2015 09 04

Giedrė Peseckytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Delfinai ne tik linksmina, bet ir gydo

Delfinai visais laikais žavėjo žmoniją. Jų nugaros vis kyštelinčios lydint laivus atviruose vandenyse, linksmas klegenimas ir noras bendrauti šiuos vandens žinduolius išskiria iš kitų vandens gyvūnų. Jų socialiniai įgūdžiai šiandien naudojami ir terapijai sprendžiant psichologines problemas ar raidos sutrikimus.

Lietuvoje delfinų terapija vykdoma Lietuvos jūrų muziejuje nuo 2003 metų. Su šia gyvūnų terapijos šaka supažindina Dr. Brigita Kreivinienė, Lietuvos jūrų muziejaus Delfinų terapijos skyriaus vedėja.

Kam skirta delfinų terapija?

Delfinų terapija skirta tiek vaikams, tiek ir suaugusiesiems. Tai speciali programa žmonėms, kurie turi negalią, specialiųjų poreikių, išgyvena sunkų gyvenimo periodą, patiria stresą ir panašiai.

Kokie sutrikimai yra gydomi? Ar tinka žodis gydomi?

Gydymas tikrai netinka. Delfinų terapija yra žmogaus bendravimas su gyvūnu. Specialistas taiko specialius pedagogikos, socialinio darbo, psichologijos, logoterapijos, kineziterapijos, relaksacijos ir kitus metodus, o kad pasiektų užsibrėžtą tikslą, kartu į komandą įtraukia delfiną. Taigi, tai programa paremta maloniu tarpusavio bendravimu. Specialistas yra tarsi tiltas tarp kliento ir delfino, kuris formuoja užduotis pagal išsikeltą ir aptartą tikslą.

Kaip ji vyksta?

Mes turime įvairių programų, tačiau terapiniam poveikiui klientas atvyksta 10-čiai užsiėmimų. Kiekvieną dieną jis bendrauja 30 min. su delfinais, užduotis formuoja specialistų komanda (soc.darbuotojas, psichologas, kineziterapeutas, delfinų treneris) arba vadovaujantis konkrečiam atvejui specialistas, pasitaręs su komanda. Šalia delfinų terapijos gali būti taikomos papildomos terapijos – meno, kineziterapijos, sensorinės integracijos, muzikos, taip pat šeimos gali naudotis relaksacijos kambariu, vaikai laiką gali leisti žaidimų kambaryje.

Kokie darbuotojai dalyvauja delfinų terapijoje?

Pagal LR patvirtintą Higienos normą HN 133:2013, delfinų terapijoje dalyvauja socialinis darbuotojas, kineziterapeutas, delfinų treneris ir psichologas. Tačiau centre dirbantys specialistai visuomet stengiasi susisiekti su kliento gyvenamojoje aplinkoje dirbančiu specialistu – logopedu, psichologu, socialiniu darbuotoju, šeimos gydytoju (arba prašoma jo pažymos apie kliento sveikatos būklę). Delfinų terapija Lietuvos jūrų muziejuje visuomet buvo vystoma kaip mokslinė programa, todėl turime ne tik darbuotojų, bet mokslininkų ir specialistų komandą, su kuria dažnai tariamės.

Kaip užmezgamas ryšys su delfinu?

Visas bendravimas su delfinu derinamas su terapiniais tikslais, tačiau skatinama kaip įmanoma labiau pasiekti natūralų bendravimą. Gyvūnai per terapinius užsiėmimus nėra maitinami, kad patys pasirinktų klientą, veiklą bei būtų išlaikomi gyvūnų gerovės principai. Tuo tarpu specialistas formuoja užduotis kiekvienam užsiėmimui ir veikdamas priima sprendimus dėl plaukiojimo, nes kiekvienas terapinis baseinas natūraliai „išeina“ į didįjį baseiną. Todėl, matant, jog abi pusės gali tęsti bendravimą gilesniame baseine, tuomet taip ir vyksta. Esant aktyvesniam klientui, kai vandens apsuptis gali turėti papildomą terapinę naudą, jau pirmas užsiėmimas gali vykti giliausiame 140 cm baseine.

