2015 09 02

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Prancūzų ir lietuvių draugystės jubiliejus Burgundijoje

Š. m. liepos mėnesio pradžioje Prancūzijos ir Lietuvos asociacijos „Labadiena“ prezidento Jean-François Jougnot kvietimu, mes penkiese iš Lietuvos edukologijos universitete, trys dėstytojos: Irena Karalienė, Lina Česnulevičienė ir šių įspūdžių autorė, o taip pat du buvę studentai: Ramūnė Žvirblytė ir Remigijus Jakaitis, vykome į Prancūzijos Burgundijos regioną dalyvauti neeiliniame įvykyje – Saint-Seine l‘Abbaye ir aplinkinių miestelių komunos arba municipalinės tarybos visą savaitę (liepos 11–17 dienomis) šventė draugystės su Lietuva 20 metų jubiliejų! Miestelyje prie prezidento namų pasitiko plakatas „Sveiki atvykę!”, o Merijos pastatas komunos centre buvo papuoštas Prancūzijos ir Lietuvos vėliavomis. Draugystės dienų atidarymo metu prie merijos susirinkusiai žmonių miniai miestelio orkestras užgrojo paeiliui Lietuvos ir Prancūzijos himnus. Tai buvo jaudinanti akimirka – ne vieno tėvynainio akyse pastebėjau ašaras.  

Spalvingoje atminimo plokštėje, įteiktoje atidarymo ceremonijos metu, užrašyta: „20ème Anniversaire d‘amitié 1995-2015 avec l’Université Pédagogique de Vilnius, la Commune de Sidabravas, la Région de Radviliškis“ (1995–2015 – 20 metų draugystės su Vilniaus pedagoginiu universitetu, Sidabravo seniūnija ir Radviliškio regionu sukaktis). Tai reiškia, kad mūsų universitetas pirmasis klojo kelią šiems dviejų tautų ryšiams.

Šia proga dera prisiminti šių tarptautinių santykių ištakas. Viskas prasidėjo nuo paprasto dalyko, kurį semiotikai pavadintų „įtrūkiu kasdienybėje“: vieną gražią 1993 metų dieną VPU Prancūzų filologijos ir didaktikos katedros vedėja docentė Zita Tarvydienė, besistažuodama Dižono universitete, susipažino su aktyviu Saint-Seine l‘Abbaye bendruomenės nariu Jeanu-François Jougnot ir prakalbo apie savo svajones. Pati įsimylėjusi Burgundiją, troško, kad ir jos studentai gautų progą šiame Prancūzijos regione pabuvoti. Tokiam tikslui įgyvendinti reikėjo dviejų dalykų: kelionės ir studentų viešnagės finansavimo.

Antra, svarbiausia plano dalimi, Jeanas-François Jougnot pažadėjo pasirūpinti, ir savo pažadą ištesėjo. 1995 m. pirmoji VPU romanistų grupė buvo sutikta ir apgyvendinta prancūzų šeimose. Tai buvo puiki praktika studentams bendrauti prancūziškai, tobulinant kalbos žinias, o taip pat iš arti susipažinti su šalies papročiais ir kultūra. Labai svarbu, jog palaipsniui įsigalėjo tradicija priimti studentus Saint-Seine mokykloje, suteikiant galimybę ne tik dalyvauti prancūzų kalbos ir civilizacijos pamokose, bet ir patiems jas vesti. Prieš gerą dešimtmetį pati turėjau progą dalyvauti žinomo šios mokyklos pedagogo Dominique’o Bauerio inicijuotame renginyje – Lietuvai skirtoje savaitėje mokykloje; jos metu prancūzų vaikai mokėsi Lietuvos istorijos, geografijos, kultūros ir net lietuvių kalbos pagrindų. Savaitė baigėsi bendra mokinių ir jų tėvų organizuota švente, kuriai mūsų studentės iškepė didžiulį „skruzdėlyną“ ir kurios metu sukome lietuviškus ratelius, dainavome lietuviškas ir prancūziškas dainas. Nepamirštamus įspūdžius dar paįvairina nuostabą ir pagarbą keliantis faktas – nemažas skaičius miestelio bendruomenės narių ėmė mokytis lietuvių kalbos. Pirko vadovėlius, prašė atsiųsti knygų, bandė rašyti laiškus lietuviškai.

Nenuilstantis Lietuvos draugas Jeanas-François Jougnot suvokė svarbiausią dalyką – tautų draugystės pagrindas yra ne valdžios institucijų deklaruojamos vertybės, bet nuoširdus ir tikras eilinių žmonių bendravimas. Gal dėl to taip džiugiai pritarė savo sūnaus Benjamino vedyboms su LEU studente Alina, kilusia iš Radviliškio rajono Sidabravo miestelio. Ir vėl asmeniškas ryšys, regis, nurodė tolesnį platesnių abipusių santykių kelią. Ėmė bendrauti Saint-Seine ir Sidabravo bendruomenės, pradėjo dalintis savo patirtimi prancūzų ir lietuvių ūkininkai, jau ne kartą apsikeista delegacijomis, kuriami bendri projektai ateičiai. Tai pažymėjo savo kalbose atvykę regiono atstovai: buvęs Radviliškio meras Darius Brazys ir Sidabravo seniūnas Vidmantas Blužas. Ypač šiltai buvo sutikti kartu atkeliavę muzikantai ir dainininkai: Sidabravo dūdų orkestras ir liaudiško folkloro grupė iš Radviliškio. Kartu su Saint-Seine l’Abbaye mėgėjišku orkestru jie surengė įspūdingą koncertą merijos salėje; prancūzus ypač sužavėjo lietuviškos sutartinės ir abiejų orkestrų drauge atlikti muzikos kūriniai, kuriems paeiliui dirigavo prancūzų ir lietuvių dirigentai.

