2015 08 09

Pierre Raffin OP

Bažnyčios žinios

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Dominikoniškoji vienuolinio klusnumo tradicija

Pierre Raffin OP. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Ordino įkūrimo pradžioje šventasis Dominykas prašė, kad broliai pažadėtų jam bendrąjį gyvenimą ir klusnumą. Jis pats nuolankiai paklusdavo sprendimams, ypač įstatymams, kuriuos po subrandinto svarstymo priimdavo brolių Generalinė kapitula.

Be šių Generalinės kapitulos nutarimų, jis reikalavo, – likdamas, žinoma, geras, bet kartu ir tvirtas, – kad visi laisva valia paklustų visiems įstatymams, kuriuos jis pats, kai valdė Ordiną, teisingai viską apsvarstęs buvo priėmęs. Kad bendruomenė liktų ištikima jo dvasiai ir misijai, reikalingas vieningumo principas, kurį ji pasiekia klusnumu.“ (1)

Šis tekstas, menantis šv. Dominyko elgesį (apie kurį pasakoja pirmoji Konstitucija, jo kanonizacijos procesas ar Jordano Saksoniečio Libellus (2), rodo, kad bendrąjį gyvenimą ir klusnumą sieja labai glaudūs ryšiai: šventasis Dominykas prašė, kad broliai pažadėtų jam bendrąjį gyvenimą ir klusnumą. Vadinasi, šis klusnumas neatskiriamas nuo konkrečių valdymo veiksmų. Išties mūsų klusnumo sampratą ir atskleidžia savitas valdymo stilius. Prieš iškeldamas aikštėn savitus reikalavimus, būdingus Ordino valdymo stiliui, norėčiau priminti pagrindinius bendrojo gyvenimo, kurį gyventi pasižadame, ypatumus. Kad geriau suvoktume šio gyvenimo originalumą, trumpai apžvelgsiu įvairius bendrojo gyvenimo tipus ir juos atitinkančius skirtingus klusnumo tipus.

Bendrasis gyvenimas įvairiose vienuolinio gyvenimo tradicijose

Mokiniai, susibūrę apie Antaną Didįjį, ir visi, kurie panašiai būrėsi šalia kitų atsiskyrėlių, ieškojo mokytojo, dvasios tėvo, kuris juos vestų Dievo ieškojimo keliu. Ši priklausomybė nuo mokytojo kartais tapdavo labai asketiška – apie tai vaizdžiai pasakojama Dykumos Tėvų pamokymuose. Tada bendrasis gyvenimas buvo tik užuomazgos stadijos, bet viskuo tarnavo asmeniniam Dievo ieškojimui vienumoje. Kad šie ieškojimai pajėgtų atremti visus neišvengiamus vienumos pavojus, apie kuriuos tikrieji vienišiai nesiliovė kalbėję, – pradėjo rutuliotis bendrasis, cenobitinis, gyvenimas. Pradžioje jis dar buvo anoniminės bei sukarintos formos, kurią ugdė šv. Pachomijus. Klusnumas ir tada liko asketiškas, vienuoliai tebesilaikė radikalios priklausomybės nuo absoliutaus viršininko ir nepajudinamos regulos.

Bet neilgai trukus šv. Bazilijus, subtilios sielos ir blaivaus proto graikas, bendrajam gyvenimui ir klusnumui suteikė naują raišką. Mokytojas jau nebebuvo absoliutus pachomiškųjų coenobia viršininkas. Abatas, vadovaujantis normalaus dydžio bendruomenėms, turėjo stengtis pažinti kiekvieną vienuolį, atpažinti jo charizmą ir rūpintis, kad ši charizma duotų vaisių brolijoje. Čia jau galima nujausti, kad atsiranda broliškasis klusnumo matmuo, kuris bus būdingas elgetaujantiems ordinams.

Šv. Benediktas Vakaruose tampa tiesioginių Bazilijaus pažiūrų paveldėtoju, jis ugdo savo vienuolynus kaip Viešpaties tarnybos mokyklas, scholae Dominici servitii, kuriose vienuoliai ugdo vieni kitus. Abatas yra savo vienuolių tėvas, bet jis skatina ir sveiką lenktyniavimą, akinantį ieškoti Dievo, jis valdo viską saikingai pasverdamas. Anot puikaus Benedikto regulos posakio, jis „taip saikingai viską tesutvarko, kad ir tvirtiesiems būtų ko siekti, ir kad silpnieji nepabėgtų“.

