2015 08 31

Vytautas Malūkas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Mažeikiškių spektaklis „Jobas“ keliauja per bažnyčias

Mažeikių Savivaldybės kultūros centro Juozo Vaičkaus „Skrajojamasis“ mėgėjų teatras pastatė Karolio Voitylos bibliniais motyvais sukurtą dramą „Jobas“. Premjerą teatralai padovanojo mažeikiškiams Gedulo ir vilties dieną – spektaklis buvo parodytas miesto Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje.

Nuo to laiko sakralinėje aplinkoje – bažnyčiose – šį spektaklį jau matė Kurtuvėnų, Juodkrantės ir Naujosios Akmenės tikintieji.

Mažeikiškiai šį valandą trunkantį vaidinimą pasiryžę ir toliau rodyti šalies bažnyčiose – juos tik reikia pakviesti.

Skaičius dvylika – simbolinis

K. Voitylos „Jobas“ – ketvirtasis šios teatro trupės sukurtas spektaklis. Jame sujungtas dviejų kolektyvų darbas – teatro režisierei Airidai Lementauskienei bei aktoriams mėgėjams talkina Savivaldybės kultūros centro mišraus choro „Draugystė“, vadovaujamo Ričardo Grušo, dainininkų grupė. Ji atlieka pagal choro vadovo sukurtą muziką spektakliui pritaikytas psalmes.

Pagrindinį Jobo vaidmenį sukūrė Kultūros centro režisierius Paulius Mylė, Jobo žmoną vaidina Marija Katilienė, pranašo Elijaus vaidmuo atiteko Raimundui Radavičiui. Vidmanto Erlickio, Arūno Baltučio ir Juozapo Kukšto sukurti personažai – trys Jobo draugai: Elifazas, Bildadas ir Cofaris.

Spektaklyje vaidina dvidešimt keturi žmonės – dvylika aktorių mėgėjų bei dvylika choristų.

„Mes visą laiką juokavome, kad šie skaičiai simboliški ir primena dvylika apaštalų – juk tai taip pat susiję su Šventuoju Raštu“, – kalbėjo A. Lementauskienė.

Pasak trupės vadovės, kad ir kur mažeikiškiai vaidintų, sprendžiant iš žiūrovų reakcijos, galima manyti, kad spektaklis pasisekęs.

Ieškojo sakralaus kūrinio

Dramos autorius lenkas K. Voityla, vėliau tapęs popiežiumi Jonu Pauliumi II, šį kūrinį parašė remdamasis Senuoju Testamentu.

Jobo knygoje pasakojama apie teisuolį Jobą, kuris, užgriuvus nelaimėms, praradęs turtus, vaikus ir sveikatą, nesiliauja tikėti Dievu.

Jobo istorija klausia – jei Dievas teisingas, kodėl kenčia teisieji?

Trys Jobo draugai teigia, kad jo kančios esančios pelnytos, Jobas įsitikinęs, jog kenčia ne dėl savo nuodėmių, bet neranda Dievo, kad pats prieš jį gintų savo bylą.

A. Lementauskienė pasakojo, kad norint gauti lėšų „Skrajojamojo“ teatro spektakliams finansuoti, reikėjo rašyti projektą, tad ji stengėsi pasirinkti aktualų kūrinį ir kad teatrui tai būtų kažkas naujo.

„Praėjusieji metai buvo skirti Donelaičiui, tad ir spektaklis buvo apie jį. Šie metai yra skirti regionams, o pagal Bažnyčią – Pašvęstojo gyvenimo metams, tad Pašvęstojo gyvenimo metams sugalvojau prisiliesti prie kažko sakralaus.

Mūsų trupėje vaidinantys Paulius ir Marija užsiminė, kad prieš daugelį metų su kunigu Petru Tverijonu buvo statę „Jobą“. Jie tebeturėjo ankstesnę medžiagą. Ir mane ji sudomino“, – apie spektaklio pasirinkimą kalbėjo režisierė.

Choras – lyg veikėjas

Režisierės A. Lementauskienės žodžiais, kurdamas „Jobą“ K. Voityla norėjo įvesti rapsodijos žanrą: jis yra atėjęs iš viduramžių, kai giedodavo choras. Viduramžiais buvo gręžiamasi į antikos laikus, kai choras įvedamas į spektaklį jo pradžioje, pabaigoje ir šiek tiek įsiterpia į jį. Choras – lyg atskiras dramos veikėjas, pasakojantis kūrinio istoriją.

