2015 09 12

Antanas Šimkus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min

LNDT meno vadovas Audronis Liuga: „Sukrėtimas yra teatro genezė“

Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovas Audronis Liuga

Evgenios Levin nuotrauka

Prasidedant naujajam teatro sezonui, apie premjeras, repertuaro formavimą, teatro paskirtį ir vaidmenį šiandien kalbamės su Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovu Audroniu Liuga.

76-ojo sezono pristatyme rašote: „Jei teatro veidas yra jo repertuaras, tai Lietuvos nacionalinis dramos teatras turi savo veidą.“ Tad kokios išraiškos tame veide atsispindi?

Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Į teatrą ateinantį žiūrovą pasitinka trijų mūzų skulptūrinė kompozicija – Tragedija, Drama ir Komedija. Galbūt šiuo metu šiek tiek nuskriausta ta besišypsanti mūza mūsų teatre. Pats kartais pagalvoju, kad, kuo laikas tampa sunkesnis žmonėms ir gyvenime, gal kaip tik ta mūza turėtų kažkaip atsigauti, bet norėtųsi prasmingos šypsenos, o ne tokios, kaip dažnai būna šiandien, – kikenimo ar pasišaipymo. Kita vertus, taip jau susiklostė, kad daugelis tų spektaklių (aišku, meluočiau sakydamas, kad tai be kažkokios kryptingos valios) formuoja į niūroką šiandieninio žmogaus negyjančių istorijos randų ir dabarties žaizdų paveikslą.

Tačiau savo ruožtu tas niūrumas nėra iš dangaus nusileidęs. Su mumis dirba menininkai, kurie yra šiandieninio ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio teatro asmenybės, ir tai – tam tikras jų mąstymo paveikslas. 

Pabandykime aptarti naujus Jūsų teatre dirbančių kūrėjų darbus. Pirmiausia turbūt verta pradėti nuo premjeros, kuri ir atveria sezoną – režisieriaus Árpádo Schillingo ir rašytojo, dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus kuriamo spektaklio „Didis blogis“. 

Turbūt prasminga papasakoti, kad Árpádas Schillingas, kurį pažįstu labai seniai, yra mano kartos menininkas, drįsčiau manyti, kad jis yra vienas drąsiausių. Ne eksperimentavimu, skandalais ar, kaip dabar populiaru sakyti, madingumu, bet jis vienas drąsiausių šiuolaikinio Europos teatro keturiasdešimtmečių režisierių kartos menininkų. O drąsa tokia: jo teatras visada buvo, galima sakyti, tokioje labai atviroje akistatoje su tikrove, kuri jį supa. Šis režisierius niekada nebijodavo atsisakyti arba keisti savo tam tikrų estetinių nuostatų, jei jis permąstydavo tikrovę, kuri jį supa, ir savo vietą toje tikrovėje.

Drąsiausiu jį galima vadinti ir ta prasme, kad jis, didžiausią tarptautinį pripažinimą pelnęs vengrų režisierius, apdovanotas prestižine Naujosios Europos teatro premija, nustojo vaidinti savo akstesnius, tarptautinės publikos pamėgtus spektaklius, ir pradėjo visiškai iš naujo kurti savo teatro veidą. Pradėjo per teatrą ieškoti ryšio su socialinę atskirtį patiriančiomis bendruomenėmis Vengrijos provincijoje, kovoti prieš Vengrijoje įsišaknijusį nacionalizmą, netoleranciją kitataučiams. Pastaraisiais metais teatras Krétakör tapo partizanine kultūrine organizacija, per meninius projektus aktyviai dalyvaujančia opozicijoje premjero Orbano režimui. Pernai Vengrijos Kultūros ministerija nutraukė finansinę paramą Krétakör kaip valstybei priešiškai organizacijai. Nepaisant to, Árpádas su bendraminčiais tęsia veiklą tarptautinių organizacijų, festivalių ir ištikimos publikos paramos dėka.

