2015 07 30

Birutė Pankūnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Chaoso sistemos

Dalia Kasčiūnaitė. „Menininkė“, 45×45, al., drb., 2014.

Apie Dalios Kasčiūnaitės parodą „Galerijoje 555“ ir ne tik apie ją rašo meno apžvalgininkė Birutė Pankūnaitė.

Per atostogas galima neįsipareigoti, perskaityti kažkada atidėtas knygas ir nevykdyti iš anksto nusimatytų programų. Arba pasinerti į vidinę kūrybos logiką be reitingų ir „10 geriausių“, atsiduoti dienų sekai lyg srauniai upės tėkmei. Jei tai domina ir jus – tam buvo skirta Dalios Kasčiūnaitės darbų paroda „Tapyba“ naujoje „Galerijoje 555“ loftų kvartale, veikusi nuo birželio 30 iki liepos 30 d. ir pateikusi per pastaruosius 8 metus sukauptą ir dar viešai nerodytą lietuvių menininkės kūrybą.

Dalia Kasčiūnaitė. „Gera nuotaika“, 2130×130, drb., akr., 2014

Jei pretenduotume į platesnį žvilgsnį, reikėtų paminėti ir tai, kad tuo pat metu Vilniaus pakraštyje, Valakampiuose, prancūzų kilmės menininkė iš Didžiosios Britanijos Laure Prouvost įsikasė į žemę ir pilną baltą „Rupert“ salę pripylė juodžemio („Aš po žeme“ / „Burrow me“, liepos 16–rugsėjo 6 d.) . Ar tai yra svarbiausias 2015 m. vasaros meno įvykis Vilniuje, nes juo liudijame savo įsikomponavimą į Vakarų meno tinklus? Pamatome pas mus įgyvendintą autentišką ir aktualų laiko ir erdvės prasme pasaulinio meno įvykį? Mat autorė – 2013 m. apdovanota Turnerio britų meno premija, kitais prestižiniais prizais ir yra gyva nuoroda į tai, kas daroma „ten“, nors „ten“ seniai nebėra legenda. Galime didžiuotis tuo, kad iš kitų jos trokštančių ekspozicinių erdvių menininkė pasirinko būtent mus, nes dar galime leisti įsikasti? Laure nustebino atviru mistifikuotu autobiografizmu ir ekspresyviu emocionalumu. Žvelgiant formaliai, ji pasiūlė neblogą išeitį videomenui, benugęstančiam pas mus, ir jo sterilumui baltame kube – sujungė jį su įvietinimu ir objektais, pati kalbėdama gana paprastomis temomis – „apie gyvenimą“ ir jo jutiminį suvokimą. Bet iš tikrųjų apie šį projektą, kuris buvo pateiktas kaip itin „ambicingas“, rašyti neketinu. Tik ženklinu. Nes atostogos. Rašinys skirtas lietuvių tapybos klasikei Daliai Kasčiūnaitei.

Dalia Kasčiūnaitė. „Kompozicija“, 110×130, al., drb., 2014

Jos parodos atidarymo šampanas seniai iššautas ir pristatomosios frazės pasakytos. Dalia daug kalbėjo apie patiriamą „gyvenimo karštį“ ir džiaugsmą gyventi apskritai. Galbūt tai ir yra atostogos nuo rūpesčių slėgio, nerimo, lenktynių ir žudančios rutinos? Laisvė spręsti ir išbandyti, negalvojant apie rezultatų darną, išorines reakcijas ir savęs reprezentavimą. Ji pasiekiama su branda, kaip ir gyvenimo pilnatvė. Kaip atrodo Dalios laisvė? Iš pirmo žvilgsnio – eklektiška, netolygi ir labai kontrastinga, skirtingų stilistikų ir spalvų. Vientisumu pribloškiantys ciklai ir parodos – praeityje, kuri vis dėlto kartais primena apie save. Jai neberūpi siuvinėti, kaip anksčiau, „didžiojo grožio“ fiestą. Ji netgi leidžia sau lietuvių ekspresionizmui gana tipiškus nerūpestingo gesto fragmentus, kuriems anksčiau oponavo. Prieš kelerius metus dominavusias niūrias spalvas ir griežtas linijas jau margina raštais. Kartais demonstruoja visišką atsainumą – ne sau, o menamam žiūrovui, kuris turi akyse savąją Kasčiūnaitę, bet kartais nutapo ir savo klasikinę mėlyną su ryškiai raudonomis dėmelėmis. Todėl ekspozicija tokia marga: ir grįžtama, ir einama tolyn. Dalia akivaizdžiai patiria malonumą, bet nebesuka galvos, ar analogišką malonumą pajus ir žiūrovas.

