2015 08 02

Samuel Gregg

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Pažinti tikrąjį Pranciškų Asyžietį

Šv. Pranciškus

Pranciškoniška taika nėra sacharininė. Jokiu būdu! Tai nėra tikrasis šventasis Pranciškus! Nėra tai ir panteistinė harmonija su kosmoso jėgomis. Tai vėlgi nepranciškoniška! Tai pažiūra, kurią sukūrė kai kurie žmonės.

Šiuos žodžius ištarė ne Teksaso naftos pramonės atstovas. Juos savo homilijoje per apsilankymą Asyžiuje 2013-ųjų spalį išsakė popiežius Pranciškus. Po to, kai atkreipė dėmesį, kaip šventasis Pranciškus pabrėžė žmogaus poreikį gerbti natūralųjį pasaulį („padėkite jam augti ir tapti gražesniu bei panašesniu į tokį, kokį Dievas jį sukūrė būti“), popiežius pridėjo: „Viršum viso to šv. Pranciškus liudija pagarbą kiekvienam, parodo, kad kiekvienas iš mūsų yra pašauktas apsaugoti savo artimą, jog žmogus yra kūrinijos centre, vietoje, kur Dievas – mūsų Kūrėjas – norėjo mus matyti.“

Tokios mintys apie šv. Pranciškų netinka kai kuriems viduramžių atsiskyrėlių ir brolių pranciškonų vaizdavimams, atsiradusiems pastaraisiais dešimtmečiais. Daugelis jų, kaip parodė vienas žinomiausių pranciškonų judėjimo istorikų iš Italijos Grado G. Merlo, buvo pasitelkiami išnaudoti Pranciškų daugeliui šiuolaikinių religijų ir politinių darbotvarkių, pradedant pacifizmu ir baigiant radikaliąja aplinkosauga. Pavyzdžiui, Franco Zefferellio gerai žinomas 1972-ųjų filmas „Sesė Saulė, brolis Mėnuo“ pristatė šventąjį kaip patrauklų ekscentriką, kuris viso labo griovė tradicijas. 1982 m. parašytoje knygoje „Pranciškus Asyžietis: žmonijos išlaisvinimo modelis“ išlaisvinimo teologas Leonardo Boff pavaizdavo Pranciškų kaip tą, kuris padėtų mums pasitraukti iš pasaulio, kuriame dominuoja „buržuazinė klasė, režisavusi mūsų istoriją pastaruosius penkis šimtus metų“.

Taip pat yra keletas visiškų mitų. Pranciškus Asyžietis neparašė garsiojo 1967 m. himno „Šv. Pranciškaus taikos malda“. Šį kūrinį parašė Sebastianas Temple, dvidešimtajame amžiuje Pietų Afrikoje gimęs kompozitorius. Malda, kurios pagrindu S. Temple sukūrė himną, nerandama seniau nei 1912 m., kai pirmą kartą buvo publikuota prancūzų žurnale.

Tekstas, prie kurio visada grįžtu, girdėdamas teiginius apie Pranciškų Asyžietį, yra Augustino Thompsono O.P. kruopščiai ištirta šventojo biografija „Pranciškus Asyžietis: naujoji biografija“ (2012). Pagrindinė šios biografijos stiprybė ta, kad autorius griežtai analizavo dokumentinius įrašus bei šaltinius ir atskyrė tai, kas patikima, nuo legendų ir gandų.

Taigi kokie yra šv. Pranciškaus gyvenimo aspektai, aprašyti Thompsono knygoje, nustebinantys daugelį? Pirmasis yra tai, kad nors siekė radikalaus atsiskyrimo nuo pasaulio, Pranciškus manė, jog jis ir jo sekėjai turėtų imtis rankų darbo, kad įsigytų būtinų reikmių, tokių kaip maistas. Elgetavimas visada buvo antraeilė alternatyva. Antrasis bruožas tas, kad Pranciškus manė, jog Bažnyčios sakramentinis gyvenimas reikalauja kruopštaus pasiruošimo, jog reikia naudoti geriausius šventuosius indus ir tinkamus drabužius. Tai atitinka Pranciškaus įsitikinimą, kad artimiausias ryšys su Dievu yra per šv. Mišias, „ne gamtoje ir net ne tarnaujant vargšams“. Nors Pranciškus yra teisėtai vadinamas taikos nešėju ar vargšų mylėtoju, Thompsonas pabrėžia, kad šventasis „nevykdė jokių teisinių ar socialinių reformų“.