Šv. Bernardas, nors labiau akcentavo vienumą, puikiai numanė, kaip broliškasis gyvenimas padeda išgyventi šią vienatvę. Jis sakė, kad cistersų vienuolynas yra paradisus claustralis, nes čia žmonės gyvena drauge, jog sukurtų bendruomenę, pastatytą ant dvasinės draugystės pamato. Ši mintis puikiai išreikšta pirmųjų cistersų vadinamuosiuose De amicitia spirituali rinkiniuose. Šv. Dominykas ir jo gimstantis ordinas sudygo ir išaugo šioje dirvoje, jiems didelę įtaką darė ypač Sito (Citeaux) abatija, bet šaknis jie įleido kitur.

Savo broliams šv. Dominykas pasiūlė šv. Augustino idealą. Jo pasirinkimas tapo itin aiškus ir tvirtas, kai 1216 m. jis pasirinko Augustino regulą ir jo „arctiores consuetudines“.

Bendrasis gyvenimas pagal šv. Augustiną

Šv. Augustinui bendrasis gyvenimas iš esmės yra draugystė, paremta bendru Dievo ieškojimu. Antai gyvendamas Kasiciako viloje netoli Milano, netrukus po savo krikšto, kartu su bičiuliais, Alypijumi ir savo motina Monika, jis svarsto, kaip gyventi kartu. Šiuos svarstymus atspindi vienas Augustino pokalbis su Išmintimi. Išmintis klausia: „Augustinai, kodėl gi norėtum gyventi kartu su draugais?“ Augustinas atsako: „Idant kartu sutartinai ieškotume Dievo ir mūsų sielų pažinimo.“ Išmintis vėl klausia: „Augustinai, bet jei tavo draugai to nenori ir negali?“ Augustinas atsako: „Aš juos įtikinsiu!“ – „Gerai, Augustinai, bet jei tavo draugai tikrai nenori arba jeigu net kliudo šiam ieškojimui, ką tada darysi?“ – „Tada nuo jų atsiskirsiu!“. Taigi Augustinas nė neįsivaizduoja, kad galėtų ieškoti Dievo kitaip, kaip su draugais, bet su sąlyga, kad draugai su tuo sutiks.

Tokia bendruomeninė aplinka skatino keisti tėvišką, šeimyninį bendrojo gyvenimo tipą broliškuoju bendrojo gyvenimo tipu. Augustiniškoje bendruomenėje būtent draugai, tarpusavyje lygūs žmonės, susitaria, kokio tikslo sieks, kokių priemonių imsis, kokios praktiškos gyvenimo dienotvarkės laikysis, ir vienas iš jų sutinka broliškai tarnauti kitiems, prisiimdamas vadovavimo bendruomenei pareigas. Jis yra nebe abatas, bet prioras, prior inter pares, pirmasis tarp lygių. Būtent tokį gyvenimo tipą Dominykas ir pasiūlys savo pirmiesiems broliams; Dominykas, kurį Jordano Saksoniečio Libellus pristato kaip Ordino „steigėją, mokytoją ir brolį“. Iš kitų šaltinių žinome, kad vienintelis brolis Matas ordine buvo abatas.

Dominikoniškojo klusnumo siekis

Tad įžadus davęs brolis pamokslininkas stoja pirmiausia ne į dvasios tėvo mokyklą, bet visu gyvenimu tarnauja skleisdamas Evangeliją brolių bendruomenėje, kurios visas buvimo pagrindas ir institucijos tikslingai kreipiami į vienintelį idealą – į abipusę draugystę, tarnaujančią Dievo ieškojimui ir Evangelijos žiniai. Klusnumo pažadu brolis pamokslininkas įsipareigoja tarnauti Evangelijai brolių bendruomenėje. Bendruomenė jį besąlygiškai deleguoja skelbti Evangelijos. Honorijus III 1221 m. vasario 4 d. laiške rašo, kad pamokslininkai – tai žmonės, kurie „neturto ir reguliaraus gyvenimo įžadu yra visiškai paskirti skelbti Dievo žodį“.

