Gamtoje su G. Kmitiene: nuo lietuviško pipiro iki dažymo augalais

Susitikimas su gamtininke Giedre Kmitiene, paskutinį vasaros šeštadienį vedusia Verkių ir Pavilnių regioninių parkų direkcijos organizuotą nemokamą ekskursiją vilniečiams, ne vienam jos dalyviui atvėrė akis ir leido pamatyti, kad vos ne kiekvienas aptiktas augalas, neretai iš pažiūros pats paprasčiausias ir atrodantis nieko vertas, yra kuo tikriausia gamtos dovana. Jis ne tik maistas ar vaistas, bet ir prieskonis, taip pat gali būti ir barometras ar laikrodis, padėti numatyti, kokia bus žiema, ir netgi tapti puikiais dažais rankdarbiams. Kita vertus, ne vienas mums įprastas ir netgi ganėtinai dekoratyvus augalas gali būti svetimžemis, t. y. ne tik natūraliai nebūdingas mūsų gamtinei sistemai, bet ir jai žalingas, išstumiantis vietines augalų rūšis.

Vertingieji salotų pakaitalai

Takažolė

Pirmasis augalas, prie kurio stabteli G. Kmitienė, – takažolė, auganti ne tik pievoje ar pamiškėje, bet ir kiekviename kieme, o daržuose laikoma piktžole. Pasirodo, pavasarį jaunus šio augalo lapelius galima naudoti salotoms. Negana to, džiovintos takažolės kartą per savaitę įdėjus į arbatą puikiai stiprinamas imunitetas, tai – pirmoji pagalba susirgus akmenlige.

Pasak G. Kmitienės, salotoms puikiai tiks ir jauni gysločio lapeliai. Deja, tam reikės palaukti kito pavasario, o dabar galima paskanauti gysločio sėklyčių košės, kuri primena manų. Kaip vaistažolė gyslotis tikras virškinamojo trakto bičiulis.

Čiužutė

G. Kmitienė nesupranta, kodėl žmonės pavasarį brangiai moka už salotas, kurių nauda organizmui kur kas menkesnė nei tuo metu gamtoje jau žaliuojančių augalų – builių, garšvų, kiaulpienių, trikertės žvaginės, čiužutės lapų, dilgėlių ir jau minėtų takažolių bei gysločių. Į salotas galima dėti ir jaunų kraujažolių lapelių. Visų šių žolių toli ieškoti nereikia – visos jos auga šalia namų, tačiau dėl miesto taršos verta nepatingėti dėl jų nukati į artimiausią pievą ar pamiškę.

Valgomosios gėlės

Norintiems paskanauti gėlių G. Kmitienė siūlo drąsiai kramsnoti dobilų žiedus, našlaites – ir ne tik dirvines laukines, bet ir darželio.

O iš kiaulpienių žiedų galima gaminti ne tik vyną ar uogienę, bet ir ypatinguosius „Mildos kepsnius“. Tereikia vėlgi sulaukti pavasario ir kiaulpienių žydėjimo. Jų prisiskynus nuo žiedų nupjauti žaliąją dalį, o geltonąją sudėti į tešlą ir kepti keptuvėje.

Lietuviškas imbieras, pipiras ir gvazdikėliai

Turbūt neįsivaizduojame šiandienės virtuvės be pipirų. Tačiau ar žinome, kad ir lietuviškame miške galime jų rasti? Tai – europinė pipirlapė, kurios šakniastiebiai savo kvapu ir skoniu iš tiesų primena pipirus.

Europinė pipirlapė

Nepaprasta yra visų pažįstama ar bent jau tikrai matyta kuklioji žiognagė. Jos šaknų milteliais galima gardinti meduolius – tai gvazdikėlių pakaitalas.

Žiognagė

Lietuvišku imbieru gali būti tituluojamas snaputis, kurio šaknis metas rauti kaip tik dabar, rudenį, o nuplovus ir sudžiovinus bei sutrynus į miltelius gardinti meduolių tešlą ar naudoti kitiems patiekalams.

Snaputis

O lietuvišką kavą galima pasigaminti ne tik iš gilių, bet ir iš trūkažolės (cikorijos) ar kiaulpienės šaknų. Tačiau pastaroji tuo metu neturi žydėti.

