Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Pabuvojimai savo ir svetimuose laikuose

Po mėnesio kito sugrįžęs iš kaimo į šurmuliuojantį Vilnių, susitikęs gatvėj kokį pažįstamą, paprastai išgirstu šablonišką klausimą: „Kaip sekės atostogauti, ką nuveikei, kaip pailsėjai?“

Nelygu kas klausia, kiekvienam gali parinkti ir šablonišką atsakymą, bet jei žmogus artimas ir klausia rimtai, pagaunu save, kad labai nepaprasta į šią klausimų grandinėlę atsakyti. Ir ne todėl, kad prabėgusi vasara – ta nedidelė laiko atkarpa – kaip ir kitos, nėra pripildyta kokių nors svaiginančių įvykių, o yra greičiau tik pastelinis impresionistinių pustonių mirguliavimas: spalvų, nuotaikų, nereikšmingų pokalbių, smulkių darbelių ir tinginysčių. Ir jei kas nors su tavim atsitiko įdomaus ir reikšmingo, tai tik tai, kad buvai paniręs į kitoniško laiko tėkmę ir nušvitimo akimirkomis tarytum užčiuopei jo iškalbingą, lėtą ir ramų pulsą. Kaip jį pavadinti, jei jis neatitinka nei kartinio, nei dažninio laikų gramatinio kanono?..

Sugrįžimas į miestą man reiškia ne ką kita, kaip maudžiantį atsisveikinimą su tuo palaimingu ir neįpareigojančiu buvojimo laiku, kuris yra greičiau net ne laikas, kurį galima suskaičiuoti, sukarpyti atkarpomis, epizodais, siužetais. Miesto laikas turi kryptį, nelyg skriejanti strėlė iš praeities, perverianti dabartį ir šaunanti nesaugion ateities nežinomybėn. O laikas, apie kurį kalbu, neturi krypties – jis labiau panašus į sūkurį, tave įsupusį verpetą, iš kurio sugrįžęs į miestą, neišvengiamai turėsi išnerti, kai tavęs gatvėj paklaus: „Ką galim suplanuoti rytdienai?“ Nuščiūvi, kai suvoki, kad dabar turėsi į šalį atmesti visus metafizinius savo fantazmus, su kuriais buvai susigyvenęs, suaugęs.

Kai jau pradėsi planuoti, žymėtis kalendoriuje, ką pasižadi nuveikti, žinok, kad jau daraisi savas šioje linijinio laiko mugėje, kad jau prisitaikai, „sveiksti“, adaptuojiesi, o gal net tampi pritaikomas kokioje nors garsiai išreklamuotoje programoje. Šio laiko esminis bruožas, kad jo idėja ir variklis yra išgyvenimas. Lygtis, kurią turi spręsti pagal laiko pasiūlytą predikatų rinkinį.

Šis tave ryjantis laikas yra įnoringas, jis siūlo savo madas, kurių privalėtum laikytis, kad galėtum sakyti „esu“.  Kokiam nors Dekartui pakako formulės: „Mąstau, vadinas, esu“. Įvairiais laikmečiais savaip buvo perfrazuojama hamletiška dilema ir apsisprendimai, bet viena liko nekintama – banalėjanti ir seklėjanti sąvokos „esu“ prasmės trajektorija. 

Dabar išlikimo byloje anachronizmu atrodytų tokios savaime aiškios mums atrodžiusios išmintys, kaip: „skauda, vadinas, esu“, „rungiuosi, vadinas, esu“ arba „tikiu, vadinas, esu“. Šiandien toli gražu to nepakanka. Mąstyk sau į sveikatą, ką nori, tikėk ar netikėk, bet jei neatsiliepi mobiliuoju telefonu, jei tavęs nėra Facebooke, jei tavęs neišvysta žydruosiuose ekranuose ar laikraščiuose, tavęs iš viso nėra.

Galingasis Facebookas šiandien nurungia ir pastarąsias viešojo buvimo erdves. Jis galėtų būti egzistencine šio laiko metafora. Erdvė, kurioje nuolatos turi šmėžuoti tavo veidas.

Šį pavasarį keliaudamas po Šiaurės Italijos miestus pamačiau įdomų to paliudijimą. Dairydamasis po centrines aikštes kiekvienais metais pamatai kažką nauja ir netikėta. Prieš keletą metų nelegalai gatvės prekeiviai (dažniausiai juodaodžiai ar arabai), prekiaujantys niekniekiais, turistui siūlydavo pigių papuošalų, blizgančių roleksų su deimantais, „Armani“ galanterijos, pigaus aukso, perlų vėrinių, plaukų segtukų ar „firminių“ tamsių akinių nuo saulės. Šiemet žiūriu – visiškai naujas asortimentas. Tie patys, kurie andai aikštėj siūlė tau pigų auksą, dabar prekiauja kažkokiomis lazdomis, panašiomis į teleskopines meškeres. Ir, matau, prekyba jiems sekasi. Ne iškarto supratau, kam tas daiktas skirtas ir kur pritaikomas. Tik atsigręžęs į turistų būrius ir pamatęs, kad kiekvienas po tokią lazdą turi ir, ant jos galo prisikabinęs savo mobilųjį, fotografuojasi, suvokiau, kad tą išradimą sugalvoję pataikė į dešimtuką.

Ir ne vien todėl tas smulkus bizniukas sekasi, kad patenkina žmogaus slapčiausius narciziškus polinkius ar įnorius, bet todėl, kad išsprendžia laiko pasiūlytą egzistencinę lygtį – būdą, kaip būti. Ir būdą, palengvinantį patį buvimą. Tau dabar su savo fotoaparatu nebereikia kreiptis į prašalaitį, kad tasai tave įamžintų kokioje nors didingoje panoramoje. Komunikacija, bendravimas – nebereikalingas rudimentas. Kam laužyti liežuvį užsienio kalba, kabinėtis prie žmonių, kai turi teleskopinę lazdą – nuostabų pagalbininką tavo vienatvės režisūroje. Ta lazda galėtų būti mūsų gyvenamo laiko – išlikimo laiko – metafora. Naujoji būties filosofija, tau padedanti būti Facebooke nuolat matomam, nenubildėti nežinion, nelyg kokiam nakties traukiniui į tamsą. Sociologai sako, kad tai liga, užkrečianti apgaulė, bet jei kažkam ji išsprendžia buvimo lygtį be skausmo ir raminamųjų saujos, gal nėra reikalo tokios ligos gydyti.

Nedramatizuodamas žinau, kad po metų kitų atsiris kitų simuliakrų mada, kaip neskausmingai išgyventi egzistencinę tuštumą ir nerimą. Aišku tik viena, kad tos mados turės vis mažiau nukreipiamųjų ženklų į kokias nors prasmingas ateities projekcijas, dėl kurių galėtum ir išsižadėti prabangos buvoti savo laike. Nei Lietuva, nei Europa, nei pasaulis tokių projekcijų nebekuria ir nebeturi. Siūlo tik vienadienius receptus, kaip išgyventi dabartį, kad ji neskaudėtų, nemaustų, kad nekiltų klausimų, kur mūsų amžiaus Titanikas plaukia.

Komentaras skaitytas per „Mažąją studiją“

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.