Kai pakviečiau šiame projekte dalyvauti Marių Ivaškevičių, jis pasakė, kad Schillingas yra vienas jo labiausiai vertinamų teatro režisierių. Tad aš labai džiaugiuosi, kad toks menininkas dirba šiame teatre.

Tema, kuri pasirinkta spektakliui, irgi atsirado gana natūraliai. Iš pradžių Árpádui buvo įdomu pažinti trijų Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – istorinę patirtį ir dabartį. Jis klausė: kodėl šių artimo likimo valstybių žmonės istoriškai susivienija tik išorinių grėsmių akivaizdoje, o taikos metu yra gan svetimi vieni kitiems. Kokios to žmogiškos, etninės, kultūrinės priežastys?

Prasidėjus karo įvykiams Ukrainoje ir atsiradus realaus karo nuojautai, tema keitėsi, įgavo kryptingumą. Šiandien pasaulis paženklintas karo nuojauta, kurią išgyvename ne tik viešoje erdvėje, bet savo šeimose. Augindami vaikus su ta nuojauta galvojame apie jų ateitį, su ta nuojauta gyvena tėvai, kurie vaikus išleidžia į kariuomenę, ir jauni žmonės, kurie dar tik pradeda galvoti apie savo ateitį. Ir dažnas, matydamas televizijoje, internete dokumentinius karo kadrus, mintyse bando save įsivaizduoti karo situacijoje ir galbūt klausia savęs: kaip aš elgčiausi, atsidūręs tokioje realybėje? Toks spektras klausimų ir buvo pagrindas plėtoti šią temą. Ji pasirodė labai artima dramaturgui Mariui Ivaškevičiui.  Jis kūrė tekstą artimai bendradarbiaudamas su režisieriumi. Režisierius siūlė temas ir kryptis. Tai – puikus režisieriaus ir dramaturgo kūrybinio bendradarbiavimo pavyzdys. Pjesė dar kuriama ir, iki premjeros likus mažiau nei dvidešimčiai dienų, vis dar neturi pabaigos, ji rašoma. Juokaujame, kad pjesė bus parašyta premjeros dieną.

Tad pats šito spektaklio kūrimo procesas yra labai gyvas. O pavadinimas buvo dramaturgo pasiūlytas, kai susiformavo didžioji dalis teksto. Blogio tema nėra kažkoks konkretus politinis veikėjas, jėga ar valstybė. Blogį galima suprasti labai įvairiai, – jo ištakų ieškoti ir kiekviename žmoguje, ir globaliuose pasaulio procesuose. Spektaklyje bus galima įžvelgti ir tam tikrų biblinių temų, pasaulio sandaros, tam tikros dalies istoriniais laikmečiais iškylančio blogio pavidalų, su kuriais žmogus turi tam tikrą akistatą, ir toje akistatoje privalo rinktis. Dar vienas svarbus klausimas bus paliestas spektaklyje – tai didvyriškumo tema. Apie ją šiandien mėgsta pasamprotauti tautiškai nusiteikę apžvalgininkai, apeliuojantys į moralines vertybes, kai kalbama apie apsisprendimą ginti Tėvynę, eiti į karo frontą. Spektaklyje šis klausimas bus keliamas ne teoriškai, bet vaizduojant žmogaus akistatą su ciniška ir baisia karo tikrove, kurioje herojizmu niekas nekvepia…

Spektaklio „Didis blogis“ repeticijos akimirka. Tomo Ivanausko nuotrauka

Kiek platesnis klausimas – žvelgiant į teatro veidą, į tas repertuarines 38 spektaklių pozicijas, atrodo, kad pastaraisiais metais teatro veidas įgijo daug europietiškų bruožų, o šių metų teminiai papildymai praktiškai paverčia valingu kario-valdovo veidu. Tiek „Didis blogis“, tiek Povilo Makausko „Biorobotas“ – bent Jūsų pristatymuose kalbama apie karo leitmotyvą, o Gintaro Varno „Oidipo miestas“ ar netgi Kamilės Gudmonaitės naujas pastatymas kviečia peržvelgti klasiką kitu aspektu. Galbūt nesuklystume pasakę, kad bent du nauji spektakliai (Schillingo ir Varno) angažuoja tam tikrai pilietinei, sprendinio pozicijai. Ar pasiteisina tokia sąmoninga, valinga, sakyčiau, netgi griežta teminė repertuaro formavimo kryptis? 

