2015 08 05

Justė Kazbaraitytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Jaunas ir veiklus Dovydas: „Ir tada sekasi, nes stengiesi dėl to“

VšĮ „Positive Vibe“ direktorius, UAB „Domus Export“ vadybininkas, asociacijos „Jaunieji žvalgai“ narys, Lietuvos šaulių sąjungos narys, Kėdainių miesto vietos veiklos grupės valdybos narys, radijo laidos vedėjas, renginių vedėjas, ką tik filosofijos bakalauro studijas baigęs 22 metų Dovydas Sagaitis ima iš gyvenimo viską, ką tik jis gali pasiūlyti. Vaikinas nestovi vietoje ir imasi įvairios, bet kartu įdomios bei dinamiškos veiklos. „Žmogumi“ prisistatantis Dovydas pasakoja apie motyvaciją, filosofiją ir kodėl draugai jį vadina Pokštu.

Ar skaitote knygas?

Skaitau (juokiasi). Nevardysiu knygų, bet galiu įvardinti mėgstamiausią autorių – tai gyva legenda tapęs filosofas Arvydas Šliogeris. Jis yra mėgstamiausias mano autorius. Be jo man patinka ir kiti filosofai. Vienas iš pirmųjų filosofų buvo Kirkegoras, kuris užkabino su egzistencializmu, Nyčė, kuris labai pagyvino filosofijos supratimą. Taip pat esu susipažinęs su didžiuoju, populiariuoju, istoriniu filosofų kolektyvu, nuo Antikinės Graikijos iki šių laikų. Visgi labiausiai vertinu lietuvių filosofą Šliogerį ir jo kūrinius.

Jūs, būdamas muzikalus, grodamas būgnais ir vibrofonu, studijavote filosofiją…

Niekam netrukdo filosofija. Gyveni ir tos veiklos bei darbų yra ir be vadybininko ar kitų diplomų. Man taip išėjo praktiškai susidėlioti, viską iš praktikos ir stengiausi paimti – ko noriu, kas įdomu ir panašiai. O su ta filosofija gavosi toks keistas dalykas – etikos pamokų mokykloje nelankiau, buvau labai blogas mokinys (juokiasi). Tai etikos mokytoja 12-oje klasėje įdavė man į rankas Senekos „Laiškai Liucilijui“… Taip ir prasidėjo… Pamenu kaip mąsčiau, kad profesionaliu muzikos atlikėju netapsiu, neturiu tokios dovanos, bet vat sugalvoti ką nors originalaus gal ir pavyktų. Taip ir nuėjau filosofijos takais.

Esate VšĮ „Positive Vibe“ direktorius. Kaip gimė idėja imtis tokios iniciatyvos?

Sėdėjome vieną žiemos vakarą su mokytoju, kuris laikui bėgant ne tik muzikos mokė ir vis dar moko, sėdėjome ir svarstėme, ką gero galime veikti gyvenime. Sugalvojome, kad reikia rengti džiazo festivalį Kėdainiuose. Pasitarėme ir nusprendėme, kad Vitalis pasirūpina festivalio menu, o aš – teisiniu statusu ir popieriais.

Tai ką tiksliai veikiate?

Šiuo metu su viešąją įstaiga organizuojame jauniausią džiazo festivalį Lietuvoje „Broma Jazz“, kuris šiais metais sulauks trečiojo gimtadienio, o vyks Žolinių metu, rugpjūčio 15-16 dienomis, Kėdainių senamiestyje. Labai laukiame svečių iš visos Lietuvos ir pasaulio. Organizuojame nemažai įvairiausių koncertų, minime tarptautinę džiazo dieną, kviečiame pasirodyti įvairius projektus, bendradarbiaujame su menininkais iš visos Lietuvos, taip pat ir užsienio. Visai neseniai, bendradarbiaudami su JAV ambasada turėjome New Yorko meistrų „Ari Roland Jazz Quartet“ koncertą Kėdainių Rotušės kiemelyje. Sulaukėm gausios ir šiltos publikos. Savo sąskaitoje jau turim atidarę dvi parodas, viena buvo festivalio metu vykusio dailininkų plenero darbų paroda. Kita buvo fotografo Vito Matkaus, amžiną Jam atilsį, nuotraukų paroda; tai nuotraukų prikėlimas antram gyvenimui,  plenero metu dailininkai juodai-baltas fotografo nuotraukas nuspalvino, prikėlė jas savotiškam antram gyvenimui.

Taip pat organizuojame įvairius mokymus, seminarus, paskaitas, įsitraukiame į vietos projektus. Kažkaip taip vat ir dirbame. Stengiamės, kad veikla laikytųsi įstaigos pavadinime užkoduotos misijos.

Kaip Jums atrodo, ar esate geras savo įstaigos lyderis?

Nemanau, kad esu geras lyderis. Lyderiai, manau, turi tokių išskirtinių savybių, išskirtinių bruožų, kurie užveda žmones, kurie moka reikiamu momentu pasakyti reikiamus žodžius. Juos seka, jais tiki ir žavisi. O aš tai paprastas – man patinka dirbti, patinka bendrauti su žmonėmis, tačiau stengiuosi vengti tų šnekėjimų „nuo didelės bačkos“.