Kokie yra skirtumai, ar dirbama pačiame baseine, ar jo pakraštyje?

Skiriasi metodikos ir terapinio poveikio suvokimas. Plaukiojimas su delfinu nėra terapija. Jei žmogus, kuris neturi jokio sutrikimo, plaukia su delfinu – tai plaukiojimas? O žmogus, kuris turi sutrikimą, – jau terapija? Taigi, tai neteisingas suvokimas iš esmės. Visų pirma, kai lipame į baseiną plaukioti, žmogus jau turi būti pažįstamas su gyvūnu, gyvūnui bendravimas kaip ir plaukiojimas turi teikti malonumą, mes visuomet aiškiname klientams, kad „einame į svečius“. Taigi, kai užduotys formuojamos negiliame baseine, jos labiau edukacinės, psichologinės, priklausomai nuo išsikelto uždavinio. Plaukiojant paprastai nenaudojame jokių žaidimo priemonių, tai labiau relaksacija, buvimas kartu, taktilinių pojūčių vystymas.

Kokią įtaką ši terapija turi? Ar jos padariniai amžini/ilgalaikiai ar momentiniai?

Kiekvienas žmogus gyvenime pereina amžiaus raidos fazes. Todėl ir daug kas priklauso nuo to, kada kam ir kaip taikoma. Tarkime, groti pianinu profesionaliai būtina pradėti mokytis ankstyvame amžiuje, pradėjus mokytis vėliau, irgi grosime, bet ne taip puikiai. Taip ir terapinis poveikis. Jei mes norime vystyti socialinio bendravimo dalykus, lavinti dėmesio sukaupimą, dirbti su elgesio sutrikimu, kognityvinėmis funkcijomis ir pan. – laikas iki 5 metų tam yra tinkamiausias. Pavyzdžiui, vaikas iki trejų metų daugiausia sprendžia neurosensorinės sistemos uždavinius bei šių pojūčių formavimą, taip pat jam labai svarbus mamos, tėvo vaidmuo, vis dar yra stiprus prieraišumas. Gali būti labai svarbi vyresniojo brolio/sesers draugija ir pavyzdys. Nuo 3-ejų metų daugiau įtakos turi referentinės grupės, vaikai mieliau draugauja su bendraamžiais, atsiranda socialiniai, vaidmenų žaidimai, tėvai vis dar svarbūs, bet vaikams įdomesnė aktyvi žaidimų veikla. Daug dėmesio vaikas skiria savo vertės kūrimui, emocinei raiškai formuoti, vaiko fizinė raida taip pat daro įtaką daugeliui kitų sferų vystymuisi. Vaikas jau domisi pasauliu, kuris jį supa, ir užduotys taip pat būna kitokios nei iki 3 metų amžiaus. Vėlesniame amžiuje, taip pat prieš formuojant užduotis, tikslus, reikia atsižvelgti į amžiaus kategoriją bei kokius psichosocialius veiksnius. Kartais problemos būna susipynusios. Taigi, sėkmingai išsprendus amžiaus tarpsnio uždavinius, pasekmės gali būti turinčios įtaką likusiam gyvenimui. Kaip ir su socialinių įgūdžių įgijimu – tai išlieka, jei žmogus turi kontekstą, kuriame tuos įgūdžius panaudoja, užtvirtina. Be abejo, emociniu pagrindu esantys pakitimai, pavyzdžiui, fobijų nugalėjimas arba nevalingas šlapinimasis (jei nėra fizinio sutrikimo) gali būti tiek laikini, tiek ir ilgalaikiai. Būtent todėl pabrėžiame būtinybę kliento nepaleisti, tai yra siekiame iki atvykimo bei jam grįžus į kasdienį gyvenimą bendrauti su dirbančiais specialistais. Komandinis darbas ir bendradarbiavimas duoda ilgalaikišką efektą.

Kur stažuojasi/mokosi darbuotojai?