Trūkažolė

Nuo muilo iki amuletų nuo gyvačių

Putoklis – dar vienas nepaprastas augalas, pro kurį dažnas praeiname. Pasak G. Kmitienės, gamtoje jo lapus, kurie patrynus putoja, galima naudoti vietoje muilo. Šis augalas – taip pat ir natūralus dėmių išėmėjas. Jo šakniastiebiu tiesiog reikėtų patrinti riebalinę dėmę ir išskalauti. Skalbimui G. Kmitienė putoklį pataria užpilti šaltu vandeniu ir parą parauginti, tada užvirinti ir ataušintą nuovirą naudoti vietoje skalbimo miltelių.

Putoklis

Toliau keliaujant miško takeliu akis užkliūva už ryškių rausvai oranžinių karpuotojo ožekšnio vaisių. Pasirodo, šio augalo žievė yra naudojama gydant alkoholizmą, mat ji sukelia didelį šleikštulį ir vėmimą.

Ožekšnis

Ežeinis senovėje buvo naudojamas gaminti amuletus, saugančius nuo gyvačių įkandimų. Nežinia, kiek tai padėdavo, tačiau, pasak G. Kmitienės, bent jau dažams šis augalas tikrai tinka. Taip pat tai – augalas „vitrina“, kuris parodo vabzdžiui, ar žieduose yra nektaro. Jeigu yra nektaro – žiedai rožinės spalvos (rūgšti reakcija), jeigu nėra – mėlyni (šarminė reakcija).

Ežeinis

Buožainė – dar vienas augalas, kurios lapus kadais naudodavo mėlynos spalvos dažams išgauti, tereikėdavo dvi savaites juos pūdyti šlapime.

Buožainė

Kraujažolė, pasak G. Kmitienės, ne tik vertinga vaistažolė, naudojama netgi kovojant su navikais, bet ir priemonė, padedanti lengviau ištraukti įsisiurbusią erkę – reikia kraujažolės lapeliu tiesiog patrinti tą vietą.

Žibuoklė, kurios pirmaisiais žiedais džiaugiamės pavasarį, pasirodo, visa turi gydomųjų savybių. Jos lapai, primenantys kepenų formą, iš tiesų naudojama kepenų ligoms gydyti.

Dėmėtoji mauda

Labai nuodingi – du augalai

G. Kmitienė patikino, kad visi nuodingi augalai taip pat yra ir vaistiniai. Pasak biologės, Lietuvoje iš tiesų yra tik du itin nuodingi augalai – dėmėtoji mauda ir nuodingoji nuokana. Deja, o gal laimei savo kelyje gamtinės pamokos dalyviai nesutiko. Pasirodo, tai gan reti augalai. Pavyzdžiui, dėmėtąją maudą pati G. Kmitienė yra aptikusi vos keletą kartų, tad ją supainioti su builiu, kuris yra valgomas, tačiau turintis panašumo su nuodingąja mauda, tikimybė nedidelė. Į maudos ir nuokanos „kompaniją“ G. Kmitienė pridėtų ir durnaropę, tačiau ji taip pat retai randama. Pasak gamtininkės, daug augalų yra nuodingų, bet ne mirtinai.

Ką, nejau ir žalčialunkis nenuodingas? Pasak, G. Kmitienės, ne taip jau labai. Gamtininkė prisipažino, kad ji pati per metus suvalganti po keletą šio augalo kaulavaisių – esą tai suteikia imunitetą, taip pat ir nuo gyvačių įkandimo. Neseniai gamtininkei basai vaikštant po kemsyną įgėlė angis, tačiau moteris jokių pasekmių dėl to nepatyrė. Vis dėlto neišmanantiems žalčialunkio ragauti nereikėtų.

Žalčialunkis

Invaziniai augalai – apgaulingas grožis ir abejotina nauda

Ekskursijoje-gamtinėje pamokoje jos dalyvius G. Kmitienė supažindino ir su kelyje pasitaikiusiais invaziniais augalais. Be visiems žinomo Sosnovskio barščio, pasirodo, jų esama gerokai daugiau. Beje, pasak G. Kmitienės, Altajuje, iš kur Sosnovskio barštis buvo įvežtas į Lietuvą, šis augalas nėra toks nuodingas ir iš tiesų gali būti naudojamas kaip pašaras gyvuliams. Tačiau Lietuvoje Sosnovskio barštis įgyja kitų savybių nei savo natūraliosiose augimvietėse – prikaupia labai daug nuodų ir tampa ne tik nenaudingi bei kenksmingi ne tik žmogui, bet ir vietinei gamtai dėl savo spartaus plitimo, išstumiant vietines rūšis.