Atkreipkime dėmesį, kad Ordino pirmoji Konstitucija niekada apie klusnumą nesvarsto atskirai, nors labai dažnai apie tai užsimena „tarp eilučių“. Dominikono novico ugdymas iš esmės skiriasi nuo monastinio gyvenimo tipo ugdymo. Žinoma, noviciato magistras stengiasi ugdyti naujokų krikščioniškąsias dorybes, širdies ir kūno nuolankumą, bet labiausiai siekia išugdyti brolį pamokslininką, visa savo esybe, verbo et exemplo, gebantį atsiduoti Evangelijos mokymui.

Tad ar dominikonui, einančiam noviciato magistro pareigas, nėra svarbiausia ugdyti brolių „įkarštį, su kuriuo, metui atėjus, jie turės pamokslauti“? Užtat, kaip dvasios tėvas, jis ne tiek siūlo sekti jo asmenine dvasine patirtimi, kiek skatina atskleisti idealą, kuriuo gyvena Ordinas.

Mūsų klusnumo pagrindas

Konstitucija primena, kad mūsų įžadai užtikrina Ordino vienybę: „Mūsų įžadai išreiškia tik vieną pažadą – klusnumą Ordino Magistrui ir jo įpėdiniams pagal Pamokslininkų įstatus ir taip yra užtikrinama Ordino ir įžadų vienybė, nes ji priklauso nuo vieno vadovo, kuriam visiems privalu paklusti.“ Susisiedami įžadais su Dievu ir šv. Dominyko dvasia, susisaistome ir vieni su kitais. Įžadų teksto gramatinė sandara, jungtukų „ir“ kartojimas, tai ir išreiškia: Promitto obedientiam Deo, et Beatae Mariae, et Beato Dominico, et tibi. Atsiduodami Dievui, tuo pačiu judesiu atsiduodame ir broliams, darome tai tarpininkaujant žmogui, į kurio rankas sudedame įžadus ir kurį pasirinko bendruomenės dauguma. Vieni kitiems įsipareigojame gerbti Regulą bei Konstituciją ir kartu įsipareigojame kurti bendruomenes, kurias jungia šios Regula ir Konstitucija, ir kartu tarnauti Ordino tikslui, kurį ir siūlo šios Regula ir Konstitucija. Duoti bendrojo gyvenimo įžadą – tai nėra vien sutikimas priklausyti nuo vyresniojo, bet ir sutikimas priklausyti nuo brolių bendruomenės.

Vadovavimas ir klusnumas dominikoniškoje bendruomenėje

Vadovavimo galia ateina iš bendruomenės, nes būtent priorą renkanti vienuolyno bendruomenė suteikia jam valdymo galią, net jeigu jo išrinkimą privalo patvirtinti aukštesnė instancija. Beje, aukščiausioji Ordino valdžia galiausiai yra pats Ordinas, atstovaujamas savo Generalinės kapitulos, nes Ordino Magistras galią vadovauti priima iš Kapitulos, kuri jį išrinko, ir tam nereikia Šv. Sosto patvirtinimo. Tad žmogų, kuriam paklustų, pasirinko bendruomenė, kad jis tarnautų bendrajam gėriui, už kurį visi prisiima atsakomybę, ir kad taip jis garantuotų apaštališkąjį gyvenimą plačiąja šio žodžio prasme – tiek vienuolyno viduje, tiek už jo ribų.

Beje, jo vadovavimas iš esmės apsaugotas nuo bet kokios savivalės. Konkrečius prioro veiksmus riboja Konstitucija ir visais lygiais – vienuolyno, provincijos, Ordino – priimami sprendimai. Prioro pareiga ir yra vadovauti taip, kad šie sprendimai būtų gerbiami. Maža to, jo vadovavimą riboja ir laikas: jis visada vadovauja tik laikinai, metui atėjus jį reikia perrinkti, ir to negalima daryti be galo be krašto – tad gali nutikti taip, kad rytoj turėsiu paklusti tam, kuriam vadovauju šiandien. Mes niekada negalime įsitvirtinti vadovavimo pareigose, tapti šių pareigų savininkai, galime būti vien turimo vadovo autoriteto tarnai, jei bent teisingai atsižvelgiame į įvairių institucijų tarpusavio sąveiką.