Pradedant nuo klausimo pabaigos: aišku, repertuaro kryptingas formavimas turi savo pliusų ir savo minusų. Ir tai nėra kažkoks universalus būdas formuoti repertuarą. Šiuo atveju galbūt reikėtų žiūrėti ne formaliai, skirstant formavimo principą į teminį ir ne teminį, bet klausti: kas slypi už to? Kokie menininkai?

Vis viena viskas remiasi asmenybėmis, menininkais, kurie kuria spektaklį. Galima sugalvoti pačių skambiausių temų, bet be menininkų jos bus tuščias garsas. Šiuo konkrečiu atveju turbūt yra siekis, kad viskas vystytųsi natūraliai. Kad temos nebūtų primetamos, kad nenutiktų taip, kad pakvieti menininką ir sakai jam: „Būk geras, padaryk ką nors.“ Man norisi, kad viskas vyktų natūraliai. Kaip tai atrodo praktiškai? Nė vienam iš šitų menininkų tikrai nieko neprimesi – kad ir kas būtų, ar Kristianas Lupa, ar Eimuntas Nekrošius, ar Oskaras Koršunovas, ar Gintaras Varnas, ar tas pats Árpádas Schillingas.

Pradžioje būna pasiūlymas, toliau vyksta dialogas. Tarkim, pavyzdžiui, Gintaro Varno ir jo naujo pastatymo „Oidipo miesto“ aptarimas vystėsi natūraliai, tą pjesę prieš keletą metų atsivežiau iš Vokietijos, ir man pasirodė, kad dabar laikas labai tinkamas tai medžiagai. Tai – tekstas, sujungiantis keturias antikines pjeses. Trys autoriai – Eschilas, Sofoklis ir Euripidas. Jų kūryba jungiama per vieną Tebų ciklą, pasakojamos tėvų-valdovų ir vaikų istorijos. Ir keliami labai paprasti klausimai: ko verta šiandienė valstybė, jei tėvai savo veiksmais žudo savo vaikus? Veiksmais, kurie skirti išsaugoti valstybę ir jos principus, idealus. Kas yra svarbiau – žmogaus gyvybė ar valstybė? Ir mes savo valstybėje tarsi vystome tą pačią diskusiją, tą patį diskursą, kai kalbame apie Tėvynės ir valstybės sampratas, keliame klausimus apie valstybės interesus.

Manau, kad žmogaus ir valstybės tema šiandien yra viena svarbiausių temų pasaulyje, nes  matome, kaip žmogaus situacija, kad ir apie ką kalbėtume, ar apie jo pasirinkimo, ar apie jo darbo, ar apie jo gyvenimo klausimus, – remiasi į klausimą: kas žmogui yra valstybė ir kas valstybei yra žmogus? Jį pirmą kartą iškėlė antikinė dramaturgija. Todėl šiandien antikos siužetai skamba labai aktualiai ir svariai. 

Spektaklio „Didis blogis“ repeticijos akimirka. Tomo Ivanausko nuotrauka

O Povilo Makausko „Biorobotas“ ir Kamilės Gudmonaitės kuriamas spektaklis? Ką apie juos galėtumėte pasakyti?