„Kai pamačiau, kad reikia choro, pagalvojau apie bažnytinį chorą, paskui pamąsčiau, kad Kultūros centre yra „Draugystės“ choras, tad kodėl su juo nepabendravus? Juolab kad šis choras lankėsi Vatikane ir buvo susitikęs su popiežiumi Jonu Pauliumi II.

Dievas, matyt, taip gražiai viską suvedė, kad aš iš karto kreipiausi į choro vadovą Ričardą Grušą“, – pasakojo A. Lementauskienė.

Choro „Draugystė“ vadovas teatro režisierei iš karto sutiko padėti, bet jam nebuvo lengva: rapsodijos tekstai ne visi eiliuoti, besikaitaliojantis ritmas. Siekiant neatitolti nuo Senojo Testamento, teko ieškoti psalmių natų, jas reikėjo pritaikyti, koreguoti ir užrašyti.

„Bijojom, kad choristų giedojimas nebūtų panašus į Kalvarijos kalnus, bet taip neatsitiko. Tos giesmės suskambėjo – gražiai ir savitai“, – teigė A. Lementauskienė.

Sumanymas suvaidinti „Jobą“ bažnyčioje neatsitiktinis. Režisierė tvirtina: pirmiausia tam tinka „Jobo“ sakralinė tematika, be to, ji norėjusi, kad teatras su šiuo kūriniu „paskrajotų“ po regiono bažnyčias.

Perpinti testamentai

Mažeikių dekanas, Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios klebonas Zenonas Degutis, kalbėdamas apie šį spektaklį, pirmiausia dėmesį atkreipė į paties kūrinio autoriaus – K. Voitylos – būsimojo popiežiaus, gebėjimą Senąjį Testamentą perpinti su Naujuoju.

„Stebina jo, kaip tikinčio žmogaus, kaip dvasininko, Šventojo Rašto žinojimas ir giluminis jo pažinimas, nes Jobo knyga sujungiama su Naujuoju Testamentu. Senasis Testamentas nėra kaip atskiras reiškinys, jis organiškai, meistriškai, su giluminiu tikėjimu suvienijamas su Naujuoju, nes parodyta, kaip Jobas ne tik šiame žemiškame gyvenime iškentėjęs kančią apdovanojamas turtais, garbe ir šeima iš naujo, jis per Naująjį Testamentą, per Kristaus atėjimą ir atpirkimą išeina į nemirtingumą – apdovanojamas amžinąja laime. Jau pats siužetas yra vertingas ne tik literatūriškai, dramaturgiškai, bet ir teologiškai“, – samprotavo pašnekovas.

Linkėjo vaidinti ir kitur

Stebėdamas spektaklį dekanas Z. Degutis žavėjosi ir režisierės A. Lementauskienės darbu bei sumanymu – paprastomis, elementariomis sceninėmis priemonėmis ji išgauna dramatinį efektą ir parodo visą Jobo gyvenimą, jo dramatizmą.

Pasak kunigo Z. Degučio, itin vykęs yra teatro trupės bendradarbiavimas su „Draugystės“ grupe – grigališkojo giedojimo forma giedamos psalmės dar labiau paryškina spektaklio idėją.

Kunigas pastebi ir skoningai parinktus choristų bei aktorių drabužius – scenografijos minimalizmas, paprastumas labai išraiškingas.

„Stebina, kad liaudies teatras, atrodytų, – nedidelių meninių galimybių teatras ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Paulius Mylė taip išraiškingai parodo visą Jobo dramą. Esu sužavėtas spektakliu ir režisierės darbu. Norėčiau padėkoti jiems už drąsą, už šventą pasiryžimą imtis tokio atsakingo kūrinio bei palinkėti, kad jie išeitų ne vien tik į tikinčiųjų auditoriją, bet ir į plačiuosius visuomenės sluoksnius kituose miestuose“, – kalbėjo dekanas Z. Degutis.

Žiūrovai plojo atsistoję

Pirmasis Mažeikių J. Vaičkaus „Skrajojamojo“ mėgėjų teatro pasirodymas svetur – Kurtuvėnuose vykusiame XV respublikiniame klojimo teatrų festivalyje. „Jobas“ suvaidintas po šv. Mišių Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčioje – į atlaidus suėję kurtuvėniškiai ir jų svečiai sutiko spektaklį gausiais plojimais.

