2015 08 05

Antanas Šimkus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Menininkė Venta Jankauskaitė-Mengana: „Visą dieną piešiu“

Menininkė Venta Jankauskaitė-Mengana. Evgenios Levin nuotrauka

Venta Jankauskaitė-Mengana jau daugiau nei dešimt metų užsiima Lietuvoje beveik nepraktikuojama keramikos rūšimi – majolika. 1979 m. gimusi ir vidurinę mokyklą baigusi Vilniuje, vėliau ištekėjo ir apsigyveno Italijoje, pramoko šio meno.

Lietuvoje Venta lankosi nedažnai. Parodas, kur eksponuotų majolika dekoruotus keramikos kūrinius, rengia irgi retokai. Paskutinioji – liepos mėnesį Vilniuje esančioje „Šofar“ galerijoje. Tad naudojamės proga paklausinėti menininkę apie ją ir jos kūrybą.

Kaip susidomėjai menu? Kaip atėjai į šią sritį?

Ventos Jankauskaitės-Menganos kūrinys. Evgenios Levin nuotrauka

Kai buvau maža, senelis manęs prašydavo, kad išpieščiau bičių avilius gėlėm. Kokius dažus duodavo, tokiais piešdavau. Tačiau būta ne vien piešimo – ir chore dainuodavau, mokykloje statydavo į pirmas eiles.

O dailės mokytojas labai ant manęs pykdavo: „Tavo tokie gebėjimai, o tu nesistengi visiškai.“ O mane tik juokas imdavo…

Man mano gabumai niekad neatrodė ypatingi, juk visi vaikai piešia. Tad mokykloje neskyriau tam ypatingo dėmesio.

O kai baigei vidurinę mokyklą Vilniuje, nekilo minčių mokytis dailės Lietuvoje? Kaip paskui klostėsi Tavo gyvenimas?

Nestojau į jokią akademiją. Nes man atrodė, kad reikia pažinčių, o aš jokių panašių ryšių neturėjau.

2000 m. dalyvaudama Romoje vykstančiame pasaulio jaunimo susitikime su popiežiumi Jonu Paulium II susipažinau su savo būsimu vyru. Maurizio labai mane įsimylėjo, ir mes staiga susižadėjom, iškėlėme vestuves. O jis ir tapo tuo varikliu, įkvėpėju… Į Italiją persikėlėme prieš kokius penkiolika metų.

Ir tada supratai, kad gali nuveikti šį tą daugiau?

Ventos Jankauskaitės-Menganos kūrinys. Evgenios Levin nuotrauka

Taip. Tai supratau, kai jau gyvenome Italijoje. Mano vyras Maurizio pasakė, jog ne kiekvienas taip piešia, ir pasiūlė eiti mokytis menų į dailės institutą. Pradžioje aš tik pasijuokiau… Tačiau Maurizio nepasidavė: jis nusiuntė už mane užpildęs prašymą gauti ES paramą mokslams būtent į tą Perudžos mokyklą.

Ten buvo tokia programa, skirta moterų nedarbingumui mažinti. Būtent pagal ją gavau paramą ir pradėjau mokytis keramikos. Ir būtent majolikos metodo. Kandidatai į mokyklas buvo renkami burtų keliu. Mano laišką išėmė patį paskutinį, lyg netyčia…

Tokia sėkmė turėjo būti labai netikėta?

Taip. Labai netikėta. Atsakymas atėjo po poros metų nuo užklausos išsiuntimo. Per tą laiką spėjome pakeisti ir gyvenamąją vietą, paštininkai turėjo paplušėti, kol mus rado. (šypsosi)

Papasakok plačiau apie savo studijų periodą.

Studijavau pas dailininką, keramiką Romaną Ranieri, dabar jau amžiną atilsį. Mokykloje būtent jisai pastebėjo mano sugebėjimus. Jis mane bardavo labiau nei mano dailės mokytojas vidurinėje. Iki ašarų kartais. Labai griežti ten visi.

