Neregimoji kariuomenė

Šiandien sutikti gatvėje vienuolę nėra joks stebuklas. Akis gal dar ir pastebi jos drabužį, bet jau nebekrūpčioja taip, kaip prie dvidešimt penkerius metus, kai vienuolės pradėjo rodytis su abitais, kryželiais ant krūtinės ir privalomaisiais galvos apdangalais. Tada tikrai galėjo nutikti, kad parėjęs iš miesto kaip didelę naujieną pranešdavai saviškiams: „Mačiau vienuolę!“ Mano vyresnioji sesuo tais laikais kartą net suformulavo rimtą įžvalgą. Tik pagalvokit, pasakė ji, kokiais laikais mes gyvenam, jei vienuolės abitas yra laisvės ženklas.

Apie tai nejučia pagalvojau, kai „Artuma“ man pranešė, kad liepos–rugpjūčio numerį ketina skirti pašvęstajam gyvenimui. Pagalvojau ir apie tai, ką kalbėjo pažįstama katalikų teologijos profesorė iš Amerikos, dažnai besilankanti Vilniuje ir gyvai besidominti mūsų istorija ir gyvenimu. Ji kalbėjo apie tai, kad Bažnyčią Lietuvoje išgelbėjo maldingos moterėlės, lietuviškai gal net stačiai ir šiurkštokai pasakytume – davatkos.

Ar tikrai taip, žinoma, niekas negalėsime atsakyti. Ar neregimoji, nes slaptoji seserų vienuolių kariuomenė tikrai buvo pagrindinė Bažnyčią gelbstinti galybė, niekad nesužinosime. Užtat tikrai galime sakyti, kad ši kariuomenė buvo viena tų jėgų, kurios ištikimai laikė pagrindinius Bažnyčios bastionus.

Šios kariuomenės istorija dar neparašyta. Esama tik vieno kito liudijimo. Iš tokių liudijimų man ypač reikšmingas sesers Ksaveros Veriankaitės dienoraštis „Viskas praėjo“. Šios knygos teko ilgokai paieškoti. Ji brangi tuo, kad tai ne prisiminimai, o būtent dienoraštis. Prisiminimuose viskas dažniausiai nusispalvina gražesnėmis ar įspūdingesnėmis spalvomis. O dienoraštyje lieka tas gyvenimas, kurį patyrei šiandien ir čia.

Nežinau, ar buvo dar kur toks kone penkias dešimtis metų gyvavęs ir neužgesęs pogrindinis tinklas, kaip slaptieji moterų vienuolynai Lietuvoje. Iš to tinklo tik viena kita tapo garsi, pavyzdžiui, Nijolė Sadūnaitė. Dauguma sesių niekaip neišėjo į viešumą – žinia, to jos ir nesiekė. Juk ne dėl išgarsėjimo ir ėjo į vienuolyną – juolab slaptą.

Vieną kitą jų mes pažinojome, apie vieną kitą sklido tykus gandas, kad ji – slapta vienuolė. Dauguma dirbo sau buhalterėmis, sekretorėmis, registratorėmis ar dar kuo, ir tik patys patikimiausi bičiuliai žinojo, kuo jos dar – arba, tikriau, kuo iš tikrųjų – užsiima.

Galiu tik numanyti, kad Nepriklausomybės atgavimas ir galimybė išeiti į gatvę su abitu seserims nebuvo lengvas laikas. Turėjo būti, tiesa, džiugu, bet vis tiek nelengva iš konspiracinio pogrindžio išeiti į viešumą. Turėjo būti nelengva kone visą gyvenimą ar bent didžiulę jo dalį nugyvenus vienai ar dviese su kita seserim persikelti gyventi į bendruomenę. Bet labiausiai turėjo būti nelengva tai, jog kova baigėsi ir nebeliko to priešo, su kuriuo nuolatos grūmeisi. Tai kone visų veteranų dalia. Staiga nebereikėjo, pavyzdžiui, per kalkę keliais egzemplioriais spausdinti pogrindžio leidinių, nes tą darbą kur kas geriau pradėjo dirbti leidyklos. Pamaži nebereikėjo veteranių, mokančių vaikus katekizmo, nes to darbo ėmėsi šviežiai paruošti tikybos mokytojai. Spėju, kad ne vieną seserį kamavo ir galbūt tebekamuoja jausmas, kad ji nebereikalinga. Tai nesunku numanyti, kai retsykiais pamatome, kaip senojo ir tikrojo priešo vietoje susirandamas naujas ir netikras, bet su juo pradedama kovoti su senu įkarščiu.

Numanau, kad ne vieną šios kariuomenės veteranę trikdė ir tebetrikdo ir permainos Bažnyčios gyvenime. Kažkodėl įtariu, kad mes, vadinamieji pasauliečiai, su tokiomis permainomis dorojamės lengviau. Nors, žinia, pažįstu ir pasauliečių, kuriuos trikdo ir erzina vietoj didingų vargonų bažnyčiose suskambėjusios gitaros.

Visa tai, žinoma, yra gal ir ne mūsų, bet pirmiausia pačių vienuolijų rūpesčiai, ir gerai, kad jie nepatenka į viešumą. Man rūpi tiktai priminti, kad neregimoji kariuomenė buvo ir kovojo, o veteranės vaikšto tarp mūsų. Jas, kaip ir visus veteranus, dera gerbti.