2015 08 03

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Laiškai iš kaimo. Apie žalčio skeletą ir diemedžio švelnumą

Vasarą Liepiškių kryžkelės kryžių puošia dvispalvės rudbekijos

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Birželio 30 – oji

Pražydo lietuviškoji naktižiedė. Dideles, ryškiai raudonas žiedų kekes išskleidė miškinis pelėžirnis, tvirtai įsikabinęs į gražiažiedę veigelą. Atrodo, kad šis miško augalas, gal prieš penkiolika metų pasodintas retųjų augalų sklype, rado savo tikrąją vietą – tarp geltonžiedės sedulos, krūminės sidabražolės ir veigelos. Kad ir kokia čia vasaros vėtra ūžautų, pelėžirnis suras tvirtą atramą. Ankštinių šeimoje yra ir daugiau į lianas panašių žolinių augalų, bet gražiausiai apie savo kaimynus vyniojasi miškinis pelėžirnis ir kvapusis pelėžirnis, kurį gėlininkės vadina žirneliu. Šie vijokliniai augalai, kaip ir apyniai, gebenės, vynuogės ar vinvyčiai labai panašūs į lianas. Liana yra gyvenimo forma. Žolė, krūmokšnis, puskrūmis, krūmas, medis – taip pat yra gyvenimo formos. Kaip kam patogiau, taip tas ir gyvena. Gal kas nors pasakys, kad tikrų lianų Lietuvoje nėra, bet kai Lamų miške prie Nemuno pamatai apynį, apsisukusį apie šimtametę pušį ir įsikorusį į dvylikos metrų aukštį, gali pamiršti, kad yra tikrosios ir netikrosios lianos. Kaip įdomu, kad mūsų krašto aborigenas apynys visada sukasi pagal laikrodžio rodyklę, o, pavyzdžiui, aktinidija – tiktai prieš laikrodžio rodyklę. Visada šitaip. Tai gali nesunkiai pastebėti, ir tada supranti, kad ši gyvenimo forma tikrai yra ypatinga. Gebenė niekaip nesisuka, tiktai kopia tiesiai aukšyn, aštriais kabliukais įsitverdama į juodalksnio žievę… Žydi miškinis pelėžirnis, ir nė kiek nekenčia nuo sausros, kuri vis dar tęsiasi. Jau gelsta liepų ir jaunų berželių lapai. Sodybose ir miesteliuose jau daug apdžiūvusių mažų šermukšnių ir visokių dekoratyvinių krūmų. Blogiausia tiems, kurie pavasarį buvo pasodinti „pagal projektą“. Vyrai su spalvingais specialiais rūbais pasodina iš medelyno iškastus didelius, jau gerokai peraugusius beržus, pririša drūtai lyg šunis, vieną kartą palaisto ir išvažiuoja. Viską padaro, kaip projektas reikalauja, ir jokia sausra jiems neberūpi. Labai prasta atsiranda praktika. Negalima savo žinybinio entuziazmo primesti gamtai. Tą laikiną žmogaus darbštumą ir optimizmą skatina pinigai, o gamta žino visai kitus motyvus… Dabar tokios klaidos labiausiai ir matomos. Lapuočius geriausia būtų sodinti rudenį ir tiktai tiek, kiek sugebėsime apmulčiuoti, patikimai taupydami drėgmę. Niekas juk nežino, kokia bus vasara. Ilgalaikė prognozė kol kas yra tik utopija.