Dalia Kasčiūnaitė. „Kompozicija su geltona“, 80×60, al., drb., 2014

Nors menininkai nemėgsta būti lyginami su kitais, bet ši paroda mane privertė prisiminti pernai Lino Katino „Aido“ galerijoje rodytus per vasarą Labanore nutapytus darbus, kuriuose jis drąsiai pyškino be optinio taikiklio. Labai skirtingi sprendimai, koloritai, vientisos programos nebuvimas. Kažkada praeityje rodytų vienalyčių ciklų – jau atliktų ir paliktų – atgarsiai. Galima nebesirūpinti suvokėju, įdomiau – išbandyti tai, ko dar nebandei, ir pakartojant detales, ir imantis ko nors visiškai naujo, be baimės ir gręžiojimosi į šalis.

Dalia niekada nenustigo vietoje ir netapė pagal tradiciją. Tiesiog taip sutapo, kad žiūrovų buvo labai mylima. Bet ji nebijo ir nebekartoti publikos pamėgtų paveikslų, eksperimentuoja. Čia nebesvarbu nuosekliai būti alternatyva tradicijai ar išsaugoti savo tiek brangintą savitą braižą, kuriuo esi atpažįstama minioje. Todėl kartais ji išduoda abstrakcionizmo paradigmą, nutapo ir peizažą, bando portretą. Pastarasis, mano galva, dar yra tik užuomazgoje ir byloja kompromisą. Matau galimybių jam plėtotis: imtis didesnių užmojų, siekiant sunkesnio svorio (nors psichologizmo čia nereikėtų tikėtis – Dalia vis dėlto yra spalvos ir išorinio tipažo žmogus) arba dar labiau lengvinti formatą, dar stipriau šaržuoti, komiksuoti, šiuolaikinti.  

Dalia Kasčiūnaitė. „Autoportretas“, 60×50, al., drb., 2014

Prieš akis – aukso amžius su visomis galimybėmis auginti embrionus ir įsisavinti naujus įgūdžius arba susapnuoti pasivaikščioti išėjusią kėdę ar geltoną kambarį. 1998 m. Dalią kalbinant jos parodos ŠMC „Geltonas kambarys. Lyja“ proga ji išsitarė: „…Šiaip esu labai chaotiška, bet mano chaotiška sistema veikia tiksliai, kaip laikrodis. Man būtina veikla, aktyvumas ir… avantiūra.“ Tokia ir yra Dalia Kasčiūnaitė, tokią ją matome ir dabar.

O chaosas, manau – stiprus eigos variklis. Ir Laure projektas man pasirodė patrauklus būtent tuo, kad ne viskas jame buvo apskaičiuota. Požeminėje kino salėje demonstruotas videofilmas truko labai ilgai – žymiai ilgiau, nei galėjo sau leisti lauke nekantriai belaukianti susispietusi smalsuolių eilė. Daug kas nesulaukęs nuėjo arba mažučiame rūsyje pažiūrėjo tik trumputį kūrinio fragmentą.

Bet tai buvo dar iki atostogų, kai dar matavau pliusus ir ieškojau klaidų. Dabar – nebe. Dabar sustabdžiau savo laikrodį ir kliaujuosi gamtos ritmu. Chaotiškai galvodama apie procesus, istoriją, tradiciją, uždarą ir atvirą būvį, o svarbiausia – apie vidinę motyvaciją, stimulus, priežastis.