O Jūs mieliau būtumėte mėgiamas ar gerbiamas žmonių?

Negalima suderinti?.. Geriausiai būtų po lygiai, penkiasdešimt procentų vieno ir kito. Aišku, smagu, kai tavo nuomonę vertina ir gerbia, bet jeigu tik gerbia, o nemėgsta, tai jokio malonumo irgi nėra. Reikia viską žmogiškai suderinti, reikia labai daug visko suprasti, kad galėtum gyventi laimingai (juokiasi). Reikia suprasti, kad žmonės yra skirtingi, kad jie gyvena taip, kaip jiems atrodo geriausia. Šitą supratus gali užmegzti ryšius su labai skirtingais žmonėmis, nesistengiant įpiršti savo tiesų. Žmonės labai įdomūs, o kai nesistengia vienas kito pakeisti, atsiveria ir dalinasi patirtimi, kurios kiekvienas turi visokios, ir gražios ir ne taip stipriai gražios. .

Kokia programa, kokie renginiai vyks „Broma Jazz 2015“ festivalio metu?

Festivalį organizuojamem, kaip minėjau, rugpjūčio 15-16 dienomis, per Žolinę. Pasiūlysime aštuonis koncertus gyvos džiazo muzikos, įvairios stilistikos, įvairios tematikos, taip pat galingą jam session iki paryčių. Šiemet festivalis džiaugiasi pristatydamas išskirtinai pozityvią programą, nuo Gospel iki meditacijos, nuo Diksilendo iki Fusion. Koncertai dviejų dienų bėgyje suguls penkiose Kėdainių senamiestyje įrengtose scenose. Skaičiuojam, kad šiemet turėsime apie 150 festivalio dalyvių, tarp kurių – šokėjai, muzikantai, dailininkai, savanoriai, prekeiviai, įvairūs menininkai. Nuo pat šeštadienio ryto atidarysime autentišką blusų turgų. Pasiūlysime turus po Kėdainių senamiestį su profesionaliais ir įdomiais gidais. Svečiams pasiūlysime likti nakvynei autentiškame palapinių miestelyje, kuris įsikurs netoli Kėdainių esančiame dvare. Turime dar šiek tiek staigmenų, kurių kol kas neatskleisiu. Iš patirties sakau, kad būna gerai (juokiasi). Pradedam iš lėto, ar palengva, o iki vakaro gerai įsibegėjam ir naktį – pikas. Tuomet nubudus ryte laukia du puikūs, ramūs, meditatyvūs koncertai kamerinėje erdvėje, skirti susirinkti save ir dar kartelį pasidžiaugti gera muzika ir gerais žmonėmis.

„Broma Jazz“ festivalis orientuotas būtent į džiazo sritį. Kodėl?

Kėdainiai, ir aš asmeniškai, turime istoriją su „džiazais“; anksčiau, kaip minėjau, buvęs muzikos mokytojas buvo subūręs mus į grupę „Jazz4“. Kolektyve grojome gal šešerius metus ir dalyvavome Lietuvos festivaliuose – ir Panevežyje, ir Kaune, ir Vilniuje. Pakankamai smagiai pasirodėme, gavome apdovanojimų, pelnėme geras vietas. Taip su džiazu gyvenome nuo paauglystės, o Kėdainiai su džiazu gyvena jau 20 metų, kai prasidėjo viskas panašiai, kaip ir Amerikoje, New Orleane (juokiasi). Kaip ir Amerikos restoranuose ir užeigose mano mokytojas su savo kolegomis muzikantais grojo džiazą dar tais laikais, kai džiazas buvo keiksmažodis. Vėliau turėjome Kėdainių muzikos mokyklos bigbendą, kuris dalyvavo įvairiuose festivaliuose ir renginiuose. Vėliau su kolektyvu patys pradėjome aktyviau koncertuoti Kėdainiuose, su Vitaliu organizavome porą koncertų, salės vis pilnėdavo. Pamanėme, kad jau palankus metas suorganizuoti ir džiazo festivalį. O dabar turim nuostabią publiką Kėdainiuose, kuri įpareigoja dirbti toliau.

Kaip Jums atrodo, ką darote kitaip nei Jūsų bendraamžiai, kad Jums pasisektų?

Tiesiog man įdomu. Stengiuosi žiūrėti į gyvenimą prasmingai. Kaip Nyčė sakė, „There is no beautiful surface without terrible depth.“ Mane erzino nuo pat vaikystės žmonės, kurie gyvena „tarp kitko“, kurie daro „tarp kitko“, kurie elgiasi „tarp kitko“. Per tą „tarp kitko“ visko būna, dažniausiai nieko gero. Dažnai darydamas „tarp kitko“ turbūt dar daugiau darbo palieki kitam. Čia susipina moraliniai ir praktiniai dalykai. Man atrodo, kad gyventi turi prasmingai, turi tikėti, kad gyvenimas kažkur veda, kad gyvenimas turi savo tėkmę, kad tu turi naudotis galimybėmis, turi matyti ir šviesą, ir tamsą, turi atpažinti, turi patirti. Metams bėgant atsirenki, kas tave skatina gyventi ir kas tave smugdo. Atsirinkinėdamas taip ir stataisi save. Gyvenimas tampa spalvingas, įdomus, entuziastingas, pozityvus, sutinki labai daug gerų žmonių ir tada sekasi, nes stengiesi dėl to.