Mūsų komanda daug stažuojasi savo ar projektų lėšomis važinėdama į darbo vizitus, kviečiamės mokslininkus ar specialistus į savo centrą. Europoje kolegos yra išvažinėję beveik visus delfinariumus, daug bendraujame su Suomijos kolegomis, nes ten liko mano kontaktų iš doktorantūros studijų laikų, mokomės jų darbo su žymią negalią turinčiais klientais inovatyvių metodikų. Ką tik baigėme Europos Komisijos finansuotą Grundtvig programos projektą „Gyvūnų terapija. Mokymasis kartu“. Šis projektas buvo skirtas stažuotėms kitose šalyse: Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Estijoje, Vengrijoje, Italijoje, Rumunijoje, kuriose vystoma gyvūnų terapija. Partnerių atvykimo į Lietuvą proga surengėme naujame delfinų terapijos centre tarptautinę mokslinę konferenciją kartu su savo partneriais – Klaipėdos bei Talino universitetais. Šiuo metu pradėjome vykdyti Erasmus+ programos projektą, taip pat finansuojamą Europos Komisijos. Pagal jį numatytos darbuotojų stažuotės bei darbo stebėjimai.

Ar delfinai tam specialiai treniruojami, ruošiami? Jei taip, tai kaip?

Na, nesu delfinų treniravimo specialistė. Delfinai treniruojami, yra keletas elementų, kurie panaudojami delfinų terapijoje. Tačiau dažniau terapijoje mes tiesiog naudojame neverbalinę kalbą (gestus) susikalbėti, tam treniravimo nereikia, nes delfinai puikiai „skaito“ mūsų gestus net ir veido mimikas.

Kaip delfinai, būdami tokie dideli gyvūnai, neužgauna vaikų?

Kiekvienas delfinas bendraudamas prisitaiko, gyvūno dydis nenusako jo intencijų užgauti/neužgauti. Peliukas irgi gali įkąsti. Delfinas yra labai socialus gyvūnas, jis suvokia, kad mes ateiname į terapiją bendrauti, nenaudojame treniravimo, nesiejame programos su maitinimu. Todėl ir džiaugsmas, priėmimas, išreiškiamas delfino, yra natūralus. Tai svarbiausia. Gyvūnas turi būti sveikas, norintis bendrauti ir lygiai taip pat jo partneris – žmogus turi suvokti, kad delfinas – ne žuvis, o lygiavertis partneris, kuris atviras bendrauti, žaisti, taktiliniam kontaktui. Būtina suvokti šio abipusio bendravimo svarbą.

Kur slypi delfino bendravimo paslaptis, ryšio su vaikais užmezgimas?

Pirmiausia, kai pamatome delfiną, dažniausiai šypsomės, kai jis pradeda „klegėti“ – galime ir apsiverkti. Tai mūsų emocinė sfera taip reaguoja į kontaktą ir tai – normalu. Jei bendrausi su delfinu rodydamas pagarbą, jis elgsis taip pat. Jei mesi kamuolį stipriai – jis mes irgi stipriai, jei mėtysi tik vienam delfinui, nesidalinsi, tai kiti taip pat neis bendrauti. Viskas absoliučiai natūralu, kaip ir žmonių gyvenime.

Nuo kada ši terapija vyksta ir Klaipėdoje? Kaip pradėjote?

Ši terapija vyksta nuo 2003 metų, o bandomieji užsiėmimai prasidėjo nuo 2001-ųjų. Tiesiog viskas gimė iš idėjos, kad vaikai, turintys autizmą, stokoja pagalbos metodų, kartais tradiciniai metodai būna neveiksmingi ir mėginta perimant patirtį iš Vokietijos mokslininkų vykdyti šiuos užsiėmimus ir Klaipėdoje. 2003–2006 metais vykdėme biomedicininį mokslinį tyrimą, kurio rezultatai atskleidė, jog delfinų terapija yra veiksminga vaikų, turinčių autizmo negalią, psichosocialinės reabilitacijos priemonė.

Kaip medikai žiūri į šią terapiją? Ar ji rekomenduojama ligoninėse?