Povilo Makausko „Biorobotas“ – paties jaunojo režisieriaus pasirinkimas. Jis kalba apie tai, apie ką mes šiandien praktiškai pamiršome – Černobylio atominės elektrinės katastrofą, –  nors minime liūdnas jos dvidešimtąsias metines. Jis bando su savo bendraminčiais ne tik grįžti prie šios temos, bet ir apmąstyti truputį plačiau – kas yra šiandienėje civilizacijoje atomas ir žmogus? Kur yra šitos jungties likiminis, katastrofinis užkoduotas pradas? Mes šiandien matome, kad kuo toliau, tuo labiau žodžiai „atomas“, „branduolinis“ tampa vis grėsmingesniu veiksniu, galvojant apie žmonijos ateitį. Tai irgi nėra darbas, sugalvotas agitacijai „už“ ar „prieš“, bet režisierius ieško dokumentinio požiūrio, reflektuodamas faktus per savo teatrinį pasaulį. Makauskas yra Gintaro Varno mokinys. Kaip ir kita jauna režisierė Kamilė Gudmonaitė.

Ji bandys kalbėti apie kūrėją, kūrėjo vietą šiame pasaulyje, pasitelkusi Shakespeare‘o „Audrą“ ir Becketto kūrinį. Man asmeniškai labai svarbu, kad abu šie jauni, besiformuojantys menininkai taptų įdomiais, kuriančiais režisieriais, norėtųsi, kad jie dirbtų šiame teatre. Jų kursiniai spektakliai rodomi čia – Gudmonaitės „Sapnas“, o Makausko „Yolo“. Tad jų atėjimas į teatrą irgi yra natūralus.

Galbūt atsiras dar kas nors. Yra aktorių individualių sumanymų, kurie dar bręsta. Jeigu nuspręsiu tęsti darbą šiame teatre, labai norėčiau, kad jame atsirastų teatro studija, ir bandau sukurti tam tikrus jos pamatus. Ją būtų galima vadinti eksperimentine teatro studija, kur dirbtų jauni režisieriai, būtų pristatomi šiuolaikinės dramaturgijos tekstai – tiek lietuvių, tiek užsienio autorių, būtų rodomi individualūs, įdomesni aktorių darbai. Ta studija turėtų šiek tiek kitokį kvėpavimą nei didžioji scena, kur tu turi pateikti rezultatą. Turi padaryti jei ne šedevrą, tai svarų premjerinį kūrinį. O čia norėtųsi kažkokio kitokio kūrybinio pulso, kūrybinės laisvės. 

Ar suteiktumėte tam tikrą metų rezervą tai jaunųjų menininkų studijai – per kiek laiko jie subręstų?

Labai sunku tai pasakyti. Studijai reikia ir finansinės bazės. Pastarieji metai teatrui buvo sunkesni, nes pastatymai gana brangūs ir sudėtingi. Gal reikėtų kokią programą suformuoti, kad teatras gautų tam tikrą valstybinę paramą, būtų atrastos tam tikros pajėgos.

Vis dėlto į klausimą „per kiek laiko“ nelengva atsakyti: jeigu žmogus talentingas, nors tai labai subjektyvu, talentas matyti nuo pirmųjų darbų. vyresni režisieriai taip ir susiformavo – jau jų pirmieji darbai tapo reiškiniais. Aišku, tai nėra taisyklė, tačiau manau, kad, baigęs studijas, per dvejus trejus metus režisierius turi atsistoti ant kojų ir savarankiškai dirbti, to norėtųsi palinkėti ir mūsų dviem jauniems menininkams.

Kuo šis sezonas (pasiruošimas jam) skiriasi, kuo sutampa su ankstesniais, bent jau imant nuo 72-ojo sezono, kai keitėsi teatro veiklos politika?

Spektaklio „Didis blogis“ repeticijos akimirka. Tomo Ivanausko nuotrauka

Praėjo penkeri metai, baigiasi tam tikras etapas, bus nauji vadovo rinkimai ir taip toliau. Jau praėjusį sezoną sakiau, kad yra atskaitos riba. Atėjai su tam tikrais pažadais, kiek juos pavyko ar nepavyko įgyvendinti, čia jau spręs visuomenė, žiūrovai.

