Regimantas Pilkauskas. Savuosius kapelius žolynėliais apkaišykim

Apie žolynėliais apkaišytą savo kapą dar prieš gerą šimtą metų svajojo sunkiai sirgdamas Jonas Biliūnas. Galėtume pasakyti, kad jis svajojo, kai dar nebuvo išrastas plastikas, kuris mūsų laikais apsireiškė visomis spalvomis ir pavidalais. Anais laikais dar nebuvo ir galingų skaldos malimo mašinų, dar neturėjome ir staklių raikančių iš tolimų kraštų atgabentus brangius akmenis. Technikos išradimai suteikė žmonėms naujų galimumų tvarkant kapus, bet grožio supratimas, dorovinės nuostatos vargu ar pagerėjo.

Derėjo prie vietinės gamtos

Senųjų lietuviškų kapinių pavidalas atitiko mišrųjų miškų zonos gamtos sąlygas. Kapines supo aukšti medžiai, o kapus dengė žolynai. Paminklai daugiausiai buvo mediniai, o vėliau atsirado akmens ir metalo junginiai. Tokios kapinės pavaizduotos M. K. Čiurlionio ir A. Galdiko paveiksluose.

Nejauku lankyti kapines, kur viena akmens plokštė glaudžiasi prie kitos, kur beveik nematyti žalumos. Tokių kapinių teko matyti Prancūzijoje. Jie turi daug akmens, o vasarą, ypač pietuose, trūksta drėgmės augalams augti, todėl taip ir susiformavo akmeninis kapinių pavidalas.

Žydų kapinės į Lietuvą savo pavidalą atsinešusios iš Artimųjų Rytų buvo akmeniniais paminklais nusėtos. Ilgą laiką jos nebuvo pavyzdys lietuviams katalikams. Sovietų okupacijos metais bedieviai komusistai vietoje kryžiaus ar kito religinio simbolio ėmė ant vertikalaus postamento statydinti mirusiųjų biustus. Tokių vertikalių paminklų su galvomis mišką galima pamatyti Novodevičės kapinėse Maskvoje, ten kur sutelkti aukštų sovietinių pareigūnų kapai. Originaliu antkapiniu paminklu išsiskiria tik Nikitos Chruščiovo amžinojo poilsio vieta. Panašių sovietinių veikėjų kapų kvartalus teko matyti ir Kijevo senosiose Baikovo kapinėse, o Lietuvoje toks pavyzdys turbūt nesąmoningai atsirado Kauno muzikinio teatro sodelyje. Likimo ironija, kad biustai pastatyti žymiems Lietuvos muzikams, tapo kenotafais buvusių senųjų Kauno kapinių vietoje.

Patiko šiaurės kaimynų santūrumas

Lietuviai praėjusio šimtmečio antroje pusėje pradėjo lankytis Suomijoje ir kituose protestantiškuose kraštuose, pamatė jų kapines, patiko jų santūrumas, kuklumas, žemi paminklai, gerai prižiūrėti žolynai. Įdomus pavyzdys yra Estijoje. Architektas Herbertas Johansonas kadaise iškėlė idėją įkurti miško kapines (est. Metsakalmistu), kuriose po palaidojimo kapo vietoje vėl būtų atkurta miško paklotė, kapo vietą žymėtų tik maži paminklėliai su užrašais. Idėjai pritarė daug rašytojų, muzikų, artistų. Pačioje 1933 m. pabaigoje miške netoli Piritos (Talino priemiestis) buvo palaidotas estų rašytojas Eduardas Vildė, paskui ir daugelis kitų, daugiausiai menininkų. Kapinės tapo populiarios, gausiai lankomos. Greitai paaiškėjo, kad nesant takų pradėjo nykti miško paklotė. Teko nutiesti takus, o 1937 m. buvo pastatyta ir kapinių koplyčia. Pirminį kapinių sumanymą pradėjo pažeisti ir kapų šeimininkai šalia paminklėlio sodindami ryškių žiedų gėles, daugiausiai gumbines begonijas (Begonia tuberhybrida). Miškas sumirgėjo raudonais žiedais. Šiose kapinėse greta šachmatininko Paulio Kereso (1916-1975) palaidotas ir kraštovaizdžio architektas Aleksandras Ninė (1910-1975).

