E.M. Remarque’o „Laikas gyventi ir laikas mirti“: mirti paprasčiau negu gyventi?

Erich Maria Remarque. Laikas gyventi ir laikas mirti: romanas. Iš vokiečių kalbos vertė Emilius Kraštinaitis. – Kaunas: Jotema, 2015. – 384 p.

Bene populiariausias XX a. rašytojas visada aktualus, ypač šiais laikais, kai aplink pasaulyje tvyro įtampa, virš taikių žmonių tai vienur, tai kitur tvenkiasi juodi neramumų debesys, o agresyvūs kaimynai grėsmingai žvangina ginklais. Naivu tikėti, kad tokie agresoriai staiga paims į rankas E.M. Remarque’ą ir jų širdis sukrės romanuose vaizduojamų jaunų žmonių, išgyvenusių karo beprasmybę, potyriai. O turėtų…

Šiaip jau gausi rašytojo kūryba nepalieka abejingų – jo kūriniai leidžiami milijoniniais tiražais ir skaitomi visame pasaulyje, pagal juos kuriami filmai ir spektakliai.

Jautrios sielos menininkas, pats dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare, skaudžius išgyvenimus perkėlė į savo kūrybą, paįvairinęs juos subtiliu humoru ir filosofiniaispamąstymais. Apskritai E.M. Remarque’o istorijų herojus – gyvenimu nusivylęs, karo suluošintas žmogus, nepritampantis visuomenėje ir neberandantis vietos po saule. Būtinai daug geriantis, ciniškas, linkęs į gilius filosofinius apmąstymus, jausmus slepiantis po storiausia kauke, tačiau išsaugojęs puikų ir kandų humoro jausmą.

Romanas „Laikas gyventi ir laikas mirti“ – remarkiškai liūdna, melancholiška knyga. Karas, liūdesys, neteisybė, keisčiausiomis aplinkybėmis įsižiebusi liūdna meilės istorija. Ir neišvengiama pabaiga. Ernstas Greberis, vokiečių armijos kareivis, po mūšių prie Stalingrado sugrįžta į gimtinę trumpų atostogų. Pakeliui jis mato siaubingai suniokotą savo kraštą, karo palaužtus, viltį praradusius žmones. Jo namai sugriauti, o savo tėvų jis neranda nei tarp gyvųjų, nei tarp žuvusiųjų. Klaidžiodamas po griuvėsius Greberis susitinka vaikystės laikų draugę Elizabetą. Įsižiebę šilti jausmai ir kelios romantiškai praleistos savaitės trumpam sugrąžina jaunus žmones į tuos laikus, kai nebuvo karo, tačiau realybė grėsmingai tyko už nugaros ir primena, kad neišvengiamai artėja metas grįžti atgal į frontą.

Nepaprastai vaizdingas remarkiškas stilius piešia aiškius, įtaigius vaizdus. Išties ši knyga slegia, tik nežinia ką labiau – galvą ar širdį. Kita vertus, parodo, kad net žiauriausiomis sąlygomis egzistuoja mieli stebuklai, nors šiek tiek nuspalvinantys visą pilkumą ir karo tamsumą. E. M. Remarque’as įkvepia tikėti smulkmenų jėga, visa nugalinčiu žmogiškumu ir meilės galia.

„Elizabeta priėjo prie jo. Jis pajuto ją. Staiga ji pasidarė be vardo ir gavo visus pasaulio vardus. Akimirką jį perskrodė kažkokia nepakenčiama skaisti šviesa, jam pasidarė aišku, kad atsisveikinimas ir grįžimas, turėjimas ir netekimas, gyvybė ir mirtis, praeitis ir ateitis – viena ir tas pat, kad visada ir visur viską lydi neišdildomas akmeninis amžinybės veidas; paskui jam pasirodė, kad žemė ima riestis po juo, pajuto po kojomis jos apvalumą, nuo kurio, rodos, turėjo nušokti, pulti į priekį, ir, suspaudęs glėby Elizabetą, jis puolė su ja ir į ją…“

Erichas Maria Remarque’as gimė Osnabriuke, Vokietijoje, katalikų knygų rišėjo Petrio Franco Remarko ir Anos Marios Remark šeimoje. Iki 1912 m. mokėsi katalikiškoje mokytojų seminarijoje, 1916 m. pašauktas į kariuomenę. Per karą granatos skeveldrų buvo sužeistas. Po karo dirbo mokytoju, vėliau – laikraščių redaktoriumi. Kūrė reklaminius tekstus, komiksus laikraščiams ir žurnalams, pasirašydamas E. M. R. 1921 m. pasivadino Remarque’o pavarde – šią prancūziškai užrašytą pavardę XIX a. nešiojo jo senelis.

1929 m. E.M. Remarque’as išleido savo garsiausią knygą „Vakarų fronte nieko naujo“. 1930 m. pagal romaną Holivude buvo sukurtas filmas. Tai įsiutino nacius, kurie viešai puolė rašytoją, o pastarasis neslėpė savo antinacinių pažiūrų. 1933-iaisiais naciai degino E.M. Remarque’okūrinius propagandiniais tikslais, skleidė nepagrįstus gandus, esą rašytojas yra žydas ir jo tikrojo pavardė – Kramer.

1932 m. E.M. Remarque’as apsigyveno Šveicarijoje, Tičino kantone, kuriame glaudėsi ir kiti vokiečių rašytojai, pasitraukę nuo nacių persekiojimo. 1938 m. nacistinė Vokietija atėmė iš E.M. Remarque’o pilietybę. Po metųrašytojas emigravo į JAV. 1948 m. jis grįžo į Šveicariją, kur 1970 metais mirė.