2015 metų premjeras norėjosi pateikti kaip tam tikrą etapo rezultatą. Pirmiausia – sau. Aišku, teatras vis tiek gyveno iki tavęs, gyvens ir po tavęs. Labai smagu, kad buvo galimybė dirbti su Oskaru Koršunovu, Jonu Vaitkumi, Gintaru Varnu, Eimuntu Nekrošiumi, Krystianu Lupa, Árpádu Schillingu. Kad ir kaip viskas susiklostytų, dabar norėtųsi sukurti naują startą teatrui, ir jį siečiau su eksperimentine studija. Kad tai būtų nauja srovė. Žinoma, repertuarinis teatras negali vien studija gyventi, nes yra didžioji scena, ją reikia užpildyti, yra tam tikros taisyklės.

Per visus tuos metus buvo labai daug investuojama į didžiąją sceną, nes buvo siekiama maksimalaus rezultato. Visi nauji spektakliai, vieni labiau, kiti mažiau pavykę, buvo paženklinti šito siekio.

Man atrodo, kad tai toks teatro etapas, laikas, kai reikia ieškoti kitokių požiūrių, daugiau negu vieno, viską apimančio. Norisi išlaisvinti kūrybiškumą tų, kurie yra kūrybingi, ir tuo kūrybiškumu remiantis kurti teatrą, ne vien orientuotą į „pastatyminį“ rezultatą. Man atrodo, kad tai svarbūs dalykai. Yra ir pavyzdžių: daug atvėrė Oskaro Koršunovo studijiniai darbai, jo paieška, vaidinimai studijoje; arba, tarkim, Eimuntas Nekrošius dabar kuria kamerinį spektaklį „Meno forte“. Galbūt ateina laikas, kai dideli pastatymai, didelės formos nebėra vertybė savaime.

Tam reikia kuriantį žmogų orientuoti, ne spausti, o kviesti atrasti kažką kita, nei mes žinome. Taip, mes tarsi žinome, kaip tą teatrą kurti. Bet gal jau metas pradėti nuo to, ko nežinome? Ko nežinome apie save, ko nežinome apie kitą žmogų, pradėti nuo kažkokių kitokių dalykų.

Viena iš pjesių, kuria norėčiau tokią studiją pradėti dar šįmet – labai žinomo Europos autoriaus, Nobelio premijos laureato, prieš kelrius metus parašytas tekstas apie migraciją, apie migrantus, atvykstančius į Europą, ieškančius prieglobsčio. Labai aštrus, labai universalus tekstas. Aš manau, kad ši tema dabar vienija daug spektrų. Tai ne tik socialinė, bet ir esminius klausimus kelianti problema. Kas yra vadinamasis Europos krikščioniškas pamatas, kiek jis yra vertas? Kiek jis gyvybingas? Kai mes matome Vengrijos veiksmus… Kalbėjome apie tai ir su Árpádu Schillingu. Jis rašo labai aštrų tekstą, apeliuojantį į vengrų Bažnyčią, kuri beveik nieko nedaro dėl pabėgėlių, nenori turėti nieko bendro su ta situacija, į kurią pateko tūkstančiai žmonių.

Manau, kad teatras turi būtinai kelti šiuos klausimus, jis yra paskutinė vieta šiame virtualios tikrovės amžiuje, kur įvyksta gyvas žmonių susitikimas, kur žmogus gyvai bendrauja su kitu.

Aš neminiu ritualinių ar bažnytinių sferų, kalbu apie kūrybines, meno sferas. Apie gyvą bendravimą – teatras yra tokia vieta, kuri labai jautri dabarčiai. Ir mes tiesiog būtume nesąžiningi ne tik prieš save, bet ir prieš šito meno esminę paskirtį, jeigu to nedarytume. Nes tai darė antikiniai dramaturgai, jie kėlė esminius dabarties klausimus, mes tik dabar galvojame, kad tai tolimos istorijos, mitai… Tai yra čia ir dabar vykstantys dalykai. Pavyzdžiui, Eschilas parašė vieną pirmųjų savo tekstų „Maldautojos“, ir tas tekstas yra naudojamas mano minėtoje šiuolaikinėje pjesėje apie žmones, kurie bėga iš vienos vietos į kitą. Štai kaip jungiasi istoriniai dalykai.