Būtent tuo grindžiamas dominikoniškojo klusnumo objektyvumas. Šis klusnumas neturi tapti kietas ir nežmoniškas, kitaip tariant, funkcionieriškas, nes tokiu atveju jis jau nebėra evangeliškas. Vis dėlto turime siekti šio objektyvumo, padedančio pranokti visokias antipatijas, nuomonių skirtingumus, charakterių neatitikimus, kad prioro asmuo, kurį bendruomenė sau pasirinko, būtų pripažintas kaip jos bendrojo gėrio tarnas.

Jeigu mums nepavyksta pasiekti šio objektyvumo lygio, kyla pavojus, kad mes niekada taip ir nepaklusime, ypač sunkiomis valandomis, kai paklusti bus labai sunku, kai priorui jausime antipatiją, kai bus sunku sutikti su jo nuomone arba, kai pasenę ir patys turėję svarbių pareigų, turėsime paklusti jaunesniam broliui.

Kad dominikoniškasis klusnumas liktų ištikimas sau, jis turi remtis ir normaliu institucijų funkcionavimu. Būtent šiuo požiūriu Generalinės kapitulos, vykusios po Vatikano II Susirinkimo, padarė didžiulę revoliuciją, sugrąžindamos pirmųjų institucijų, kurias iškraipė laikmečių pokyčiai, veiksnumą. Vienuolyno kapitula, taryba, vyresnieji – visi savo lygiu turi išlaikyti savo vaidmens ypatumus, ir jeigu dėl neišmanymo ar apsileidimo panaikiname šių organų sąryšius, mūsų ordine nebegalima kalbėti nė apie klusnumą.

Dirbant prie Konstitucijos atnaujinimo, dažnai buvo cituojamas Humbertas Romanietis. Savo veikale De vita regulari, kuris yra vienas geriausių tekstų, liudijančių, kaip veikė pirmosios institucijos, jis labai gerai nušviečia, kaip Ordino gyvavimo pradžioje broliai visi bendrai prisiimdavo atsakomybę. Jis teigia, kad yra mažareikšmių dalykų, dėl kurių vienuolynui vadovaujantis prelatas sprendimą gali priimti ir vienas. Yra dalykų, dėl kurių, priešingai, jis negali priimti sprendimo be brolių konvento pritarimo: „Quaedam vero sunt adeo magna, quod nullo modo debent sine consilio conventus expediri.“ Prie šių klausimų jis ypač priskiria vienuolynų statybos darbus, vienuolyno pareigybes, apaštališkojo gyvenimo užmojus. Be to, priduria jis, yra dar ir trečioji klausimų kategorija, „Quaedam vero media“, ir šiems reikalams sutvarkyti užtenka pasitarti su keliais, kad per dažni posėdžiai nevargintų viso vienuolyno, „ne conventus in huius modi nimio fatigatur“. Būtent šią institucinės plotmės svarbą ir norėjo vėl parodyti dabartinės Konstitucijos straipsnis De Regimine, pirmenybę vėl suteikdamas kapituloms.

Svarbu suprasti, kad kiekvienas skirtingas lygmuo įpareigoja paklusti: ar tai būtų brolių susirinkimas, kuriame nutariama taikyti bendrą sprendimą, ar asmeninis prioro sprendimas dėl bendrojo gėrio, kuriam jis sutiko tarnauti. Bet kokiu lygmeniu prieš priimant sprendimą vienos paskui kitą eina informacijos suteikimo, pasitarimo, sprendimo, kontrolės ir kritikos fazės, ir kartais tik tokios. Iš tiesų yra atvejų, kai kapitula ir taryba turi tik patariamąjį vaidmenį, o galutinį sprendimą priima vyresnysis. Taip, pavyzdžiui, yra sprendžiant, ar leisti vienuoliui duoti įžadus: sušaukiamos kapitula ir taryba, kad balsavimu išreikštų savo nuomonę, bet galutinis sprendimas priklauso provincijolui. Kiekviena instancija, tiesą sakant, dalyką mato tik vienu aspektu ir veikia nušviesdama jį, kaip ji gali, bet sprendimo šviesa galiausiai sušvinta šioms instancijoms vienai kitą papildant.