Renginys Saint-Seine l’Abbaye (Prancūzija)

Lietuvių orkestras labai pagyvino ir prancūzų nacionalinę šventę: išvakarėse, liepos 13-ąją, su mūsų tautine vėliava, būgnais ir trimitais iškilmingai pražygiavę kaimyninio miestelio gatvėmis, susirinkusių gyventojų ovacijomis sutikti, atskirai ir kartu su prancūzų orkestrantais, trenkė maršus vaizdingoje vietovėje ant kalvų, belaukiant šventinių fejerverkų. Tuo tarpu lietuvių folkloro grupė deramai įsiliejo į šventinį liepos 14 dienos koncertą, kartu su kelis prancūzų miestelius apjungiančios komunos liaudiškų šokių ansambliu. Koncertas vyko vaizdingoje vietovėje, sumontuotoje scenoje šalia laikinų palapinių, po kuriomis susėdę apylinkių gyventojai vaišinosi šventiniais pietumis ir gyvai bendravo tarpusavyje. Patiko tai, kad po kiekvienos grupės pasirodymo šventės dalyviai ir svečiai buvo kviečiami į sceną šokti kartu, ir ne tik pamiklinti kojų, bet išmokti, įsiminti vieną-kitą charakteringą prancūziškų ir lietuviškų regioninių šokių žingsnį ar judesį.

Visi šie renginiai liudija šimtmečiais prancūzų puoselėtą bendravimo kultūrą ir iškelia tą prancūziško mentaliteto ypatumą, į kurį dera atkreipti dėmesį – svarbu ne pasyvus stebėjimas, bet kiekvieno laisvai pasirinkto dalyko įsisavinimas, pritaikymas asmeninei būčiai ir aktyvumo formos. Taip kuriasi ir yra kuriama vadinamoji kasdienybės estetika, išoriškai besireiškianti vidinė santykio „Aš ir Kitas“ kultūra.

Paprastai visuotinio susidomėjimo išdava būna kokios nors elitinės asmenybės raiška. Burgundijos regione tokia asmenybė yra p. Erikas de Laclos, žinomas skulptorius, gamtininkas, muzikantas ir rašytojas-mėgėjas, palikuonis žymaus XVIII amžiaus rašytojo Caderlos de Laclos, kurio garsiajam romanui „Pavojingi ryšiai“ iki šiol nesenka dėmesys. Vienas draugystės šventės renginių kaip sykis buvo Eriko de Laclos pasirodymas, muzikuojant (dviese) senoviniais liaudiškais instrumentais ir dainuojant lietuviškas dainas. Susidomėjęs lietuvių liaudies muzika ir apskritai kultūra, ėmęs studijuoti mūsų geografiją, istoriją ir ypač mitologiją, de Laclos parengė ir skaitė paskaitas apie Lietuvą aplinkinių bendruomenių nariams.

Šventojo Seine skulptūra

Tačiau svariausias indėlis į dvišalę bendrystę – Burgundijos lituanofilų asociacijos „Labadiena“ užsakyta ir skulptoriaus Eriko de Laclos sukurta Šventojo Seine skulptūra, dabar puošianti vieną iš Komunos bažnyčių. Šventasis Seine buvo vienuolis, VI amžiuje įkūręs vienuolyną, apink kurį išaugo miestelis, besivadinantis jo įkurtos Abatijos vardu, Saint-Seine l’Abbaye. Logiška, kad miestelio gyventojai panoro atiduoti pagarbą savo šventajam. Tik kuo čia dėta Lietuva? Pasirodo, skulptorius prancūzų šventąjį sumanė pavaizduoti kaip tiesiantį kelią iš pagonybės į krikščionybę, todėl čia jam galėjo pasitarnauti ir lietuviška tradicija. Taip lazda – įprastas atributas šventojo rankose, virto ąžuolo stiebu, prie kurio šaknų glaudžiasi simbolinės figūros, kiti pagoniški elementai. Bendrystės idėją sutvirtino pakviestas lietuvių skulptorius Edvardas Bielokopitovas, 2012 metų pavasarį kartu su Lietuvos delegacija atvažiavęs pabaigti drožti skulptūros. Tuo būdu asmeninei iniciatyvai tapus visuotine, kultūrinį prancūzų ir lietuvių ryšį įamžino pranokstantis laiką meno kūrinys.

Labai norisi tikėti, kad tokios gražios iniciatyvos turės tąsą, ir visi draugystės šventėje  suminėti Lietuvos atstovai šį ryšį brangins ir puoselės.

Mielaširdingai priimti svetingų, dėmesingų ir vaišingų burgundų, palikome Prancūzijos miestelį Saint-Seine l’Abbaye tarytum artimo namus, į kuriuos norėsime sugrįžti. Tokia tad yra širdingo bendravimo dovana, o iš tiesų juk tiktai paprastas gyvenimo stebuklas.            

Publikacija iliustruota teksto autorės archyvo nuotraukomis