Man asmeniškai orientyras yra giluminiai, esminiai dabarties klausimai. Ir jeigu pavyksta prie jų prisiliesti per vieną ar kitą čia dirbančio menininko spektaklį, tai manau, kad tai šiek tiek reabilituoja teatro vietą pasaulyje. Nes kitaip mes turime paveikslą: saugūs, gerai gyvenantys, bent jau palyginti su tais, į kuriuos pasižiūrime per televizorių, sėdinčiais geležinkelio stotyse su vaikais…

Tas nesaugumo jausmas, kurį mes gyvenime irgi jaučiame, teatre gali būti išreikštas kitaip. Jis gali kitaip transformuotis, sukelti kitokių emocijų, negu kad viena ar kita tema, pateikiama žiniasklaidoje. Ir to norisi siekti.

Pradėjote nuo šūkio „Atrask tikrovę“, kurį turbūt pavyko įgyvendinti su vadinamaisiais „Naujosios teatro realybės“ režisieriais. Kiek tas šūkis tinka šiuo metu?

Kai buvau jaunesnis, labiau tikėjau tokiais šūkiais ir temomis. Gal ir dabar galima pasakyti, kad tai tinka, nes padaryta nemažai darbų, kuriuos galima sieti su tikrove. Tačiau man asmeniškai kuo toliau, tuo labiau tampa svarbus klausimas ne tikrovės kaip tokios, kurią teatras parodo, bet man norisi klausti: kaip teatras iš viso gali šiandien kalbėtis su žmogumi? Ne šiaip apie formą. Tai maždaug žinome: nusipirkęs bilietą, ateina žiūrovas į teatrą, nusirengia paltą, pasikabina, dvi valandas praleidžia salėje, ir šio ritualo yra šiek tiek apšviestas. Yra žmonės, kurie mušasi į krūtinę ir sako, kad jie patyrę, seni ir išmanantys teatrą, jog teatras turi suteikti namų vietą žiūrovui, suteikti jam gražių emocijų ar gražių jausmų. Manęs niekas neįtikins, kad teatras neturi sukrėsti. Sukrėtimas yra teatro genezė. Tačiau noriu pabrėžti, kad kalbu ne apie provokacijas, o dvasinį, emocinį, mentalinį sukrėtimą, kuris yra teatro pamatas. Sukrėtimas, kuris įvyksta individualaus žmogaus vaizduotėje, jam išgyvenant spektaklį. Tai buvo antika, tai buvo Shakespeare‘as, tai buvo Ibseno, Čechovo dramos. Nesu iš tų, kurie tiki, kad teatras gali pakeisti žmogų. Tai labiau siekiamybė. Kad teatras gali sukrėsti žmogų, tikiu. Tad klausimas dabar toks: kaip sukrėsti žmogų, kuris jau yra taip sukrėstas, sukratytas, kaip padaryti, kad tas išgyvenimas teatre taptų tikras, neišprievartautas, kad su tuo išgyvenimu žmogus kai ką daugiau suprastų apie kitą žmogų? Tai sudėtingas klausimas. Ir aš manau, kad šiandien teatras dar neturi atsakymo į jį.

O gal ir gerai, kad neturi?

Spektaklio „Didis blogis“ repeticijos akimirka. Tomo Ivanausko nuotrauka

Gal ir gerai, kad mes esame ties tuo slenksčiu, kai teatras turi kažką permąstyti. Man daug svarbesni dokumentiniai individualių žmonių pasakojimai, tikri liudijimai, istorijos iš karo vietų – kaip žmogus su tuo išgyvena, kaip žmogus su tuo išbūna. Po to, atėjęs į teatrą, nebegaliu paprastai žiūrėti į nieką. Tai – melas, klastotė… Man duodamos teatrinės situacijos, per kurias mane norima kažkaip sujaudinti ar paveikti. Bet tai neveikia. Kokį kelią rinktis teatrui, kai šalia tokie tikri gyvenimo dalykai?