Medicinos darbuotojai, kurie susiduria su neįgaliais žmonėmis, dažniausiai žiūri teigiamai. Žmonės, kurie siunčia mums anketas registracijai dažnai parašo, kad rekomendavo šeimos gydytojas. Lygiai kaip ir teikiant papildomą informaciją apie sveikatos būklę, dažnai medikai labai atviri bendradarbiauti. Tačiau svarbu pažymėti, kad delfinų terapijos programa yra mokslinė, vykdoma per tradicines pagalbines veiklas, taikomas psichologijoje, socialiniame darbe, spec.pedagogikoje, ir panašiai, rezultatui pastiprinti mes naudojame gyvūną. Taip pat ji organizuojama remiantis LR Sveikatos apsaugos ministro 2013 m. balandžio 15 d.įsakymą.

Kaip apie delfinų terapiją atsiliepiama Lietuvoje ir kaip pasaulyje?

Čia turėtumėte klausti visuomenės. Pasaulyje taip pat sunku pasakyti, bendradarbiaujame su Vokietija su Portugalija, kurie vykdo panašius mokslinius tyrimus – delfinų gerovės ir žmonių gerovės, keičiamės nuomone. Komanda dažnai dalyvauja teminiuose susitikimuose, aptarimuose, konferencijose.

Kiek kainuoja terapija?

Vieno užsiėmimo kaina yra 80 eurų, planuojame 10-ies dienų programą (su savaitgalio pertrauka), visų užsiėmimų kaina bus 800 eurų. Užsiėmimas trunka 30 min.

Galbūt žinote, kuo išsiskiria delfinų terapija nuo kitų gyvūnų terapijų?

Aš manau, kad lyginti gyvūnų terapijas tarpusavyje neetiška. Kadangi nėra vienodo gydymo, kaip ir geresnio ar blogesnio, tai yra daug kas priklauso nuo gyvūno, specialistų, tikslų, kliento, gyvūno suvokimo. Blogai, jei dirba žmonės, kurie neturi suvokimo, išsilavinimo ir teigia, kad atlieka „terapiją“, nes terapijoje dažniausiai dalyvauja žmonės, turintys sutrikimų, tai reiškia, kad savaime jie yra itin jautri ir lengvai pažeidžiama visuomenės grupė. Taigi, dirbantis specialistas turi žinoti labai daug dalykų apie negalią ir specifinių sutrikimų aspektus. Privalo terapijoje būti ir gyvūnus pažįstantis žmogus.

Pavyzdžiui, mūsų centre yra roplių (gekonų, iguanų, vėžlių), kurie taip pat naudojami terapinėms veikloms, tačiau to nepalyginsi su delfinu. Gekonas gali sužadinti kliento sensorinius dalykus, jis dažnai patinka žmonėms, turintiems Aspergerio sindromą. Tačiau socialinės raidos tikslų su šiais gyvūnais neįmanoma pasiekti. Taip pat pati kaniterapija gali būti naudojama senyvo amžiaus žmonėms, kurie tinkamai nesuvokia savo kūno ribų (pvz., intubacijos metu), patiriantiems stiprų stresą. Tuomet šuo turi būti masyvus, kad jo gulėjimas ant žmogaus arba šalia prisiglaudus duotų norimą efektą – nusiraminimą, atliktų imitacinę socialinio apkabinimo funkciją. Delfinų terapijoje mes tokių dalykų netaikome. Jeigu kaniterapijoje naudojamas žaidimas, jis gali šiek tiek sietis su delfinų terapijoje naudojamomis metodikomis. Bet iš principo tai yra skirtingos sąlygos, dalyviai, vieta, net apranga daug kam daro įtaką (pvz., mūsų klientas privalo dėvėti hidrokostiumą, tada atsiranda balansavimas, stimuliavimas vandeniu ir kita). Hipoterapijoje žirgas nežaidžia, tačiau vėlgi, čia visai kiti dalykai – ar kaip kineziterapijos sudedamoji dalis, ar psichologinio poveikio programa. Taigi, iš principo negalima lyginti nesulyginamų dalykų. Kaip ir vienam klientui gali geriau sektis dirbti vienoje gyvūnų terapijoje, o kitoje – nesisekti. Tai natūralu, nes, kaip ir minėjau, tai yra abipusis procesas: gyvūnas ir klientas, o dar kitos „pusės“ yra užsiėmimo vadovas, gyvūną prižiūrintis specialistas, jau nekalbant apie aplinkos sąlygas ir kita.