Yra atvejų, kai bendruomenė tam tikrais sprendimais išreiškia savo pasirinkimus, bet vyresnysis turi rūpintis, kaip juos vykdyti kasdieniame gyvenime. Tada jam tenka interpretuoti bei garantuoti, kad bus laikomasi bendru kapitulos sprendimu išreikštos valios, ir broliai turi jam džiugiai ir noriai šiuo klausimu paklusti. Jau cituotas Konstitucijos straipsnis primena, kad taip ir elgėsi mūsų tėvas šv. Dominykas, kuris „pats nuolankiai paklusdavo sprendimams, ypač įstatymams, kuriuos po subrandinto svarstymo priimdavo brolių Generalinė kapitula. Be šių Generalinės kapitulos nutarimų, jis reikalavo, – likdamas, žinoma, geras, bet kartu ir tvirtas, – kad visi paklustų laisva valia“.

Apie Pamokslininkų ordino įkūrėjo klusnumą jo gyvenimo aprašymuose pasakojama įvairių liudijimų. Antai 1216 m. jis labai broliškai, kaip lygus su lygiais, kartu su bendražygiais svarsto apie Ordino instituciją ir Regulos pasirinkimą. Yra žinoma, kad šv. Dominykas būtų norėjęs visiškai atleisti brolius kunigus nuo namų ūkio darbų ir šiuos reikalus pavesti broliams konversams, bet jis sutiko priimti kitokią brolių nuomonę, mat šie jau buvo pasimokę iš Grandmonto patirties, kai broliai konversai po savo padu galiausiai prispaudė kunigus. Tokiu būdu kasdienis klusnumas vyresniajam neprieštarauja klusnumui, kurio reikalauja kapitulos bei tarybos, netgi priešingai, jis glaudžiai sąveikauja su mūsų klusnumu kitoms instancijoms. Svarbu gerai suprasti, kad statinio darnumas suyra, kai dėl aplaidumo ar dėl paniekos kuriai nors instancijai panaikiname kurią nors vieną šio mechanizmo dalį. Todėl „vyresnysis, ieškantis Dievo valios ir bendruomenės gėrio, nesijaus laimingas, kad valdžia jam teikia viršenybę, bet bus laimingas, galėdamas tarnauti iš meilės“.

Kaip abatas pagal šv. Bazilijaus idealą, taip ir prioras turi būti atidus skirtingiems savo brolių gabumams bei charizmoms, kad galėtų juos puoselėti. Jis turi be paliovos lavinti jų atsakomybės nuovoką bei skatinti prisiimti savo atsakomybės dalį. Prioro funkcija apima gyvastingumo skatintojo vaidmenį, meną įžvelgti originalius kiekvieno gebėjimus ir sunokinti jų vaisių – būtent tai bendruomenei teikia savitos „konsistencijos“. Jis ypač turi užtikrinti širdžių sutartinumą, apie kurį kalbama Regulos prologe ir Konstitucijoje.

Dominikoniškasis klusnumas remiasi esminiu pasitikėjimu asmenimis. Duodami įžadus Ordine sutinkame priklausyti vieni nuo kitų. Kad tai būtų įmanoma, turime pasitikėti vieni kitais, abipusiškai pasitikėti asmeniniu tiesumu ir savo brolių praktiniu apdairumu. Ar susimąstome, kad mūsų broliai tiki, jog Šventosios Dvasios padedami gebame priimti svarbius sprendimus: priimti naujus narius, rinkti vyresniuosius, rengti įstatymus? Tai neįmanoma, jei nepasikliaujame savo brolių asmeniniu tiesumu, jų asmeniniu praktiniu apdairumu. Tad klusnumas nuolat reikalauja atsakomybės jausmo, labai gilaus sąmoningumo vienuolyno, provincijos ar Ordino gyvenime, vienu žodžiu, reikalauja labai sąmoningai vertinti bendrąjį gėrį, už kurį visi kolegiškai atsako.

Apie broliškąjį gyvenimą nė kalbėti neverta, jeigu jis nesireiškia bendra visų brolių atsakomybe. Tai mūsų įsipareigojimo Ordinui šerdis. Tai nėra, kaip kai kurie naiviai įsivaizduoja, nepriklausomybės ar pseudodemokratijos vaikymasis, priešingai, tai yra priemonė mūsų meilei nuolat atnaujinti ir mums patikėto bendrojo gėrio ieškojimui skatinti. Šiuo metu mūsų institucijų atnaujinimas priklauso ir nuo mūsų įstatymų leidybos aggiornamento, ir nuo to, kiek broliai trokšta įsipareigoti šių įstatymų pasiūlytiems tikslams.