Aišku, yra požiūris, kad teatras kaip tik turėtų atsiriboti ir būti tokia grožio ir gėrio vieta, tai irgi yra pozicija – „žinome apie purvą, bet būkim aukščiau jo“. Vis dėlto manau, kad tai nėra sąžininga pozicija – tai bandymas apgauti save. Tarsi mes atliekame tam tikrą misiją, žiūrovams teikiame gerų emocijų, bet tos geros emocijos yra kažkieno sąskaita…

Nežinau galutinio atsakymo, bet man atrodo, kad iš tų įvairių kelių teatras turi bandyti, kalbėdamas net ir apie labai individualius dalykus, rinktis regėti pasaulį, kuriame jis yra, tą tikrovę, kurioje jis yra. Teatras turi ją kažkaip jausti, ir norisi, kad aktorius eitų į sceną su jauduliu, ne su tema ar vaidmeniu, o kad tai ir jam būtų neišbandyta teritorija, neišbandyta žemė. Ir yra siekiamybė kviestis tokių menininkų, režisierių, kurie atveria aktoriui kažką, ko jis pats nežino. Tai, ko nė neįtarė savy esant ar nebuvo bandęs. Tai toks bendras siekis, bet kol kas – tik siekis, nes jeigu ta kryptimi pavyksta nors truputį pajudėti, jau ir tai gerai.

Panašu, kad besijuokianti mūza dar ilgai negrįš į teatrą?

Ne, kodėl, gali būti ir komedija. Gera komedija yra labai vertinga. Tačiau kyla klausimas, kas gali tą komediją sukurti. Nes sukurti gerą šio žanro spektaklį labai nelengva. Sukurti gilią komediją, ne juokinimo spektaklį, bet sukurti tai, iš ko žmogus juoktųsi, nes atpažintų savo kokias nors savybes. Yra dar vienas labai svarbus momentas, kai kalbame apie komediją. Mes gyvename travestavimo, ironijos laikais. Net ne satyros, o ironijos. Ironizuojama viskas – veikėjai, politikai, TV, internetas ir taip toliau. O nuoširdus juokas, – ne šiaip ironiškas kikenimas, bet juokas – yra labai stiprus dalykas. Ir Lietuvos teatro istorijoje tokių buvo labai nedaug. Tie spektakliai buvo ilgaamžiai, ir jie – giluminiai, kalbantys apie realybę, tikrovę, apie tai, kas mus supa. Tad į klausimą, kokia tai galėtų būti medžiaga, koks tai galėtų būti režisierius, galutinio atsakymo į tai neturiu.

Paskutinis klausimas: ko palinkėtumėte žiūrovui šiame sezone?

Linkėčiau keleto dalykų. Pirmiausia, kad žiūrovas ateitų be išankstinių nuostatų, nes dažnai klijuojama etiketė, kad šis teatras yra aktualijų, socialus ir panašiai, bet šių metų premjeros yra labai skirtingos – tiek šiek tiek ankstesnės Lupos ar Nekrošiaus, tiek artėjanti Schillingo – jokiu būdu negalima pasakyti, kad tai viena kryptis. Tų spektaklių skirtinga estetika, temos, vaidybos būdai. Minėjote šūkį „Atrask tikrovę“, tad pagal analogiją palinkėčiau žiūrovams atrasti teatrą. Ne šiaip kažkokią temą, o atrasti aktorių. Galiu pasidžiaugti, kad tose naujose premjerose yra ne vienas ir ne du įdomūs, vertingi aktoriniai darbai, tad labai verta atrasti jo siūlomą temą, kreipimąsi į publiką.

Ačiū už pokalbį.

Parengė Antanas Šimkus

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.