O jei būtų pakliuvusi tuo metu ne majolika, o kokia kita dailės rūšis, tarkim, gobelenai?

Tada būčiau siuvinėjusi gobelenus. Bet man atrodo, jei jau kokią techniką pasirinkai, tai ją ir tobulink visą likusį gyvenimą.

Toje mokykloje buvo grupė žmonių, kurie tuo užsiiminėjo?

Ventos Jankauskaitės-Menganos kūrinys. Evgenios Levin nuotrauka

Taip, aš ir pradėjau su grupe. Kažkuo išsiskyriau. Aš labai stengiausi viską išmokti, ką man tas senasis mokytojas gali įdiegti. Man buvo labai įdomu, nes tai unikali meno rūšis. Man atrodė ir tebeatrodo, kad didelė garbė prisiliesti tokios tradicijos. Juk kas nors po poros šimtų metų restauruos tas majolikas. Tarsi freskas. 

Kuo ypatinga majolika?

Majolika atėjusi iš arabų kraštų ankstyvaisiais viduramžiais, per Maljorkos salą. Dažniausiai labai ryški, prikrauta detalių. Italijoje ilgainiui susidarė atskiri majolika užsiimantys centrai, atradę savo spalvas, gamybos paslaptis, suformavę savo stilių: Faenza, Deruta (pastarajame mieste aš ir mokiausi), kiti… Majolikos stilistika tiek prikrauta ir perkrauta, kad šio žanro kūriniais prekiaujančios parduotuvės panašios į muziejus.

Turėjau meistrą, mokytoją, kuris perdavė ne tik bendruosius principus.

Evgenios Levin nuotrauka

O kaip tas menas – majolika – yra kuriamas?

Na, paimi molio gabalą, iš jo išžiedi indą, tada palauki, kol indas išdžius, ir išdegi jį krosnyje, paskui jį glazūruoji, o dar vėliau dekoruoji. Mano specializacija ir yra keramikos, majolikos dekoravimas.

Žinoma, patį indą dažniausiai perku, nes visų galų meistru nebūsi. Galų gale, tam nueitų labai daug brangaus laiko. Jei nori sukurti gerą paveikslą, tai sėdi prie jo mėnesį ar du.

Išties, labai būtų įdomu sužinoti, kiek trunka sukurti šios srities meno kūrinį?

Aš sėdžiu mėnesį ar net porą, kad nupieščiau gerą paveikslą.

Kokios priemonės reikalingos tokiam darbui, jei nužiestą indą jau turi?

Reikalinga glazūra ir metalų oksidai, kuriais dekoruojama.

Ar Lietuvoje įmanoma gauti viską, ko reikia tokiam darbui?

Evgenios Levin nuotrauka

Taip, manau, kad įmanoma. Ir iš viso, geras dekoratorius gali išsisukti iš padėties įvairiais būdais. Net turėdamas tik vieną spalvą, tikras meistras gali puikiai dekoruoti.

Ar toks dekoravimo būdas populiarus Italijoje?

Italijoje tai buvo populiaru kažkada. Tačiau jaunimas tokio būdo nesirenka, nes reikia labai daug kruopštumo ir kantrybės. Ties tuo populiarumas ir baigiasi.

Kada pradėjai kurti majoliką savarankiškai?

Kai išėjau iš dailės instituto, prieš kokius aštuonerius metus.

Kur ar iš ko semiesi temų, įkvėpimo savo darbams? Ar daug užsakymų?

Visą laiką meldžiuosiu, kad Kristus padėtų. Ir visada tų idėjų yra. Tad manau taip: jei meldiesi, gal iš Jo ir ateina?

Kartais būna, kad užsuka žmonės ir paprašo, kad nupieštum tai ar tai. Per savo vyrą taip pat gaunu idėjų. Jis pasako, kad sugebėčiau tą ar kitą dalyką nupiešti, ir būtų labai smagu, jei pabandyčiau.