Tačiau labai gerai pažįstame nuolatinę pagundą apsiriboti tik savo asmenine veikla: savo darbu, dėstymu, įvairiais apaštališkaisiais įsipareigojimais, ir visą bendrojo gyvenimo svorį suversti ant keleto pečių, patiems beveik nesirūpinant, kiek prie to galėtume prisidėti ir mes. Tuomet mūsų vienuolynai tampa vos ne šeimyniniais bendrabučiais, kuriuose keleto atsidavėlių dėka randame, kur išmiegoti, ką pavalgyti ir kartais galime net kartu pasimelsti – ką ir bekalbėti. Išrinkti ar priimti vyresnįjį, patikėti kokią nors atsakomybę broliui nereiškia, kad ant jo pečių galime suversti ir visą mūsų atsakomybę. Kai bendruomenė išrenka ar priima vyresnįjį, paprastai rinkimų veiksmu ji įsipareigoja ne tik jam paklusti, bet ir drauge su juo nešti jo dalią, nes kitaip bendruomenė lyg atsistatydina ir mūsų konstitucinė sąranga eilinį kartą išsiderina.

Kaip minėjome, dominikoniškoje institucijoje šis atsakomybės jausmas reiškiasi visų lygių – konventinėmis, provincijos, generalinėmis – kapitulomis. Kapitula yra labai reiklus dalykas. Tai nėra vien laisvė nevaržomai kalbėti linksmos anarchijos atmosferoje, tai yra pastanga gauti kuo geresnį rezultatą, klusniai laikantis tam tikrų techninių reikalavimų. Mūsų Konstitucijoje išvardytos būtinos sąlygos, kad kai kurie kapitulos aktai būtų laikomi galiojančiais. Šios sąlygos yra teisinės, bet yra ir tokių, kurios išreiškia sueigų funkcionavimo patirties vaisių, ir reikia atidžiai sekti, kad jos nebūtų apeitos. Kapitulos susirinkimo eigos negalima improvizuoti ir neretai būtent tada, kai kapituloms rengti neteikiamas reikalingas dėmesys, broliai nustoja mylėti savo bendruomenės gyvenimą ir tai atveria duris įvairiopiems autoritarinio valdymo būdams, kurie atrodo veiksmingesni.

Taigi mūsų atsakomybė reiškiasi labai įvairiai. Be paprasčiausios atsakomybės formos, kuri yra klusnumas, yra ir atsakomybės forma, kuri reiškiasi konsultacijomis: prašome, kad broliai išsakytų savo nuomones, savo požiūrius, savo idėjas. Jeigu prioras moka tokiu būdu klausytis savo brolių ir skatina juos mąstyti, jo paties ribotumai nebesudaro kliūčių. Kad ši apklausa būtų vaisinga, svarbu kuo geriau informuoti ir ypač sudaryti sąlygas, kad broliai informuotų vieni kitus.

Galiausiai yra dar viena atsakomybės forma – tai dalyvavimas priimant sprendimą. Kartais sprendimą priima grupė: vienuolynas, provincija, ordinas. Tada sprendimo galia suteikiama visai grupei. Ši galia gali priklausyti vyresniajam: tada jis remiasi plačiausia bendruomenės, kuriai šis sprendimas svarbus, apklausa arba, jei reikalas susijęs su mažareikšmiais dalykais, sprendimą jis gali priimti vienas.