Dažnai pasitaiko marmalo

Lietuviai pagal seną tradiciją dažnai lanko kapus ir kruopščiai juos prižiūri. Gaila, kad jie ne tik tvarko kapus, bet ir juos be saiko puošia. Pastaruoju metu kapai tapo mažais darželiais, kur ant vieno kapo sodinamos bent kelių rūšių gėlės, ne tik daugiametės, bet ir vienmetės. Kapo paviršius suskaidomas įvairiomis dangomis: akmens skaldos, žievės mulčo, smėlio ir kitomis. Ši liaudies kūryba dažniausiai yra menkos meninės vertės.

Kapas paprastai susideda iš ploto ir jame pastatyto antkapinio paminklo. Abu jie sudaro vienetą, kurį galima vadinti paminklu mirusiajam. Paminklas visada turėtų būti paminkliškas, arba monumentalus: tvirtas, įspūdingas, didingas, netrumpaamžis, reikšmingas. Antkapinis paminklas nebūtinai turi būti didelis. Jis, kad ir mažas, gali būti ir didingas, ir reikšmingas. Naudojant fabrikinio modelio pjauto ir šlifuoto akmens paminklus ir įvairiai skirtingomis dangomis ornamentuojant kapo paviršių monumentalumą sunku pasiekti.

Didelis vargas ir proginis kapo puošimas. Niekas neabejoja, kad gražioje keraminėje ar krištolinėje vazoje pamerktų gėlių puokštė puošia kambarį, suteikia patalpai šventiškumo, iškilmingumo. Tačiau panaši vaza su gėlėmis, pastatyta ant kapo, kelia didelių abejonių. Komiška ir liūdna situacija, kai ant kapo statomos plastikinės vazos su dirbtinėmis gėlėmis, nes tokios „žydi ilgiau“. Taip ir girdžiu paaiškinimus, kad kasdien aplankyti kapo neateisi, gėlių nepakeisi, o be to dirbtinės ir žiemą puošia kapą.

Neverta pažeidinėti gamtos rato

Prisimenu, kai Vilnius laukė atvykstančios vienos iš Europos karalysčių karalienės. Eidamas Konstitucijos prospektu, pamačiau pulkelį moterų besniegę žiemą sodinančių žydinčias našlaites skvere priešais Vilniaus savivaldybę. Kai paklausiau savivaldybės tarnautojo, ką jie žiemą sugalvojo, jis, kaip paprastai, ranka parodė į viršutinius savivaldybės bokšto aukštus ir pridūrė: „Toks įsakymas“. Ryškiai išreikšti keturi metų laikai yra Lietuvos gamtos ypatybė. Vienos gėlės žydi pavasarį, kitos vasarą, o trečios rudenį. Žiema yra augalų poilsio metas. Priešinimasis gamtos ratui atrodo nenatūraliai, išlaidingai, kartu ir juokingai.

Gali padėti įmonių profesionalai

Kapų lankymas ir jų priežiūra kartais tampa sunkia pareiga, tada griebiamasi plotą uždengti plastikiniu kilimu, o geresniu atveju – pjauto akmens plokšte ar betono plytelėmis. Dabar kuriasi įmonės, kurios gali padėti prižiūrėti kapą. Šios komerciniu pagrindu veikiančio pagalbininkės siūlo viską: supilti skaldą ant kapo, uždengti kapą akmenimis ar betonu, o jei pageidaujate ir žaliu plastikiniu kilimu. Bet įmonės gali ir įvairius augalus pasodinti, paskui juos prižiūrėti. Užsakovo nuomonė yra svarbiausia. Svarbu, kad jis žinotų, kas iš tiesų yra vertinga. Kviesčiau visus, kurie dar išlaikė saitus su gimtine, tvarkyti savo kapus pasikliaujant gamta ir visų pirma daugiamečiais augalais. Paminklus statyti iš medžio, akmens ir geležies. Visos šios medžiagos yra natūralios ir lietuviams artimos. Vaikštant po visokias muges nesunku įsitikinti, kad turime puikių kalvių kryžiui ar saulutei nukalti, turime puikių medžio drožėjų, kaip profesionalių taip ir mėgėjų. Akmentašių galbūt mažiau, bet ir profesionalūs skulptoriai noriai imasi padaryti akmeninį kryžių ar kurį kitą kapui tinkamą ženklą.  

