2015 12 17

Andrius Navickas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kalba ir represijos (I). Politinio korektiškumo ideologija

Tęsiu ciklą tekstų, skirtų ugdyti mūsų imunitetą propagandai, taip pat susipažindinti su mažiau tyrinėtais propagandos istorijos puslapiais. Šis ciklas iš dalies yra remiamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.

„Bernardinai.lt“ jau rašiau apie eugeninį mąstymą, kuris siūlo žmogų perkurti, „patobulinant“ prigimtį (Žr. čia) XX a. pabaigoje vis didesnę įtaką pradėjo įgauti alternatyvi tikrovės perkonstravimo strategija, siūlanti perkelti dėmesį nuo biologinio žmogaus lygmens prie kalbos. Pasak šios strategijos, socialinių problemų šaknys glūdi ne genetikoje, bet mūsų kalboje. Mes neva naudojamės ydinga sąvokų sistema, kuri užprogramuoja konfliktus, daugumos dominavimą bei užkerta kelią tikrai lygybei.

Anglų rašytojas Džordžas Orvelas (George Orwell) vienas pirmųjų atkreipė dėmesį, jog itin svarbus totalitarinio režimo įsitvirtinimo būdas – kalbos „užvaldymas“. Tiesa, galima sakyti ir kitaip: veiksmingiausias būdas kovoti už laisvę – tai susigrąžinti jai labiausiai tinkančią kalbą. Problema ta, kad paprastai kare dėl kalbos labai mažai dialogiškumo ir susikalbėjimo galimybių, o visa tai, kas nepatinka, ne nuginčijama, bet pašalinama iš žodyno.

Sunku patikėti, kad Orvelo romanas „1984“ rašytas prieš daugiau nei šešiasdešimt metų. Per tą laiką jis ne tik neprarado aktualumo, bet tapo dar įtaigesnis.

Rašytojas aprašo laisviausia ir teisingiausia pasaulio valstybe besiskelbiančią Okeaniją, kurioje įsitvirtinęs šiurpus totalitarizmas. Čia ne tik veikia Teisybės ir Meilės ministerijos, Minčių policija, kiekvienas yra nuolat stebimas Didžiojo brolio ir gali bet kurią akimirką būti suimtas už nelojalumą, bet ir įteisinta naujakalbė, kurios svarbiausias tikslas – keisti mąstymą.

Naujakalbė įteisinta kaip alternatyva norminei anglų kalbai. Tiesa, Orvelo aprašomu laikotarpiu ji dar nebuvo tapusi sava visiems žmonėms ir ją perpratęs tebuvo nedidelis specialistų sluoksnis. Tačiau nuosekliai siekiama, kad po kurio laiko ji taptų vienintele valstybės kalba.

Naujakalbės tikslas – ne tik padėti žmonėms kuo tiksliau išreikšti dominuojančią ideologiją, bet ir padaryti neįmanomus kitus mąstymo būdus. Pasak Orvelo, kai tik naujakalbė galutinai išstums anglų kalbą, bet kokia eretiška, t. y. nelojali mintis, bent tiek, kiek ji priklauso nuo žodžių, taps neįmanoma.

Naujakalbė sukurta ne tik sugalvojant naujus žodžius, bet taip pat iš žodyno šalinant visas nelojalias prasmes. Kitose kalbose žodynai laikui bėgant plečiasi, o naujakalbės siekinys – vis mažėjantis žodynas, kuriame nelieka nė vieno žodžio, be kurio įmanoma išsiversti.

Naujakalbės paskirtis – ne plėsti minties erdvę, o ją mažinti, ir tam reikėjo iki minimumo apriboti žodžių pasirinkimą. Tai esą išvaduos žmones nuo nereikalingų abejonių ir paklydimų. Naujakalbę įsisavinę žmonės, negalėdami atrasti tinkamų žodžių tam, ką jautė, ką patyrė, pirmiausia nuspręs, kad tai nereikšminga, tuo neturėtų būti apkraunamas bendravimas, o paskui apskritai nustos reaguoti ar net pastebėti tai, kas nepatenka į naujakalbės akiratį.

