Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2015 08 28

Enzo Bianchi

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Pašvęstojo gyvenimo metai

Popiežius Pranciškus 2015-uosius paskelbė Pašvęstojo gyvenimo metais: tikriausiai buvo galima jų tikėtis po kunigų metų, kuriuos buvo paskelbęs popiežius Benediktas. Iniciatyva turėtų pasitarnauti tam, kad geriau suvoktume, kokia svarbi dovana pašvęstasis gyvenimas yra Bažnyčiai, įsisąmonintume jo charizminį pobūdį krikščionių bendruomenėje ir žmonių draugijoje. Tai turėtų būti karšto užtarimo laikas, prašant Viešpaties atnaujinti šią Jėzaus sekimo formą.

Tačiau nepaisant pakartotinių popiežiaus Pranciškaus kreipimųsi į tuos, kurie seka Kristumi, gyvendami skaisčiai ir bendruomenėje, nepaisant to, kad keletas vyskupų paskelbė dieną, skirtą tam „mažajam likučiui“ vietos Bažnyčioje, metai jau linksta į pabaigą, o nedaug kas atrodo juos pastebėjo ne tik pasaulyje, bet ir tarp pačių katalikų.

Šis faktas man sukelia didžiulį liūdesį, nes, pasirinkęs šį gyvenimą būdamas dar labai jaunas – viliuosi, atsiliepdamas į Viešpaties kvietimą – ir nugyvenęs jame 50 metų, iki senatvės, dabar turiu konstatuoti gilią jo krizę. Krizę, kurią aš pats, mėgindamas vertinti vilties perspektyvoje, pavadinau Velykų krize, tačiau šiandien vargiai sugebu įžvelgti jo atgimimo horizontą. Didžiausią skausmą man kelia abejingumas, su kuriuo stebimas šis „diminutio“, jei ne išnykimas.

Reikšminga tai, kad net Sinodas, kuriam vėl ruošiamasi, nepagalvojo „Instrumentum laboris“ bent užsiminti apie celibatą dėl Dievo karalystės ir apie gyvenimo formas, kurios iš jo kilo Bažnyčioje: kaip įmanoma kalbėti apie krikščionišką santuoką ir šeimą, neapmąstant Jėzaus žinios apie celibatą vardan Karalystės?

Bažnyčios tėvai – juos ištikimai interpretuoja ortodoksija – niekada neatskyrė santuokos nuo celibato, kadangi jiedu vienas kitą puikiai nušviečia, kaip liudija tie patys Jėzaus žodžiai Evangelijose ir šv. Pauliaus tekstai.

Kas vyksta vienuoliniame gyvenime, jeigu net jis pats šiuos metus švenčia be didesnio įsitikinimo? Daro didžiulį įspūdį tyla, nusivylimas, nuovargis, inercija daugelio priklausančių šiam gyvenimui, kuris, regis, neteko skonio ir pranašiško ženklo galios. Kodėl ne vien iš pašaukimų, bet ir iniciatyvų ir tarnysčių gausos perėjome prie dabartinio „skurdo“? Ne kartą esu sakęs, kad dabartinė pašvęstojo gyvenimo krizė nėra moralinės plotmės dalykas – šiandien tikriausiai dar kaip niekada pastaraisiais šimtmečiais didžioji dauguma vienuolių yra ištikimi duotiems įžadams – o žmogiškos plotmės.

Paradoksaliai šioje skurdo situacijoje stebime daugmaž visur kylant naujas vienuolinio gyvenimo iniciatyvas, kur vyrai ir moterys, išėję iš bendruomenių, kuriose davė savo įžadus, pasuka savitu gyvenimo keliu po du ar tris bendruomenėse, kuriose dažnai tvyro liguisti santykiai, apie kuriuos įspėjo jau šventasis Benediktas savo regulos pirmame skyriuje. „Pasidaryk pats“ stiliaus pašvęstasis gyvenimas, užsidaręs „savo avidėje, o ne Viešpaties“ (RB 1, 8), nepasiekiamas jokiai išorinei priežiūrai: iššvaistyta energija ir skausmu paženklinti gyvenimai, kuriems paprastai pritrūksta vyskupų dėmesio ir apdairumo. Pastarieji priimdami šiuos „nuotykius“ atrodo rūpinasi vien tuo, kad kas nors užpildytų apleistus namus ir bažnyčias.

Beje, gyvenimiškos, iš pirmo žvilgsnio, priešingos problemos būdingos tiek tradicinėms, tiek ir naujoms bendruomenėms: pirmosios mažėja dėl amžiaus ir pašaukimų stygiaus, o jų nariai nebenori daugiau girdėti klausimų apie jų ateitį, nes jau ištisus dešimtmečius pasitenkina kartodamos formules apie atsinaujinimą, kurio įgyvendinimas paremtas iliuzija, o ne tikėjimu. Kita vertus, ūmus daugelio naujų formų suvešėjimas neretai prieštaringai vertinamas dėl galingų skandalų, kylančių pirmiausia iš žmogiškosios, o ne religinės plotmės.

Tad vienuolinis gyvenimas miršta ir jam padedama mirti. Tačiau kiekvienas už tai privalo prisiimti jam tenkančią atsakomybę. Juk tokioje epochoje, kai žmonės yra itin gležni, o sekimas kitu yra vertinamas nepalankiai, kur ryšiai silpsta, o priklausomybė remiasi prieraišumu, o ne bendruomene, reikėtų grįžti prie „tvirtumo“, nuoseklumo, ištvermės laikantis įžadų, bendro gyvenimo objektyvumo, nepasiduodančio asmeniškumams.

Tai yra pašvęstasis gyvenimas, įsišaknijęs vietos bažnyčioje, prižiūrimas vyskupo arba kongregacijos vadovybės, turėtų būti skaidrus ir, nesiekdamas sukelti kitų susižavėjimo, būtų gyva Bažnyčios ir visuomenės ląstelė.

Tad Velykų krizė arba išnykimas, saldi mirtis visiems aplink tylint? Ir vis dėlto likutis ištvers: jeigu pašvęstasis gyvenimas sunyks iki kamieno, bet tas kamienas bus šventas, tuomet jis sugebės dar išdaiginti naujų šakų.

Autorius yra monastinės Bose (Italija) bendruomenės įkūrėjas ir prioras, publicistas.

Iš „Jesus“, 2015 m. rugpjūtis, išvertė S. Žiugždaitė

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.