Liepos 6 – oji

Valstybės diena. Labai karšta. Per pietus du skirtingos konstrukcijos termometrus padedu ant suolelio šiaurinėje namo pusėje. Abu rodo 34 laipsnius. Niekur šią šventės dieną nevažiuoju, nors žinau, kad kolegos ruošėsi į Kernavę. Tūnodamas savo mažoje oikumenoje galiu pasiguosti šitaip: valstybė stipri tiek, kiek stiprus žmogus. Kiekvienas stiprus vis kitaip. Man atrodo, kad šią, pačią karščiausią dieną, tyliai viską stebėti yra svarbu. Ir užrašyti, kas kaip kenčia. Visokie maži nelabai draugiški gyvūnai šitoką karštą dieną tikrai nemiega. Rausvos kolorado vabalo lervos graužia ne tiktai bulvių, bet ir drignių lapus. Kurmis (dzūkai sako – kūrmis) jau gal penktą kartą išrausė brangiausius mano augalus – artišokus. Blakės, čiulpiančios syvus, jau numarino didžiuosius saulėgrąžų lapus, o amarai visai nudžiovino valerijonus. Juodasis strazdas vagia prinokusias juodųjų serbentų uogas. O štai tylioji daržininko padėjėja rupūžė iki pietų druni Bluskio lakataušėje tiktai galvelę iš vėsaus vandens iškišusi. Kaštono pavėsyje atvėsusiame vandeny tikrai, matyt, yra neblogai. Be to, ji dirba – stebi, kas pro šalį praskrenda. Vadovėliuose aiškinama, kad rupūžė eina į vandenį tiktai pavasarį, kai reikia išneršti ikrelius. Bet šitaip vasarą besimaudančią rudąją rupūžę matau jau ne pirmą kartą. Knygelėje apie varliagyvius ir roplius („Mokslo“ leidyklos išleista 1981 metais) taip pat rašoma: „rudosios varlės tik per veisimąsi būna vandenyje“. Irgi netiesa. Vadovėlines tiesas reikia tobulinti. O dabar nežinau, ar šuneliui Bluskiui atnešti kitą indą su vandeniu, gal ir tas su rupūže bus geras.

Valstybės šventė ant Merkinės piliakalnio

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Po pietų važiuoju į Sodą. Reikia pažiūrėti, kaip šią karštą dieną atrodo augalai prie Krūčiaus ir Vaikšnoro Ravo. Jau iš tolo matau, kad prie Kurmių užtvankos pražydo didysis debesylas. O daigyne šviečia raudonoji monarda. Mums tai yra darželio gėlė, gi kai kuriuose kraštuose vertinama taip pat kaip arbatmedis. Bet įdomiausia, kad šienaudamas gurgždžių sąžalyną, dar surandu pasislėpusius visai žalius meškinio česnako lapus. Tikras efemeroidas, vešliu žalumu labiausiai stebinantis ankstyvą pavasarį, kai juodalksniai dar be lapų, išsilaikė štai iki liepos. O kas čia? Judinu dalgio smaigaliu kažkokius keistus baltus karolius, ir matau, kaip greit pasislepia du geltondryžiai maitvabaliai. Ė, taigi čia nuogas nugarkaulis ir daugybė plonų šonkaulių. Aišku, kad slėpėsi šiuose kvapniuose gurgždynuose žaltys, ir jį kažkas uždusino, o užsilikusį kvapą pajuto maitvabaliai. Ir liko tik skeletas. Kas galėjo pakelti leteną prieš mano godojamą roplį, kuriam rudenį dariau slėptuvę, kad galėtų žiemą šiltai tarp sausų žolių susirangyti? Gaila žalčio, esu čia jį matęs keletą kartų, buvo toks tamsiai melsvas, sunkokai pastebimas juodalksnių pavėsyje… Šienauju gurgždžius ir garšvas, kur jau atsiranda ir jauni lazdynų ūgliai, ir avietės, ir šeivamedžiai. Jei nešienausiu – prapuls ši miškapievės erdvė prie gebenių, šventagaršvių ir miškinių lelijų. Anksčiau pjauti šio gurgždyno negalima, reikia palaukti, kol meškiniai česnakai subrandins ir išbarstys sėklas.

Liepos 16 – oji

Viensėdyje prie Žaliamiškio kiauksi du nedideli šuneliai, bėgiojantys po erdvų kiemą ir saugantys viščiukus nuo vištvanagio nagų. Šiems sargams padeda senas žąsinas, vis besidairantis į dangų ir retkarčiais sutrimituojantis. Ir vis tiek keletą mažų puliukų Žaliamiškio vanagai jau nunešė. Taip sako šio nuošalaus viensėdžio šeimininkė Ona Bogušienė. Dabar šią sodybą Janavo kaime jau tikrai galima vadinti viensėdžiu, nes jokių kaimynų nebėra. Netoliese ąžuolų paunksnėje stovi koplytstulpis partizanų vadui pulkininkui Juozui Vitkui – Kazimieraičiui, žuvusiam čia 1946 – ųjų liepos antrąją…

Koplytstulpis partizanų vadui pulkininkui Juozui Vitkui – Kazimieraičiui, žuvusiam čia 1946 m. liepos 2 d.