Kalbant apie Katalikų Bažnyčios dogmas ir doktriną, Pranciškus buvo „nuožmiai ortodoksiškas“ ir netgi reikalavo, kad broliai, kalti dėl liturginių piktnaudžiavimų ar dogminių nukrypimų, būtų atiduoti aukštesniesiems Bažnyčios autoritetams. Taigi mūsų neturėtų stebinti, kad žymusis Pranciškaus pokalbis su sultonu al-Kamilu ir jo patarėjais Egipte 1219 m. nebuvo tarpreliginio mandagumo išraiška. Nors Pranciškus tikrai nesityčiojo iš islamo, šventasis mandagiai pasakė musulmonams pašnekovams, kad atvyko išaiškinti krikščionių tikėjimo tiesą ir išgelbėti sultono sielą. Nieko daugiau, nieko mažiau.

Žinoma, krikščionys ir kiti žmonės atsimena Pranciškų, kaip labiau už visus kitus šventuosius mylėjusį gamtą. Dėl to 1979 m. bulėje Inter sanctos popiežius Jonas Paulius II paskelbė jį ekologų globėju. Pranciškaus glaudų ryšį su gamta ir gyvūnais liudijo jį pažinoję žmonės. Gyvūnų žudymas ir jų kančios labai liūdino šventąjį. Pranciškus nelaikė natūraliojo pasaulio ir gyvūnų kaip tų, kurių reikia bijoti arba vertinti vien kaip išnaudojimo objektus.

Skirtingai nei kiti viduramžių vienuolijų reformuotojai, Pranciškus atmetė susilaikymą nuo mėsos ir nebuvo vegetaras. Pranciškaus gamtos samprata taip pat nelinko į panteizmą. Pranciškaus rašiniuose nuorodos ir aliuzijos į gamtą, pamokslai ir instrukcijos buvo pripildyti Šventojo Rašto, o ne aplinkos kaip tokios. Kitaip tariant, Pranciškus matė gamtos ir gyvūnijos pasaulio grožį kaip tai, kas turėtų paskatinti šlovinti ir garbinti Dievą, o ne kaip tuos, kuriems priskiriamos dieviškos savybės. G. K. Chestertonas savo 1923 m. parašytoje knygoje „Šventasis Pranciškus iš Asyžiaus“ akcentuoja panašų dalyką: nors mylėjo gamtą, Pranciškus niekada negarbino pačios gamtos. Thompsonas nurodo, kad Pranciškaus santykis su gamta neturėtų būti romantizuojamas. Pavyzdžiui, jis net vadino plėšrūnus ir peles „velnio agentais“.

Galiausiai Pranciškus Asyžietis buvo katalikas. Taigi jis perėmė žydų ir krikščionių supratimą, kad Viešpats yra visos kūrinijos Kūrėjas, o kūrinijos viršūnė yra žmogus. Šios pamatinės tiesos supratimas, pasak šv. Ignaco Lojolos, Jėzuitų ordino įkūrėjo, yra esminis auginant artimesnį santykį su Dievu. Savo „Dvasinėse pratybose“ Ignacas nurodo „pamatinį principą“ nugalėti save – tai žinoti, jog žmogus buvo sukurtas garbinti Viešpatį Dievą ir Jam tarnauti, kad taip išgelbėtų sielą. Visa kita žemėje buvo sukurta žmogui, kad padėtų jam pasiekti tikslą, kuriam buvo sukurtas. Tai reiškia, kad žmogus turi naudoti visus kūrinius tiek, kiek jie padeda artėti prie Dievo, ir susilaikyti nuo jų, jeigu jie ima užstoti pagrindinį tikslą.

Nei Ignacas Lojola, nei Pranciškus Asyžietis nelaikė sukurtojo pasaulio rožine abstrakcija. Pagarba kūrinijai ir jos vertinimas nereiškia paniekinti visa kita, įskaitant pačius žmones, jų darbą ir kūrybiškumą, pamirštant, kad, kaip sakė šv. Irėniejus, „Dievo garbė yra gyvas žmogus“.

Turėtume prisiminti, kad nors šv. Pranciškus iš Asyžiaus tebeturi daug ką pasakyti kiekvienam žmogui šiandien, jo mokymo centre yra katalikiška Dievo, žmogaus ir pasaulio samprata. Galima drąsiai teigti, kad šventajam Pranciškui jokia kita interpretacija būtų neįmanoma.

Iš www.crisismagazine.com vertė Monika Midverytė OFS