Vienas paplitusių invazinių augalų, pasitaikiusių pakeliui, – rykštenė, kuri atrodo gan dekoratyviai ir yra naudojama netgi puokštėms. Tačiau tai – labai agresyvus augalas vietinės floros atžvilgiu. Lietuviškus pievų augalus išstumia ir taip pat ir iš svetimų kraštų atvežta sprigė. Iš pirmo žvilgsnio, tai – akiai įprastas augalas, natūraliai įsiliejantis į lietuvišką mišką. Tačiau, pasirodo, „nekalta“ išorė gali būti apgaulinga.

Rykštenė

O kam gali užkliūti taip gražiai žydintys mėlynžiedžiai lubinai? Deja, pasak G. Kmitienės, tai – taip pat invazinė rūšis, išstumianti vietinius augalus, tarp jų – ir žemuoges.

Dėl svetimžemio uosialapio klevo, kuris vertinamas dėl greito augimo, išplitimo baigia išnykti kita klevų rūšis – platanlapis klevas, vadinamas jovaru.

Augalai laikrodžiai, barometrai ir orų prognozuotojai

Dirvinis vijoklis

„Laimingi valandų neskaičiuoja“, − sako žmonės, tačiau šimtus kartų girdi skubančiųjų klausimą: „Kelinta dabar valanda?“ Ar bandėte valandų paklausti kokios gėlės?

Visiems matytą patvorinį vijoklį G. Kmitienė pristato kaip augalą laikrodį. Vidurvasarį jo taurelės atsiveria aštuntą valandą ryto, o užsiveria – šeštą vakaro. Beje, šis augalas yra ir barometras – prieš lietų jo žiedai užsiveria arba neišsikleidžia.

Baltasis šakinys

Pasak gamtininkės, augalai lietų pranašauja trimis būdais: judesiais, kvapais ir vandens pertekliaus išskyrimu. Vijoklis – užveria žiedus prieš lietų, baltasis šakinys – 3 valandos prieš lietų pakvimpa.

Baltalksnis yra gruntinio vandens indikatorius. Ten, kur auga šis medis, šalimais, 1–2 metrų gylyje, aptinkama vandens.

Kokios galime tikėtis žiemos, pasak G. Kmitienės, gali parodyti gelstantis beržas. Jei šio medžio lapai pradeda geltonuoti nuo viršūnės žemyn, žiema bus šalta. Ir atvirkščiai – beržui gelstant iš apačios į viršų, galima tikėtis švelnios žiemos.

G. Kmitienė pasiūlė atkreipti dėmesį, kad šiemet beržai gelsta pavienėmis šakomis. Vadinasi, žiema turėtų būti permaininga.

Augalų rankdarbiai – net tik vaikams, bet ir suaugusiesiems

Kadangi ekskursijoje-gamtinėje pamokoje dalyvavo ne tik suaugusieji, bet ir vaikai, kad šiems nepabostų, G. Kmitienė į programą įtraukė ir kūrybinių, meninių užsiėmų. Vaikai gamino augalų atspaudus gipse. Vėliau G. Kmitienė mokė, kaip visiškai paprastomis priemonėmis spalvotus augalų atspaudus išgauti ant baltos medžiagos skiaučių, taip pasigaminant originalių staltiesėlių. Tereikia įvairių augalų lapų, žiedų ir paprasčiausio akmens. Šia technika susidomėjo ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, kuriems tai pasirodė – genialus atradimas.

2015 m. rugsėjo 5 d. Verkių regioninio parko teritorijoje, Kryžiaus kelyje vėl vyks panašus užsiėmimas gamtoje tema „Naudingieji svetimžemiai ir vietiniai augalai“. Ekskursijos metu jos dalyviai susipažins su vaistiniais, maistiniais, nuodingais, prieskoniniais, augalais laikrodžiais bei sinoptikais, jų panaudos galimybėmis įvairiose gyvenimo srityse, gamins įvairius lapų atspaudus ir gėlių vandenį. Dalyviai prašomi atsinešti vienkartinę stiklinę (indelį nuo jogurto ar varškės), vienkartinį ar kt. šaukštą, stiklainio dangtelį, nedidelį buteliuką.

Užsiėmimas gamtoje nemokamas, tačiau būtina išankstinė registracija tel. 8 698 04732, arba el. paštu [email protected]

Užsiregistravę dalyviai rugsėjo 5 d. 10 val. laukiami Verkių Kalvarijų Kryžiaus kelyje, prie sanatorijos „Pušyno kelias“ (Pušyno Kelias 23, Vilnius).