2015 07 30

Rosita Pipirienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Ar gali vaikui dėmesio būti per daug?

Į konsultaciją atėjusi dvejų metukų berniuko mama skundžiasi: „Aš beveik visą laiką praleidžiu su sūnumi, nuolatos ką nors žaidžiu kartu, piešiu jam šuniukus ar katytes, skaitau pasakas, o jam vis negana, vis trūksta dėmesio. Jis irzlus, įnoringas, ištisai „įsisegęs“ man į kojas. Ką aš darau ne taip?“

Panašių problemų tenka išgirsti iš daugelio tėvų, atrodo, jie nei auklės vaikui nesamdo, nei palieka vaiko su seneliais, nuolatos su juo žaidžia, eina pasivaikščioti ir visaip kitaip jį užima, o vaikui kaip trūksta dėmesio, taip trūksta.

Problema ta, kad su vaiku būti beveik VISADA yra ne tik žalinga mamai ar tėčiui, bet pavojinga ir jų atžalai. Tėvai, atiduodami vaikui visą savo laisvalaikį, užmiršta save, pervargsta, darosi irzlūs ir nepatenkinti, o tada ir vaikas jaučia įtampą, jam atrodo, kad tėvams jis trukdo. Kai vaikas pajunta, kad tėvai nuo jo pervargę ir būna su juo tik iš pareigos, tada jis dar labiau siekia jų dėmesio ir visaip juos terorizuoja, nes nejaučia nuoširdaus ir gilaus ryšio. O tada visa šeima papuola tarsi į užburtą ratą…

Užburtas ratas

Tėvai, norėdami būti tobuli ir besąlygiškai mylintys savo atžalą, suteikia vaikui neribotą dėmesį, nuolat būna su juo, vykdo visus jo įnorius, ištisai užima vaiką kokia nors veikla, stengiasi niekada ant vaiko nepykti ir nedrausti jo norų. Akivaizdu, kad tada tėvai pervargsta, pamiršta savo gyvenimą, savo laisvalaikį, visai atsiduoda vaikui ir tampa pikti, pilni nuoskaudų, tačiau to neįsisąmonina. Tada tėvai netiesiogiai nori nuo vaiko atsitraukti, pabėgti, kaip nors išvengti buvimo su juo. Bet jie siekia būti tobuli tėvai, tai tikrai jau nesuvoks, kad pyksta ant vaiko ir jaučiasi nuo nuolatinio buvimo su vaiku pervargę. O vaikas tokioje situacijoje yra puikus šeimos jausmų veidrodėlis ir visą tą įtampą atspindi, jis pasąmoningai jaučia, kad tėvams trukdo, kad tėvai norėtų išvengti būti su juo, ir tada vaikas bando tėvus susigrąžinti, nori prisikviesti juos nuoširdžiai ir maloniai bendrauti, o ne būti iš pareigos. Tas vaiko dėmesio siekimas gali būti drastiškas, isteriškas ir priekabus, tačiau problema yra ne sunkus vaiko charakteris, o tėvų perfekcionizmas, poreikis būti tobulais tėvais.

Kas patinka mums abiem?

Tai kaip būti su vaiku, kad visi būtų patenkinti? Geriausias būdas – užsiimti tokia veikla, kuri ne tik vaikui patinka, bet yra įdomi ir tiems suaugusiems, kurie su juo būna. Jeigu mama būtų su vaiku tada, kai tikrai nori, ir veiktų tai, kas jai patinka, tai ir mama būtų laiminga, ir vaikas patenkintas.