Klusnumas ir tikrinimas

Dominikoniškai bendruomenei reikalingos reguliavimo ir patikrinimo instancijos. Kitados šį vaidmenį vaidindavo „kulpų“ kapitula (ji virto reguline kapitula). Deja, per dažnai ją suprasdavo ir išgyvendavo kaip prisipažinimą vyresniojo akivaizdoje ar kaip asmenų patikrą objektyvios normos atžvilgiu (vidinis forumas būdavo rūpestingai gerbiamas). Normų pažeidimai buvo kruopščiai klasifikuojami. Nebūtų teisinga sakyti, kad šios pastangos bendruomenei nedavė jokios naudos, nes aplaidžiai vykdydami įžadų reikalavimus, galiausiai aplaidžiai elgiamės ir bendruomenės atžvilgiu. Tačiau šiandien reikia žengti žingsnį pirmyn. Rasi, susigrąžintume kapitulos dvasią, jei kartu tyrinėtume, kaip vykdome vienų kitiems prisiimtą įsipareigojimą kurti evangelines bendruomenes, apaštalauti taip, kaip numato dabartinė Konstitucija . Žinoma, reikia skirti asmeninius poelgius nuo kolektyvinių, bet kiekvienas turi būti pasirengęs tam, kad kiti broliai jam iškeltų klausimų ir paprašytų peržiūrėti vieną ar kitą dalyką, kitaip apie bendrąjį gyvenimą neverta nė kalbėti.

Vietoj išvados

Taigi vienuolinio gyvenimo tradicijose išsirutuliojo įvairių būdų, kaip gyventi Jėzaus klusnumu, kuris yra vienuolinio klusnumo prototipas. Dominikoniškoji tradicija yra ne mažiau reikli negu visos kitos. Nereikėtų suklysti vertinant dominikoniškųjų institucijų demokratišką kilmę ir jos galimas sąsajas su Viduramžių bendruomeniniais reiškiniais bei universitetais. Viena vertus, demokratija yra itin sunkiai įvaldomas menas, ir Bažnyčioje, kaip ir visuomenėje, šį meną kuria tik laisvi ir labai tiesūs žmonės. Kita vertus, jei tikėsime Jordanu Saksoniečiu, būtent popiežius Inocentas III paragino šv. Dominyką ir jo bendražygius demokratiškai pasirinkti Ordino regulą. Taigi 1216 metais pirmasis įvykęs dominikoniškasis posėdis šiuo klausimu buvo klusnumo popiežiui aktas!

Be to, kaip iš esmės parodo paskutinis profesoriaus Gaudemet veikalas, Viduramžiais rinkimus suprasdavo kitaip negu mes šiandien. Šiuolaikinė teisė rinkimus nagrinėja kaip grupinės valios išraišką. Išklausiusi patarimų ar padedama vadovo, grupė laisvai pasirenka vieną iš savų, kad jis jai atstovautų ar vadovautų. O Viduramžių rinkimai būdavo suvokiami kaip dieviškosios valios išraiška (Vox populi, vox Dei). Jie leisdavo regėti „ženklą“, kuris šalia kitų pranašiškų ar stebuklingų ženklų reiškė „nuorodą“. Tik labai pamažu ryškėjant, kas turėtų būti renkantieji ir kokios rinkimų procedūros reikėtų laikytis (elgetaujančių ordinų teisė šiais klausimais suvaidino lemiamą vaidmenį), svarumo įgijo ir žmogiškoji valia, bet dieviškojo ženklo idėja nebuvo atmesta (tą rodo, kad kartu galima derinti rinkimus balsavimu ir rinkimus „iš įkvėpimo“, kai rinkėjų sutartinumas reiškia Dievo veikimą). Jei rinkėjai išreiškia vien žmogiškąją valią, išrinktasis negali būti laikomas nei jų atstovu, nei jų delegatu, nes savo galią jis gauna ne iš jų.

Iš prancūzų kalbos vertė sesuo Barbora Kazakevičiūtė SCSJ.

Nuorodos

  1. Brolių pamokslininkų ordino konstitucija, nr. 17, § 1.
  2. (2) Libellus de pricipiis ordinis praedicatorum.
  3. (3) Plg. J. Gribomont, Obéissance et Évangile selon saint Basile le Grand, dans Supplément de La Vie Spirituelle, VI (1952), p. 192–195.

∗ Pierre Raffin OP (g. 1938) – pabaigęs filosofijos ir teologijos studijas, be kitų gausių dominikoniškųjų tarnysčių, buvo dominikonų studentų magistras Solšuare (Saulchoir), po to Prancūzijos provincijos generalinis sekretorius ir vieno Paryžiaus dominikonų vienuolyno prioras. 1987 m. konsekruotas Meco (Metz) vyskupu. Nuo 2013 m. vyskupas emeritas. Straipsnis verstas iš La Vie spirituelle, 1985 m. sausio–vasario numerio, 39–50 p. „Bažnyčios žiniose“ skelbiama maloniai sutikus autoriui.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien