2015 09 06

Johannes Broxtermann

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Pro užsklęstas duris

Ten atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką (Mk 7, 32).

Kas nėra to patyręs: uždarumo būsena. Niekas neįeina vidun. Niekas, tiesą sakant, nepasiekia mano sąmonės. Kitas man kažką pasakoja, aš rodau susidomėjusį veidą, pritariamai linkčioju, tačiau mintys ir širdis už tūkstančio mylių. Galbūt širdis perpildyta ar pavargusi, o gal sudirgusi. Bet kuriuo atveju: niekas į vidų neįeina ir niekas iš ten neišeina. Nėra prasmės kuo nors dalintis, palikit mane ramybėje! Žmogus tarsi izoliuojasi: tampa kurčias-aklas-nebylus: viskas viename. Vidinės antenos liaujasi veikusios, nustoja gaudyti visas bangas. Žaliuzės nuleistos, užuolaidos užtrauktos. Mes esame čia, tačiau vis dėlto mūsų nėra namuose. Kažkas paskambina į duris, tačiau mes to negirdime ir durų neatidarome. Didžiuliai ausų kištukai apkurtino ausis, o dar labiau sielą. Duris mes stropiai užrakinome visais įmanomais būdais, užsidarėme. Mes užsidarę. Joks žmogus pro tokias duris nepateks ir net pats Dievas. Taip užsidarius.

Evangelija pagal Morkų pasakoja apie visai kitokią situaciją. Jėzus pro tas duris patenka. Jis pasiveda kurčią nebylį į šalį, toliau nuo minios. Ji, žinoma, nusivylusi. Žmonės taip tikėjosi, buvo taip arti – tarsi televizijos kamera. Išgydymas visai šalia – tai bent dalykas! Tačiau Jėzus pasitraukia į nuošalę kartu su sergančiuoju. Minia lieka jiems už nugarų.

Kodėl Jėzus pasiveda žmogų į šalį? Kodėl neišgydo jo žmonių apsupty? Pagalvokime, kiek mūsų uždarumas, mūsų „kurčnebylumas“ yra susijęs su „minia“, su visuomene, su kitais? Kas mus susargdina? Tikriausiai jau vaikystėje pradėjo reikštis liga – patyčios smėlio dėžėje, nes vienas per storas, kitas per plonas, trečias dėvi akinius ar yra raudonplaukis, sportuodamas juda kaip šlapias maišas, nėra pakankamai „fainas“ arba negali sau leisti nešioti firminių rūbų. Nuolat auga jausmas: tu nieko nesugebi. Esi niekas. Nesi pakankamai geras. Tu nesugebėsi. Tai neatplėšiamai prilimpa. Ir mano „Aš“ pamažu tampa kurčias, nebylus, atsitraukia – nuo minios, nuo kitų.

Tad tolyn nuo minios, kuri gali susargdinti. Tai pirmasis žingsnis. Dabar dėmesio centre vien Jėzus ir sergantis žmogus! Ir Jėzus prieina arčiau, labai arti: jis įdeda savo pirštą į kurčias ausis, paliečia savo seilėmis jo liežuvį, pažvelgia į dangų, atsidūsta ir sako: Effata! Atsiverk! Nelabai higieniškas šis prisilietimas! Jis paliečia, gerokai priartėja, jo artumas labai konkretus, gal net „nuodėmingas“ – kūniškas. Abstraktumą jis palieka kitiems. Pirmiausia dirba rankos, paskui žodžiai. Jėzus susieja save su kurčnebylių, užsisklendusiųjų skausmu. Pažvelgia į dangų ir pasiima su savimi kitų vargą ten, į viršų, pas Tėvą, pas Dievą. Jis atsidūsta, įsiliedamas į „Tuštybei pavergtos kūrinijos dūsavimą“, atneša jį Dievo akivaizdon – ir tuomet iš to „žvilgsnio aukštyn“ kyla išlaisvinantis žodis: Effata. Atsiverk.

Evangelijoje jis parašytas Jėzaus gimtąja kalba – nedidelis svetimkūnis graikiškame autoriaus tekste. Tikriausiai šis aramėjiškas–hebrajiškas žodis dar ilgai skambėjo žmonių ausyse ir turėtų vis dar skambėti mums: Effata! Tai raktinis žodis: jis gali užsidariusius žmones – taip pat ir mane – atverti, jis gali atpalaiduoti liežuvį ir širdį gniaužiančius varžtus. Gali išlaisvinti gal ir iš slaptos baimės, jog tai kažkam nepatiks – juk atsiverti reiškia patirti riziką, pavojų.

Effata. „Jis viską gerai padarė“, – tąsyk sakė žmonės. Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba.

Viešpatie, ir man pasakyk: atsiverk!

Tu puikiai žinai, ką aš prastai girdžiu arba kai apsimetu kurčias. Tu gerai žinai, kada aš užsičiaupiu ir pristingu pasitikėjimo pasakyti, ką jaučiu ir kas man svarbu. Žinai, kur esu bežadis net prieš tave, ir nustoju net melstis.

Viešpatie, pasakyk tai ir savo Bažnyčiai: Effata, atsiverk.

Atsiverk žmonėms, kuriems ir esi skirta. Atsiverk poreikiams ir vargams, kuriuos šiandien jie patiria. Atsiverk jų giliausiems troškimams ir siekiams, kurie neretai pasireiškia ir nuskamba visiškai kitaip, nei esi pratusi.

Ir atsiverk vis iš naujo, kad šis Balsas šiandien vėl kreiptųsi į mus – nesuskaitomų balsų ir dienos triukšmo lengvai užgožiamas – ir ištartų savąjį žodį: savo Evangeliją.

Iš www.joseph-und-medardus.de išvertė S. Žiugždaitė