Kaip manote, kaip Jūsų geriausias draugas Jus apibūdintų?

(Juokiasi) Tikriausiai sakytų linksmas. Su skirtingais žmonėmis skirtingai bendraujame. Bendrauji su žmonėmis ir pats jauti, kaip elgiesi, kiek savitvardos turi, jauti, su kuriais elgiesi laisviau, su kuriais esi vienoks, su kuriais kitoks. Dažnai nustembi, kad su vienu žmogumi tu net negali kalbėti, atrodo, lyg užburtas šydas būtų uždėtas, kaip geležinė uždanga tarp žmonių ir nieko nepasakysi. O yra asmenų, su kuriais ir nekalbant pasakai daugiau, negu norėtum. Tiesiog jauti, kad jis savas geras žmogus ir to užtenka.

Sklinda legendos, jog draugai Jus vadina Pokštu. Kaip atsirado tokia pravardė?

Atsirado keistai ir ta pravardė per gyvenimą keliavo keliavo ir nukeliavo, o dabar jau baigia išnykti. Dar tik keletas senų gerų draugų mane taip pavadina… Buvo taip – paauglystėje lakstėme kiemuose ir sakau, kad man niekas jokios pravardės nesugalvos ir vienas iš vyresniųjų kompanijos sako: „Būsi Pokštas“, ta pravardė taip ir prilipo. Kadangi visi vienu metu taip vadino, aš ir pradėjau labiau kvailioti, pokštauti. Dėl pravardės pats, matyt, pralinksmėjau, juk graži ta pravardė, nesiskundžiu.

Kaip dabar atrodo Jūsų diena?

Galiu pasakyti, ką šiandien veikiau. Nusistačiau žadintuvą 7:30, atsikėliau 8:30. Susiskambinau su sese, atsikėliau, nusiprausiau, porą valandų naršiau internete, kas vyksta socialiniuose tinkluose ir įvairiose veiklose. Susitvarkiau dokumentus, tada išlėkiau iš namų paimti varžtų, paėmiau cemento dailylenčių pavyzdukus, išsiunčiau juos į Švediją, pavalgiau pietus, susitikau su kolega Tomu, važinėjomės darbo reikalais, apie 18:00 grįžau namo, vėl prisėdau prie kompiuterio, sužiūrėjau, kas vyksta, paruošiau įvairių prašymų, pasidalinau renginių reklamomis, tada 5 min atsipūčiau ir atvažiavau susitikti su tavimi. Ir po šio interviu važiuosiu su draugu Kipru konstruoti reklaminių plakatų artėjantiems dviems renginiams, tai dar iki vidurnakčio tikrai turėsim ką veikti. Beje, ačiū Kiprai. (juokiasi)

Kas užkuria Jūsų varikliuką? Kas motyvuoja?

Pagalvokim, kas čia motyvuoja… Man atrodo, kad pats gyvenimas yra pakankamai didelis motyvacijos šaltinis, kadangi jis turi ką pasiūlyti. Tik jis duoda ir išlaisvina vaizduotę, ją praturtina. Iš to ir tas entuziazmas gyventi atsiranda.

Randate laiko savo pomėgiams?

Taip, randu. Labai mėgstu keliauti, esu tranzavęs po visą Europą – keliavau iš Lietuvos į Lenkiją, Vokietiją, Olandiją, Belgiją, Prancūziją, Andorą, Ispaniją, palei Viduržemio jūros pakrantę iki Italijos, tada Milaną. Ten šiek tiek pailsėjęs parskridau namo. Iš viso gavosi 4500 km per 20 dienų. Nemažai tenka ir Lietuvoje ir aplink ją keliauti. Labai mėgstu keliauti. (juokiasi)

Kokie Jūsų ateities tikslai, svajonės, darbai?

Artimiasiausia ateitis sako, kad turiu ją visą suplanuotą iki pat rugsėjo valandų tikslumu – renginiai, kiti darbai. Nuo rugsėjo mėnesio išeinu savanoriu į šauktinių kariuomenę. Tarnausiu Tėvynei, Kunigaikščio Kęstučio mechanizuotame pėstininkų batalione devynis mėnesius ir grįžęs toliau kibsiu į darbus. Turiu svajonę kaip Martynas Liuteris Kingas jaunesnysis (juokiasi). Ir net pavadinimą jai turiu – „Kėdainių Jonušo Radvilos Universiteto menų fakultetas“. Bet iki to dar trisdešimtmetis darbo.

Kokį patarimą duotumėte sau šešiolikmečiui?

Laikykis, viskas vis tiek galų gale bus gerai. Bus visko, patirsi įvairių vingių, bus nelengva, bet bus gerai.