Naujakalbė turėjo tapti savotiška muitine tarp patirties ir kalbos. Muitinės taisyklės paprastai formuoja žmonių įpročius, kaip jie keliauja per sieną ir ką gali per ją pervežti. Kai muitinė dirba tobulai, žmonės ilgainiui net nebando vežti kontrabandos. Jie tampa lojalūs, nes būti nelojaliems nebėra prasmės. Idant atstumas tarp patirties ir kalbos taptų kuo didesnis, naujakalbės kūrėjai daug dėmesio skyrė gramatikos pertvarkai. Pirmiausia buvo panaikinti dauguma skirtumų tarp kalbos dalių, taip pat sukurti sudurtiniai žodžiai, kurie dar labiau skatino priderinti patirtį prie kalbos.

Idant orveliška naujakalbė įsitvirtintų, reikia bent kelių svarbių prielaidų. Pirmiausia nuostatos, kad esame kur kas protingesni už mūsų protėvius, ir visa jų raštija, išmintis turi būti išversta į šių laikų kalbą, atmetant visa tai, kam suprasti reikėtų pastangų, adaptuojant viską prie pašėlusio šių dienų tempo. Praeitis įdomi nebent kaip antikvariatas, galimybė pasijuokti iš protėvių „tamsumo“. Mes juk viską žinome geriau, ar ne? Kai kažko nesuprantame, skaitydami praeities mąstytojus, nebandome įtempti jėgų, lavintis, bet veikiau konstatuojame, kad tai kokia nors kvailystė, neverta mūsų dėmesio.

Antra, svarbu atpratinti žmones nuo kritiško mąstymo, gilinimosi į problemas. Tai nėra sunku atsiradus šiuolaikinėms technologijoms, kai žmogus užliejamas informacija.

Trečioji prielaida – viešosios nuomonės diktato įvedimas. Naujakalbė yra pristatoma kaip tai, kas madinga ir civilizuota. Jei žmogus jos nepriima, jis susilaukia pašaipų, stipraus socialinio spaudimo, viešai pristatomas kaip „fanatikas“, „atsilikėlis“ ar net „viešosios tvarkos drumstėjas“.

Simboliška, kad būtent apie 1984 m. JAV pradėtas įgyvendinti priemonių planas, kaip veiksmingiau ugdyti toleranciją, kovoti su bet kokio nepakantumo apraiškomis. Kaip ir eugenikos sąjūdžio atveju, iniciatyva kilo ne tiek iš politinės valdžios, kiek iš intelektualų sluoksnio, kuris, tiesa, netrukus užsitikrino valdančiojo elito paramą.

Pokyčiai visuomenėje pradėti nuo universitetų. Žiniasklaidos dominavimo laikais, svarbiausia, jog „nuomonių lyderiai“ (o būtent juos ir ugdo prestižiniai universitetai) skelbtų reikiamą žinią. Trimis svarbiausiomis naujovėmis tapo studentų ir dėstytojų kvotos, multikultūriškumas studijų programose ir kalbos kodeksai, kuriais siekiama iš akademinės erdvės išguiti bet kokias diskriminacijos apraiškas.

Kritikai naujas priemones suskubo pavadinti politinio korektiškumo ideologija, apeliuodami į tikrus ar tariamus jos panašumus į Kinijos komunistų partijos reikalavimą savo nariams būti politiškai korektiškiems, t. y. nenuklysti nuo oficialaus partijos kurso.

Jie tvirtino, kad amerikietiškasis politinis korektiškumas prieštarauja tiek žodžio laisvei, tiek akademiškumo principui, pasak kurio, turi būti rūpinamasi tik studentų akademinėmis žiniomis ir įgūdžiais, o ne jų pažiūromis, rasine priklausomybe ar lytine tapatybe.

Šie argumentai buvo atremiami teiginiu, kad idealios akademinės laisvės sąlygomis jokių toleranciją ugdančių programų net nereikėtų. Deja, bet universitetai, kaip ir visa visuomenė, dar yra veikiami europocentrizmo, seksizmo ir ksenofobijos, kurie deformuoja mąstymo laisvę ir ją tenka „restauruoti“ per specialias programas.

Reformų šalininkų tvirtinimu, europocentrizmą, kurį jie nusako kaip žvilgsnį į pasaulį pro europietiškų vertybių prizmę, būtent jas laikant civilizuotumo standartu, būtina keisti multikultūriška pozicija. Pastaroji suvokiama ne tik kaip įvairių kultūrinių tradicijų koegzistavimas, bet ir kaip reliatyvistinė nuostata, kad visos kultūros yra nebendramatiškos, turi savo atskaitos taškus, todėl turime siekti ne tiek tiesos, kiek „mozaikinio“ mąstymo, kuriame būtų vietos skirtingų kultūrų elementams ir nė vienas jų nedominuotų.