Želdinimo abėcėlė

Projektuojant kapo želdinius visų pirma reikėtų susilaikyti nuo medžių ir aukštų krūmų. Jų vieta yra kapinių pakraštyje arba ir centre, bet tik specialiai tam skirtoje vietoje. Žinau vienose kapinėse labai gražų ąžuolą, kuris savo šaknimis aplinkui esančius paminklus vartalioja. Kapo želdinius reikėtų derinti su antkapiniu paminklu, taip, kad paminklas būtų išryškintas ir jokiu būdu neužgožtas. Šalia paminklo gali būti pasodinti ir žemi krūmai: Tumbergo raugerškis (Berberis thunbergii), paprastasis sidabrakrūmis (Dasiphora fruticosa), Bumaldo japoninė lanksva (Spiraea japnica L. ‘Bumalda’). Geresnė kapinių nuotaika būtų, jei išvengtume sustingusių, visada vienodų spygliuočių, o ypač vakarinių tujų (visokiausių formų). Jos svetimos, bet nelemtai užplūdo mūsų kraštą.

Daugiamečių žolinių augalų, tinkamų kapams, turime daug, o mūsų gėlininkai iš svečių šalių parsiveža vis naujų rūšių ir jų formų, veislių, bando auginti jas savo sodybose ir duoda kitiems. Pasirenkant augalus labai svarbu jų žaliavimo trukmė ir vientisos paklotės sudarymas. Tokių augalų žydėjimas paprastai trunka trumpai ir nėra jų svarbiauia savybė.

Tinkamiausios gėlių rūšys

Iš daugiamečių gėlių ant kapo arčiau paminklo tiktų sodinti astrus (Aster), kurie vasarą auga ir žaliuoja, o žydi vėlai rudenį ir jų žydėjimas gali sutapti su Vėlinėmis. Snapučiai (Geranium) yra tur būt pati perspektyviausia gentis, kurios daug rūšių galėtų augti ant mūsų kapų. Labiausiai tinkamu šiuo metu laikyčiau stambiašaknį snaputį (Geranium macrorrhizum). Jis pradeda žaliuoti nutirpus sniegui ir baigia atėjus žiemai. Nuo senų laikų kapinėse auginama mažoji žiemė (Vinca minor), visžalis pažeme plačiai besidriekiantis krūmokšnis, ankstyvą pavasarį žydintis melsvais žiedais. Kapinėse tenka matyti ir gebenių lipikių (Hedera helix) kilimus. Ši visžalė liana paprastai laipioja į medžius arba sienomis, bet tinka ir kapų žemei uždengti. Mūsų želdynuose įsitvirtina švelnioji rasakila (Alchemilla molis), neabejotinai tinkama kapų žolynams. Lietuvoje šios genties turime per 20 rūšių augančių pievose ir miškuose. Daug rūšių turime šilokų (Sedum), kurie tinka sausesnei ir lengvesnei žemei uždengti. Iš neseniai pradėtų plačiau auginti paklotinių augalų tektų paminėti valdšteinijas (Waldsteinia): žemesnę trilapę (W. ternata) ir aukštesnę – geltonžiedę (W. geoides). Dauguma minėtų daugiamečių gėlių per porą metų sudaro vešlią tankią žolių (gėlių) paklotę.

Kapo plotas 3,75 kv. m (vienam palaidoti) arba 7 kv. m (šeimos kapas) yra palyginti nedidelis, tačiau jų greta vienas kito yra daug ir todėl gamtos naudojimo požiūriu labai svarbu, kaip jie tvarkomi. Jeigu kapų paviršius uždengiamas dirbtinėmis medžiagomis, toji žemė gamtai tampa prarasta. Tai yra tas pats kaip žemė apstatyta pastatais, uždengta asfaltu ar betonu. Jeigu kapo paviršius apaugęs augalais, šis žemės lopinėlis yra paliktas gamtai, žemė sugeria kritulius, o joje augantys augalai kvėpuoja ir gaivina orą. Atėję žmonės į gamtiškai tvarkomas kapines, gali pabūti gamtoje, pasigrožėti ja, čia pat susitikti su artimaisiais ir pabendrauti.

Dažnai tenka girdėti posakį, kad kapinės atspindi tautos kultūrą. Lietuviai, kaip žemdirbių tauta, ir kapinėse galėtų išreikšti savo prieraišumą gamtai, augalams, parodyti sugebėjimą juos auginti ir puoselėti.