Atvirukas su Ventos Jankauskaitės-Menganos kūriniu. Evgenios Levin nuotrauka

Būna ir užsakymų, bet aš labai retai juos priimu, dažniau atsisakau. Kodėl? Paprastai žmonės tikisi, kad gaus norimą kūrinį už minimalią kainą. Tarkim, už minimalią algą. Vadinasi, du mėnesius tektų dirbti už tokį atlygį. O aš savo darbo už tokią kainą nenoriu atiduoti. Per didelės sąnaudos. Dažniausiai užsakovas įsivaizduoja, kad įsigis pigiai, o juk reali to kūrinio vertė bent dešimt kartų didesnė už minimumą.

Ar yra žmonių, kurie iš tokio darbo gyvena?

Pati galvoju taip: „Gink Dieve, kad man netektų gyvenime iš to bandyti pragyventi.“ Tikiuosi, kad kažkokiu būdu kitaip turėsiu duonos kasdieninės, tai būtų tolygu širdies pardavimui.

Pažįstu žmonių, kurie iš to gyvena, bet tada jie jau naudoja šablonišką standartą, paruošiamą piešinį. Atsiranda atidirbtas judesys…

Buvo laikas, kai pati dirbau fabrike. Norėjau išbandyti jėgas. Tai buvo stalų fabrikas. Turėdavau juos dekoruoti – vaisiais, gėlėmis ir panašiai. Man labai pagailo visų menininkų, kurie ten dirba: dulkės, karštis… Jei tavo sveikata stipri, gal ir normalus toks darbas. Tačiau normalaus atlyginimo ten tikrai niekas nesiūlo.

Po tos patirties pasižadėjau sau daugiau tuo neužsiimti.

Sakoma, bet ką rimčiau darant reikalingi ir ryžtas, ir energija. O kaip ši, begalinio kruopštumo reikalaujanti sritis?

Evgenios Levin nuotrauka

Tai panašu į baletą. Atsikeli ir darai judesiukus po truputį. Kartais atrodo, ir jėgų nėra, bet sakai sau, kad jeigu šito nepadarysi tu šiandien, tai niekas kitas pasaulyje to ir nepadarys. Ir tai suteikia ir ryžto, ir energijos. Taip, tai reikalauja ir kruopštumo. Ir valios, ir dar daug ko, bet kas be tavęs tai darys? Dar sakau sau, kad net jeigu padarysi tų klaidų, geriau daryk su klaidom, negu visai nepadaryk. Tavo dalies pasaulyje niekas nesukurs.

Kaip atrodo menininkės Ventos diena – ar yra koks ritmas?

Atsikeli, pramerki akis, nusiprausi, pasižiūri, ką padarei vakar, ir žiūri, ką gali padaryti šiandien. Dabar pagalvojau, kad visą dieną piešiu. Visą dieną. Pavalgau kažkokius pusryčius, o paskui piešiu. Ir taip kasdien. Gal taip daro visi, kurie nori kažko pasiekti. O gal net ne tuose noruose esmė, tiesiog užvaldo kažkoks dalykas ir tampi beveik maniakas.

Visą dieną piešiu, paskui lyg ir einu pasivaikščioti… Bet čia geras klausimas, nes gyvendama savo meno pasaulyje negaliu pasakyti, koks tas dienos ritmas… Žinau tik, kad piešiu ir piešiu.

Evgenios Levin nuotrauka

Gyvenimas tarsi sapnas…

Gal kiekvienas menininkas turi būti šiek tiek vaikas, kad liktų toje savo vaikystėje ir tam savo sapne. Jei tu neleidi tam vaikui savyje mirti, tai paskui to vaiko padedamas gali kurti, kas paskui žmonėms kelia nuostabą, nes tie žmonės suaugo ir daug ką pamiršo.

Lietuvoje jau turėjai tris parodas. Paskutinė buvo liepos mėnesį Vilniaus galerijoje „Šofar“. Ko dar laukti?

Dar nežinau, pamatysim. Parodos atima daug kūrybinės energijos. Juk mano kūriniai sunkūs kaip akmenys, net fiziškai sunku atlaikyti. (šypsosi)

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Antanas Šimkus

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.