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Kuo viensėdis skiriasi nuo vienkiemio jau seniai paaiškino architektūros profesorius Kazys Šešelgis, ir tas apibūdinimas yra labai tikslus: vienkiemis, tegu ir labai nutolęs nuo gatvinio sodžiaus, vistiek yra kaimo dalis, o viensėdis gali atsirasti labai staiga ir tarsi iš niekur. Viensėdis neturi ekonominių ryšių su kaimu. Ateina žmogus į pirmykštį mišką, išsikerta erčią, kad saulės būtų daugiau – ir gyvena. Tai nėra kokios pasakos ar legendos, visai netoli Janavo, Žaliamiškio vidury, prieš karą gyveno toks Adolfas Žėkas. Jis buvo Žėko Jono (Janeko) brolis, bet kažkodėl pabėgęs iš Vilkiautinio kaimo į Žaliamiškį, susirentęs pirkaitę prie raisto, iš kurio ir vandenį sėmė, nes šulinio neturėjo… Kai Vilkiautinio kaime užrašiau prisiminimus apie tą atsiskyrėlį, prisiminiau, kad Eliza Ožeškova būtent apie tokį gyvenimą yra parašiusi romaną. Du bėgliai – darbštūs ir sumanūs jaunavedžiai patys vieni viską pasidarė savo rankomis (kišenėse atsinešė truputį sėklų), ir po daugelio metų toje pirmykštėje girioje atsirado gražus, turtingas kaimas. Karalius, medžiodamas girios žvėris, surado tą kaimą ir labai nustebo: iš visų kaminų rūksta dūmai, o duoklės valstybei šie atsiskyrėliai taigi nemoka. Tačiau sužinojęs tokio keisto kaimo atsiradimo istoriją karalius atlyžo ir tik stebėjosi žmonių sumanumu. Toks yra romanas, bet lenkų kraštotyrininkas Tadeusz Kulesza knygoje apie Druskininkų kurortą ir apylinkes perpasakoja vietinių žmonių prisiminimus apie vieną atsiskyrėlį, gyvenusį girioje netoli Zapurvės, prie Kusenkos upelio. (Knyga, išleista 1935 metais, tikrai yra įdomi ir vertinga, tik labai piktina tendencingas, nelogiškas baltiškų vietovardžių ir pavardžių suslavinimas). Tą atsiskyrėlį prie Kusenkos vadino pustelnyku, jis gyveno šakų palapinėje, gaudė žuvis, jas džiovino ir mainė į duoną, nenorėjo su niekuo bendrauti, nes buvo pabėgęs iš rusų armijos (Kusenka, beje, įteka į Latežerį, o iš šio mūsų ežero išteka Ratnyčėlė)… Prisimenant tokius ypatingus žmonių likimus, tikrus atsitikimus galima supainioti su vaizduotės sukurtomis poringėmis. Bet Onos Bogušienės gyvenimo istorija yra aiški: jos tėvai gyveno Liepiškiuose prie Liškiavio ežero, o jos būsimasis vyras – Janave prie Žaliamiškio. Tada Janavo kaimas dar buvo gana gyvas.