Pozityvaus dėmesio ir kokybiškai praleisto laiko su vaiku neįmanoma įvertinti valandų skaičiumi ar vaiko mėgstamais užsiėmimais. Gali užtekti kelių minučių, kad vaikas pasijustų mylimas ir išgyventų nuoširdų ryšį su mama. Tikrai nereikia vaikui vakare sekti pasaką po pasakos tol, kol mama užmiega ir nebetenka jėgų, nors ir kaip graudžiai vaikelis tų pasakų prašytų. Geriau iš anksto susitarti pasakoti tik vieną pasaką prieš miegą, bet tada ir mama, ir vaikas turėtų įsitraukti į pasakos pasaulį, be to, reikėtų pasirinkti sekti tą pasaką, kuri įdomi ir graži mamai, ne tik vaikui. Jeigu tėtis išeina pasivaikščioti su dukra į lauką, tikrai nebūtinai žaisti su lėlėmis, jeigu tėčiui nuo to galvą skauda ir ima žiovulys. Geriau abiem sutarti žaisti tai, ką mėgsta ir tėtis, ir dukra, nes tėtis irgi turi teisę išsirinkti tą veiklą, kuri jam įdomi, o ne tik vykdyti dukros valią. Vaikai labai greita pajunta, kai suaugusieji su jais žaisdami nuobodžiauja arba suirzta, todėl geriau nevaidinti prieš vaiką, o pasiūlyti tokią veiklą, kuri įdomi abiem. Susiderinti labai paprasta, tik reikia pasikalbėti tarpusavyje. Vaikai mėgsta įvairias veiklas, todėl ir mama, ir tėtis, ir seneliai, prižiūrėdami vaiką, gali susirasti tokių žaidimų, kurie patiks visiems. Pavyzdžiui, viena penkerių metų mergaitė mėgsta suptis ant sūpynių ir žaisti žaidimų aikštelėje, padėti mamai plauti indus, žaisti namus su lėlėmis. Tada tėtis išsirenka su savo atžala eiti į lauką ir dūkti žaidimų aikštelėje, nes pats tą labai mėgsta, mama su malonumu duoda mergaitei plauti indus, o pati švarius indus sudeda į lentynas ir kartu pasikalba su dukra, nes mamai patinka triūsti virtuvėje, o močiutė pasiūna anūkės lėlytėms rūbelių ir abi žaidžia namus, nes senelei tai labai patinka. Ir visi lieka patenkinti.

Būdamas su vaiku, suaugusysis turėtų įsitraukti į bendrą veiklą nė kiek ne mažiau, negu vaikas, bet tai įmanoma tik tada, kai mamai ar tėčiui veikla patinka. Būdamas su vaiku, suaugusysis ne tik atžalai kai ką duoda, bet ir pats turi gauti iš vaiko kai ką pozityvaus – žaidimų džiaugsmą, pasivaikščiojimo malonumą ar dūkimo azartą. Būtina tik viena sąlyga: veikla turi patikti ABIEM.

 

Kokybiško dėmesio taisyklės

  1. Dviejų žmonių kontaktas. Psichologai sako, kad geriausiai vaikas jaučiasi tada, kai suaugusysis su juo būna dviese. Tai reiškia, jeigu mama eina su vaiku pasivaikščioti, tai broliukas tuo metu su tėčiu turėtų būti kitur, leisti laiką atskirai. Patariama, kad per savaitę reikėtų po vieną kartą pabūti tik dviese su visais šeimos nariais. Vyras su žmona irgi įsiskaičiuoja, jie irgi privalo bent vieną kartą per savaitę pabūti kartu, tik dviese.

  2. Nuoširdumas, įsitraukimas. Dėmesys vaikui turėtų būti rodomas ne iš pareigos ar atsakomybės, bet nuoširdžiai, tikrai norint. Veikla turi iš tikrųjų sudominti suaugusį žmogų, būnantį su vaiku, turi patikti abiem. Geriausia būtų, jeigu mama ar tėtė atsimintų, ką mėgo veikti vaikystėje ir pasiūlytų tą patį veikti kartu su vaiku, tada tiktai abiem būtų smagumėlis.

  3. Poilsis, poreikių patenkinimas. Labai svarbu prieš žaidžiant su vaiku tėvams ir vaikui būti gerai išsimiegojus, pavalgius, pailsėjus, nes nuovargis ir pagrindinių poreikių nepatenkinimas gali stipriai trukdyti žaidimui ar kitai veiklai. Tėvų poreikių patenkinimas čia taip pat svarbus, nors dažnai tėvai užmiršta, kad kelias naktis neišsimiegojo ir nori vaikui skirti daug dėmesio, nors dėl miego trūkumo yra suirzę ir pikti.

  4. Laisvalaikio leidimas ir pasilepinimas (tėvams). Tėvai turi patys turėti savo gyvenimą, nepamiršti pabūti su draugais, užsiimti mėgstama veikla, negyventi tik dėl vaikų, nes tada pervargstama ir neįmanoma skirti vaikui kokybiško dėmesio. Tėvai turėtų mokėti save palepinti, skirti laiko sau, nepamiršti, kad jie yra ne tik mama ir tėtis, bet ir moteris ir vyras, kad jie yra šeimos įkūrėjai, o vaikai atsirado tik dėl to, kad kažkada susitiko jų tėvai…

  5. Stebuklingos mažos smulkmenos. Reikėtų nepamiršti, kad pats puikiausias dėmesys užima tik keliolika sekundžių – mylintis žvilgsnis vaikui į akis, šypsena, apsikabinimas, paglostymas, žodžiai: „aš tave myliu“, „gera, kad tu esi“, „mes džiaugiamės tavimi“, „gera būti kartu“, „tu labai mielas“ ir t. t.