis. Kaip ir sutikus sesę Moniką, giliausią įspūdį paliko ne tai, ką ji iškentėjo dėl Lietuvos, o tai, kad Šventąją Komuniją visuomet priima atsiklaupusi. Mažytė, liesa sesuo suklumpa prieš savo Karalių. Taip ir mons. Svarinskas yra pagarbios Dievo baimės pavyzdys“, – pasakojo pranešėja.

Povilo Šimkavičiaus nuotr.

Krašto apsaugos viceministras Antanas Valys kalbėjo, kad Krašto apsaugos sistemos žmonės prisimena monsinjorą A. Svarinską dėl jo nuopelnų besikuriančiai Krašto apsaugos sistemai. Nuo 1991 iki 1996 metų monsinjoras ėjo Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigas. Jis griežtai reikalavo, kad kariai per visą savo tarnybos laiką galėtų atlikti religines apeigas statutuose numatyta tvarka. Viceministras priminė, kad 2001 m. pasitikdamas didžiąją tautos šventę – Vasario 16-ąją, monsinjoras kreipėsi žodžiais, kurie aktualūs ir šiandien: „Broliai ir sesės! Mūsų laukia nauji išbandymai. Būkime pasiruošę ginti Lietuvą, padarykime visa, ką kas gali savo aplinkoje. Jei dirbsime, kovosime, tai ir Dievas mums padės. Mylėdami ir gindami Tėvynę išpildysime didįjį artimojo meilės įsakymą“.

Pasisakymus užbaigė 1990 m. Kovo 11-osios Akto signatarė, Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė. Signatarė apibendrino: „Monsinjoro metines mes paminėjome labai tinkamai, gražiai ir iškilmingai“. Ji kalbėjo: „Svarbiausia tai, kad monsinjoro dvasia yra gyva čia. Čia – Parke, kurį jis išpuoselėjo. Parke, kuriam jis atidavė daug energijos ir jėgų“. B. Valionytė nuoširdžiai padėkojo Ukmergės miškų urėdijai, kuri savo pelno sąskaita išlaiko parko prižiūrėtojo etatą. Iškilmių dalyviai turėjo galimybę įsigyti Donato Stakišaičio ir Linos Šulcienės naują atsiminimų apie monsinjorą Alfonsą Svarinską knygą „Nepataisomasis. Vardan Dievo, Tėvynės ir Laisvės“.

Dalyviai taip pat buvo vaišinami kareiviška koše, klausėsi Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų orkestro ir Ukmergės kultūros centro Vidiškių filialo folkloro ansamblio „Ulyčia“ (vadovė Stasė Navickienė) koncerto.

Autorius – atsargos pulkininkas leitenantas

Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos tinklaraštis