Multikultūriškumą į universitetus turėjo diegti kvotos, reikalaujančios, kad tiek studentai, tiek dėstytojai „sąžiningai“ atstovautų kultūrų įvairovei. Praktikoje tai reiškė, kad į studijas ar į dėstytojo vietą buvo priimami nebūtinai akademiniu požiūriu geriausieji, bet tie, kurie užtikrintų norimą įvairovę. Kvotos buvo įvedamos ne tik skirtingų kultūrų, bet ir lyčių ar net seksualinių orientacijų atstovams.

Kritikų tvirtinimu, ypač destruktyvus yra tiesmukas multikultūriškumo principo įtvirtinimas studijų programose. Sunku nesutikti, jog universitetuose studentai turėtų būti labiau supažindinami su skirtingomis kultūromis. Tačiau ar tai reiškia, jog turi būti numojama ranka į tai, kas formavo Vakarų kultūrinę tapatybę? Kai filosofijos istorijos disciplinai pradedamas taikyti multikultūriškumo kriterijus, rezultatas būna apgailėtinas.

Įsivaizduokite, jei kas nors nuspręstų, kad, pristatant Apšvietos epochą, pernelyg dažnai minimi prancūzų mąstytojai. Tačiau esmė ta, kad Apšvieta daugiausiai buvo prancūziška, kaip Renesansas itališkas, o Naujųjų laikų empirizmas anglosaksiškas, ir galvoti apie tolygų įvairių tautų atstovavimą šiuo atveju – tai iškreipti istorinius faktus. Aišku, galima filosofijos kurse pristatyti Indijos, Afrikos valstybių, Kinijos mąstytojus, tačiau tuomet akademinė disciplina taps „sunkiai virškinama mišraine“. Ar dėl to, jog studentai mažiau gilinsis į savąją kultūrinę tradiciją, jie pradės labiau suprasti kitas? Labai abejotina.

Reformų entuziastai tvirtino, kad būtent jie kovoja už tikrą akademinę laisvę, kurią daug metų ribojo Vakarų kanonas, ignoruojantis kitų kultūrų reikšmę ir primetantis vakarietiškas vertybes kaip universalias. Toks pareiškimas paradoksalus vien jau tuo, kad akademinės laisvės principas kaip tik ir yra viena iš Vakarų kanono dalių. Kitas dalykas – jei tvirtinama, kad kiekvienas kanonas yra represyvus, tai kodėl turime kęsti multikultūriškumo kanono suvaržymus?

Multikultūriškumo principo populiarinimas anapus universitetų sienų pirmiausia susijęs su aršia vakarietiško imperializmo kritika istorijoje. Kritiškas požiūris į praeitį yra sveikintinas dalykas, tačiau, kai visa Vakarų kultūros istorija pradedama vaizduoti vien tik kaip klaidų ir nusikaltimų kitoms kultūroms virtinė, tenka kalbėti ne apie sveiką kritiškumą, bet apie polinkį į mazochizmą bei savosios tapatybės išsižadėjimą.

Skirtingai nei įrodinėja radikalaus multikultūriškumo šalininkai, moralinis ir kultūrinis reliatyvizmas veda prie sutrikusio, o ne prie tolerantiško mąstymo. Agresijos ir įtarumo ne sumažėja, bet net atsiranda daugiau. Kodėl? Geriausiu paaiškinimu gali būti Vinstonui Čerčiliui (Winston Churchill) priskiriamas atsakymas į klausimą, kodėl Didžiojoje Britanijoje, skirtingai nuo kaimyninių valstybių, neklesti antisemitizmas. Teigiama, kad Čerčilis atsakė: „Nes mes niekada nemanėme, kad žydai už mus protingesni.“

Kai pradedi abejoti savimi ir jautiesi pasiklydęs, dažniausiai tampi ne nuolankus ir jautrus, bet piktas ir agresyvus.

Parengta pagal knygą LAISVŲ ŽMONIŲ BENDRUOMENĖ?, VILNIUS: 2014.