2015 07 29

Jūratė Sprindytė

nemunas

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Kūrinių kinetinė energija: Ramūnas Klimas (1945–2002)

Gyvendami trumpalaikio visa ko galiojimo dienomis esame užmaršūs, daugelis datų, vardų ir kūrinių išsitrina lyg niekad neegzistavę. „Prisimenu ir primenu“ – toks impulsas, gal net imperatyvas, tampa vis svarbesnis rimtų kūrėjų, pasitraukusių į laiko užribius, atvejais. Rašytojas Ramūnas Klimas šių metų liepos 22 d. būtų šventęs 70-metį. Priklausęs „tyliojo modernizmo“ rašytojų kartai (intelektualiųjų kūrėjų mažumos flangui) savo nestandartiniu pasakojimu lietuvių prozai suteikė nemenką postūmį atsinaujinti.

Ant pirmos knygos atvartėlio pažymėta, kad ją leidžiant 1971 m. tarnavo sovietinėje armijoje, o prieš tai buvo baigęs Kauno politechnikos institutą (1968), tad pagal specialybę – ne filologas, ne kaip dauguma to meto raštininkų. Iš pradžių balansavęs tarp technikos ir literatūros, vėliau visiškai atsidavė pastarajai. Trumpai dirbo radijo ir autokompresorių gamyklose, vėliau – Rašytojų sąjungos prozos konsultantu ir valdybos sekretoriumi (1978-1986), o nuo 1986 iki mirties – mėnraščio „Metai“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Parašė nedaug, bet svariai – tris mažosios prozos knygas (apsakymai ir apysakos) ir du romanus. Netikėta staigi mirtis ištiko prie rašomo romano „Maskvos laikas“ rankraščių.

Dokumentuose užfiksuota, kad R. Klimas gimė Panevėžyje, nors iš tikrųjų – Pasvalyje, bet karo pabaigos suirutė dar ne tiek visko pripainiojo. Kad ir kaip ten būtų, autobiografijoje pažymi, kad tas pojūtis kitur ėmė plėtotis į visur ir vertė griebtis rašymo, noro „bent ką nuo savęs pridurti prie protėvių išgremžtų“ rašmenų. Neatsitiktinai istorinio romano „Tiktai ugnis išgydys“ epigrafu pasirinko filosofo Michelio de Montaigne’o sentenciją: „Mes niekuomet nebūname savo namuose, mes visad esame kažkur šalia jų.“ Tai atitiko egzistencialistinę kūrėjų, nepritapusių prie oficialiosios ideologijos, jauseną, dinamiško mūsų laiko tranzitines būsenas.

R. Klimo prozos veikėjų gyvenama dabartis sumaištinga, savotiškai netvari – juos gena nerimas ir maksimalistinės svajonės, jie alkani pažinimo ir apsėsti neįgyvendinamų troškimų. Jie įklimpę savo minčių ir jausmų pasaulyje, nesvarbu kokia profesija: ar dailininkas, ar sargas, ar vienuolis. XX a. aštunto dešimtmečio pradžioje iš esmės buvo perspektyvus toks pasakojimo subjektyvinimas, rakurso interiorizacija, t. y. gilesnis žvilgsnis į žmogaus vidų. Jau nuo debiutinės apsakymų knygos išoriniai veiksmai verčiami vidinėmis psichikos reakcijomis. Senelio laidotuvėse dvidešimtmetis ne tik prisimena, ko jį senolis išmokė, bet mirties akistatoje pajunta gaivališką jaunatviškos gyvybės plūsmą. Apsakymo antraštė, sutampanti su visos knygos pavadinimu, yra ženkliška ir optimistiška – „Paukščių lesinimo šventė“. Tai svarbus akcentas, kad visa, kas svarbiausia, vyksta žmogaus sąmonėje: mirdamas senelis tariamai lesino paukščius iš tuščių delnų, bet jam atrodė, kad lesina iš tikrųjų.

Asociatyvus, metaforizuotas, mąslus pasakojimas R. Klimą artina su Juozo Apučio proza, o polinkis į struktūros konstruktyvumą – su Icchoko Mero, Vytauto Martinkaus, Sauliaus Tomo Kondroto, Leonido Jacinevičiaus pasakojimo maniera. Antros knygos „Atostogos po Aukštaitijos pilnatimi“ (1976) to paties pavadinimo apsakymas dedikuotas V. Martinkui, su kuriuo kartu mokėsi Kauno politechnikos institute, dalyvavo KPI literatų sambūrio veikloje, o vėliau artimai bičiuliavosi, kol sustojo vieno širdis. Apsakyme du jaunuoliai (Mėlynasis ir Rudasis pagal marškinėlių spalvą) vasaros metą leidžia prie ežero, apsilanko knygnešio sodyboje, dalijasi kūrybos planais. Vienas jų žada rašyti knygą apie „revoliuciją, kaip apie žmogaus gyvenimo būdą“. Anuomet tai galėjo būti traktuojama ir kaip ideologinė širma, ir kaip ezopinė užuomina, nes revoliucingas gyvenimo būdas yra tiesiog maištingas, nenormatyvus, nekonformistinis. Toks santykis su pasauliu ypač būdingas romano „Tiktai ugnis išgydys“ (1989) protagonistui, XVI a. vienuoliui Tautgirdui, kurio dievoieškos kelias skausmingai laviruoja tarp pareigos jėzuitų ordinui ir skaidrėjančio suvokimo, kas optimaliausia Lietuvai. Sovietmečiu buvo rizikinga kibti į istorinę religinę tematiką, rašyti apie Stepono Batoro laikų politines batalijas ir žygius, gilintis į vienuolio savijautą, nors šio finalinė mirtis inkvizicijos lauže ir buvo šioks toks žaibolaidis.

Mažosios prozos meistru R. Klimas tapo rašydamas trečiąją knygą „Gintė ir jos žmogus“ (1981). To paties pavadinimo apysaka yra vienas pačių įspūdingiausių ezopinės kalbos kūrinių, gimusių sovietmečiu. Pasakotojas rašo net penkis to paties siužeto variantus, vis svarstydamas, kuris būtų pats įtikimiausias: ką rašyti – „realistinę istoriją ar legendą“? Jaunas istorijos mokytojas 1939-aisiais, nujausdamas artėjančių perversmų grėsmę, užsidaro savo namo rūsyje ir tūno ten vienuolika metų, laukdamas, kol Lietuva „grįš į savo širdį“. Lemtingas pasakojimo lūžis įvyksta 1950 m., kai mokytojui išėjus iš rūsio hipotetiškai modeliuojami keli jo likimo variantai tarp laisvės (pasakojimo momentu švenčia sidabrines vestuves) ir pražūties (nužudomas). Pasakotojas dar būdamas vaikas svečiavosi pas Gintę 1949 m. žiemą ir kaip artimas giminaitis (Gintė – motinos sesuo) žino tiesą, bet suaugęs rašo ne vieną, o penkis variantus, taip pabrėždamas, kad istorija paini ir nevienalytė, galimos įvairiausios mistifikacijos, ir klausimą „kas atsitiko Gintės žmogui“ įmanoma kaip nori falsifikuoti, o tai ir buvo daroma sovietmečiu su bet kurio laikotarpio Lietuvos istorijos faktais. Atviras kartotinis struktūros (per)formatavimas tiesiog adresato akyse suteikė galimybę viešai prabilti apie vienos tiesos, vieno diskurso nepatikimumą. Istorija yra „nerealizuotų galimybių bankas“, teigia R. Klimas (šią koncepciją žodis žodin pakartojo ir savo istoriosofinėje prozoje realizavo Petras Dirgėla). Apysakoje apie Gintės žmogų susipina daugybinio istorijos interpretavimo ir kūrybos laisvės (net totalitarinio režimo sąlygomis) motyvai. Pasitelkiamus inovatyvi pasakojimo dėmenis rašytojas argumentuoja ne savitikslio originalumo, o tikslumo ir kokybės siekiu: „(g)eras prozos kūrinys yra kaip į taikinį lekianti strėlė. Jis yra tiesus, tikslingas, energingas, jo energija – kinetinė. Jis apima visus žmogaus pojūčius, žadina mąstymą, provokuoja pasąmonę, jis kažkoks materialus, apčiuopiamas, organizuotas.“ Beje, šią mintį R. Klimas užrašė prieš gerus tris dešimtmečius, atsakydamas į „Nemuno“ anketą „Dešimt klausimų rašytojams“ (1982, Nr. 6). Ir šiandien visiškai aktualus yra jo apsakymas „0,01 Flobero“, satyriškai interpretuojantis bendresnes kūrybos ir ypač grafomanijos manijas. Įdomiausia, kad net šėtonas čia bejėgis: grafomanas dirba metodiškai kaip „akmenų trupinimo mašina“, kuri naikina viską, kas tik patenka į akiratį – žmones, gamtą, daiktus, reiškinius, tik neįkvepia jiems estetinės gyvybės, todėl panašus į „vyruką iš lavonų kremavimo įstaigos“.

Kad ir kokia išskirtinė man atrodytų apysaka „Gintė ir jos žmogus“, R. Klimo opus magnum turėtume laikyti jo paskutinę knygą, ilgiau nei dešimtmetį jau ne Maskvos laiku rašytą ir ne visai baigtą romaną „Maskvos laikas“ (2005), kurį po bičiulio mirties profesionaliai, atsakingai parengė spaudai V. Martinkus. Parengėjas sustygavo romano / ne romano su neįprasta paantrašte „Būsenos“ kompoziciją, atskleidė didžiulio teksto sutvarkymo rūpesčius, aprūpino publikaciją komentarais, o svarbiausia – parašė analitiškai skvarbų palydimąjį straipsnį, kuriame išnarstė kūrinį su visais jo intertekstais. R. Klimo romane atsiskleidžia pokarinukų kartos genezė ir savijauta, elgsenos modeliai ir emocinės būsenos – visa tai pasakoja penkiasdešimtmetis žurnalistas, komandiruotas iš sostinės į gimtuosius Girnius aprašyti trąšų fabriko atidarymo (ekologinė nelaimė), tad nors tiesioginis veiksmas apima vos vieną parą, polifoniškomis asociacijų pynėmis jis išsišakoja gilyn ir platyn, paliesdamas daugelį Lietuvai lemtingų įvykių ir konkrečių regioninių dramų (užtvindytos kapinės, nugriauti paminklai, užnuodyta aplinka, gaisras ir t. t.). Įvykių, laikų, temų, būsenų polilogas plėtojamas simultaniškai, R. Klimas meistriškai valdo sudėtingus sintaksinius pasažus, todėl kūrinys tankus, nelengvai permanomas. Maskvos laikas romane traktuojamas ne tik ir ne tiek kaip Kremliaus kurantų mušamos empirinės valandos, bet labiau kaip paniekos metafora, paniekinto žmogaus paniekintoje šalyje slogi egzistencija, dažnai pereinanti į savinieką (kurios šaknys lietuvio mentalitete iki šiol dar neišrautos).

Apysaka „Gintė ir jos žmogus“ bei šis paskutinis romanas ir bus tie svarbiausieji, tvarieji R. Klimo darbai, kaip ir jo kūrybos credo, kad rašytojo žodyje turi slypėti „ir diagnozė, ir receptas“.