Paskui mažeikiškių laukė Juodkrantė. J. Vaičkaus „Skrajojamasis“ teatras dalyvavo Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčios 130-osios sukakties minėjime, po vakarinių ekumeninių pamaldų parodė savo spektaklį – žiūrovai aktoriams mėgėjams plojo atsistoję.

Mažeikiškių vaidinimą stebėjęs Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis teigė: pjesę jam tekę anksčiau skaityti ir jos interpretacija jam be galo patikusi.

„Buvo perteikta ir pati Karolio Voitylos pjesė, bet kartu ir daug sėkmingų autentiškų motyvų, išgyvenimų. Tai labai smagu. Lietuvoje – nežinau, gal tai pirmas toks pastatymas, pasaulyje teko panašių matyti, bet labai nedažnai.

Dar nuostabu, kad vaidino mėgėjų teatras, tokį pastatymą tikrai įdomiau žiūrėti. Žmonės tam skiria savo laiką, įsigyvena į vaidmenis, į temą, emocijas. Ne iš pertekliaus, o iš paskutinių laiko likučių sukurti tokį spektaklį ir taip įtaigiai vaidinti… Tikrai – patys geriausi įspūdžiai“, – kalbėjo vyskupas M. Sabutis.

Nuoširdūs ir įtikinantys

Nidos, Juodkrantės ir Rusnės evangelikų liuteronų parapijos kunigas Jonas Liorančas pažymėjo, kad mažeikiškių pasirodymas jų bažnyčioje – reikšmingas įvykis: mažeikiškiai įdomiai interpretuoja Jobo knygą, ją parodydami per Naujojo Testamento prizmę, per Viešpaties išganymą ir viltį, kurią atneša Kristus.

„Žinia ir yra ta viltis, tai, ką mes skelbiame. Smagu, kad toks spektaklis parodytas per bažnyčios jubiliejų. Kartais žmonės, kalbėdami apie liuteronus ir katalikus, kalba apie skirtingus tikėjimus. Iš tiesų, mūsų tikėjimas vienas – mes žvelgiame į išganymą, kurį mums atneša nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus“, – samprotavo dvasininkas.

Kunigas pastebėjo: nepaisant to, kad aktoriai yra mėgėjai, jie nuoširdūs ir įtikinantys. Kiekvienam iš žiūrovų turėjo būti gaila Jobo, neteisingai jam mestų kaltinimų ir netekčių.

„Ir tos vilties laukimas tarp žiūrovų tikrai buvo – ko ir tikėtasi. Tai puikus vaidinimas ir teatro trupės pasirodymas. Jeigu šie žmonės turi jėgų, tegu tik vaidina toliau – tikrai verta. O jei jėgų pritrūks, noriu jų palinkėti. Ir dar linkiu nesikuklinti – tai, ką jie daro, yra iš tiesų puiku. Mažeikiškių trupė – dideli šaunuoliai“, – gyrė kunigas J.Liorančas.

Geriau už pamokslą

Mažeikiškių pasirodymu Naujosios Akmenės šv. Dvasios Atsiuntimo bažnyčioje džiaugėsi ir šios parapijos klebonas Olijandras Jurevičius. Anot kunigo, šis spektaklis geriau už bet kokį pamokslą: viskas puikiai supinta – ir „Draugystės“ choro giedojimas, ir teatralų mėgėjų vaidyba, ir amžiną atilsį popiežiaus Jono Pauliaus II mintis, kuri aktuali ir šiai dienai.

„Kodėl kenčia ir gerieji – lietus juk lyja ir geriesiems, ir blogiesiems? Mėginta išgvildenti tą temą. Priešprieša su Dievu natūrali kiekvienam žmogui – atitinkamais momentais taip būna… Šiam spektakliui priimtinesnė sakralinė bažnyčios aplinka, nors jį būtų galima vaidinti ir ne bažnyčioje – žiūrovai rinktųsi ir kitur. Žmonės dabar yra apsiskaitę, „pasiguglinę“. Bet bažnyčia tam tinka geriausiai, nes to nusipelnė kūrinio autorius. Parapijiečiai spektakliu tikrai nenusivylė“, – po mažeikiškių pasirodymo kalbėjo kunigas O. Jurevičius.

Autoriaus nuotraukos