Ona Bogušienė su pūliukų sargu Žąsinu

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Ir atrodo šiandien, kad visa senojo kaimo patirtis bei išmintis dabar saugoma Onos Bogušienės sodyboje. Kaip švelniai žydi vaistiniai šalavijai, kaip baltuoja vaistiniai skaisteniai, o didžiulis balzganas diemedžio krūmas aukštesnis net už aukščiausias sukatžoles, kuriose dūzgia bitės. Veda mus šeimininkė į kluoną, kur tebesaugomos senovinės šlejos ir brička, o kartu su ja krypuoja žąsinas ir kažką draugiškai girksi. Ona Bogušienė sako, kad labai myli savo paukštį, tvarte jam visada yra avižų lovelyje ir švaraus vandens. Ir salotų lapelis jam tenka, ir kručkas, tai jis ir geras, tik reik paglostyt, pakalbėt su juo. O kieme žaliuoja žąsinės sidabražolės, takažolės, baltieji dobiliukai ir bevainikės ramunės. Vis tai senovinės žolės, ne visur dabar šitaip gali pamatyti… Kviečia viensėdžio šeimininkė vidun. Ant seklyčios palangių žydi kvapnios pelargonijos. Vaišina mus šaltmėčių arbata, ir lyg tarp kitko prisimena, kad štai Dievas jai leido sulaukti devyniasdešimtojo gimtadienio. Tai kas yra tokio ilgo ir prasmingo gyvenimo šaltinis, klausiame mes. Ogi darbas, sako Ona Bogušienė, kiek aš dirbu – ir daržus kapliuoju, ir paukščius ganau, ir gėles laistau. O žiemą kiek drobių išausta. Dirbti tėvai išmokė, sunkus buvo gyvenimas, bet niekas tada nenuobodžiavo. Tėvulis buvo ribokas, labai mylėjo žuvaut, žuvis Liškiavos žydai pirko…

Liepos 26 – oji

Pražydo plunksnalapės rudbekijos, kurias dzūkai vadina čigonais arba kazokais. Todėl, kad šios gėlės labai kantrios, be jokos globos gali išbūti dešimtmečius. Skleidžia jau geltonus graižus ir saulėgrąžos. Bet aš vis dar prisimenu labai vešlų, sidabriškai švelnų ir ypatingu kvapu dvelkiantį diemedį, augantį prie Žaliamiškio, Onos Bogušienės kieme. Prisimenu, matyt, todėl, kad visi diemedžiai, kuriuos dabar tenka regėti darželiuose, atrodo skurdokai. Gėlininkės skundžiasi, kad žiemoja šis senovinis puskrūmis sunkiai, kad pavasarį vargsta kol atsigauna. Nežinia, kodėl taip yra. Gal tiesiog pamiršta buvusi ypatinga pagarba būtent šiam žolynui, vis labiau godojamos ryškiaspalvės, didžiažiedės gėlės. Diemedį pastebėsi ne iš karto. Bet reikia ne vien pamatyti, o ir paglostyti, ir pauostyti. Juk ir tas žąsinas iš toliau atrodo vienspalvis, baltas paukštis, bet iš arti jis nėra paprastas. Viską reikia prisijaukinti, pajusti. Ilgai toje pačioje vietoje gyvenant viskas prijunksta savaime. Juk tas sidabriškas diemedis bus dar gražesnis, dar artimesnis, kai rytais pamatysime rugpjūčio rūką. Maži rasos lašeliai, atsiradę iš rūko, ilgai spindės ant smulkiausių diemedžio šakelių.

Diemedis, razeta, radasta, debesylas dabar yra labiausiai užmiršti augalai naujoviškuose gėlių darželiuose. Sunku juos auginti, tas tiesa, bet Ona Bogušienė sako, kad reikia atspėti kiekvieno žolyno vietą. Būna, kad ne iš karto atspėji, nors ir žinai, ko jis pageidauja. Čia jau reikia kantrybės: neauga vienoje vietoje, perkelk į kitą. Taip ir atspėsi. Skubėti nebūtina, pamažu viskas ir suranda savo vietą. Ir nepadės čia jokie gražiausi dekoratyvinių augalų atlasai. Kai kuriose spalvingose knygose net nerasime nei diemedžio, nei razetos, nes tos kvapnios gėlės neryškios, nespalvingos. Rusijos žolynų žinovas Vladimiras Solouchinas labai susižavėjęs rašo apie pelyną, artimą diemedžio giminaitį. Nesiginčysime, miškastepėse labiausiai ir kvepia pelynai arba citvariniai kiečiai. O mums brangiausi turėtų būti diemedžiai.