Mes ir gyvūnai

Nepaisant to, kad Karlas Linėjus žmogui savo klasifikacijoje skyrė aukščiausią vietą gyvybės visumoje, per daug pūstis neturėtume. Taip, esame labiausiai išsivysčiusi biologinė forma, tobuliausias Dievo kūrinys, bet nolens volens tenka pripažinti, jog žmogus yra gyvosios gamtos dalis ir niekur nuo to nepabėgsime. Mus atakuoja įvairi smulkmė – bakterijos, virusai, pirmuonys ir kiti mikroskopiniai organizmai. Ką jau ten! Nesunkiai galime tapti ir stambių plėšrūnų pietumis! Trumpai sakant, šakotis nėra ko. Dalį gyvūnų prisijaukinome, pajungėme savo valiai ir panašu, kad šie dėl to per daug nepyksta. Ką gi, gražus, tarkim, žmogaus ir karvės sandėris. Arba žmogaus ir avies. Jos gauna maisto ir pastogę, už tai atiduodamos pieną ir vilnas.

Bet ką gi mes iš tikrųjų žinome apie gyvą Dievo kūriniją, mūsų jaunesniuosius brolius? Nedaug, oi, nedaug. Kur kas geriau išmanome matematiką, geografiją ar kokias informacines technologijas nei biologiją, kitus gamtos mokslus. Keistoka, bet taip yra. Egzistuoja daugybė neištirtų gyvūnų, kurių elgesys iki šiol mums paslaptis, kaip antai drambliai, delfinai ir kt. Na, Lietuvoje laisvėje jie negyvena, tad palikime juos kol kas ramybėje.

Noriu papasakoti apie kasdienius mūsų palydovus ir draugus, šunis ir kates. Įprastus gyvūnėlius, kuriuos vadiname augintiniais. Ir jų kilnų, kitaip to nepavadinsi, elgesį. Visi atsitikimai yra tikri, gerai pažįstu tų gyvūnėlių šeimininkus.

Nepriklausomybės pradžioje, kai daugeliui buvo striuka, netoli Kuršėnų gyvenantis žmogus nusprendė, jog didelį, stambaus sudėjimo sodybos sargą mišrūną Reksą išmaitinti per brangu. Pasiėmė maišą, akmenį ir nusivedė šunį prie ežerėlio. Įkišęs maišan šunį ir akmenį, nunešė tilteliu ir metė į vandenį. Nešamas šuo matyt jautė savo likimą ir gailiai inkštė. Nutiko taip, kad nemokantis plaukti žmogus slystelėjęs įkrito į gana gilų ežerėlį. Aišku, ėmė skęsti. Kažkokiais būdais išsivadavęs iš maišo, Reksas ištraukė iš vandens šeimininką ir ištempė ant kranto. Tęsinys toks: Reksas iki senatvės leido dienas mylimas, gerbiamas, o jo šeimininkas dažnai dūsaudamas braukdavo ašarą. Ir nudrožė išpažinties, bažnyčioje nebuvęs gal kokių 15-20 metų. Ir dabar aktyviai ją lanko. Nežinomi Viešpaties keliai…

Kitas įvykis nutiko irgi jau gana seniai. Darbšti, pasiturinti šeima pasistatė namą užmiestyje. Gana atokioje vietoje, kaimynų visai arti dar nebuvo, kiti naujakuriai gyveno tolėliau. Visi namiškiai dirbo mieste. Signalizaciją įrengė, bet suprato, kad to nepakanka. Tad namus saugojo Kaukazo aviganis Bamas. Šuo piktas, agresyvus, tačiau ne su visais. Namiškiams ir šeimos draugams buvo kaip šilkas. Vagys atėjo dieną ginkluoti. Išgirdę šūvius, už gero puskilometrio gyvenę kaimynai paskambino policijai ir šeimininkui. Šis, atlėkęs greičiau už policiją, rado tokį vaizdą: ant žemės gulėjo smarkiai šuns sužalotas vienas vagis, antrasis buvo užspeistas į kampą, abiem nepasiekiamu atstumu mėtėsi nupjautavamzdis ir pistoletas. Peršautas, leisgyvis, paplūdęs kraujais Bamas iš paskutinių jėgų gynė jam patikėtą saugoti teritoriją. Antrasis vagis spruko, tiesa, tik trumpam, o laižantis šeimininką Bamas numirė ant jo rankų. Praėjo jau daug metų, bet toje vietoje, kur užkasė Bamą, visada žydi puoselėjamos gėlės.

Ponia, serganti hipertenzija, turėjo persų veislės katiną Kruzį. Jis uoliai ėjo gydytojo pareigas. Vos šeimininkei pakildavo kraujospūdis, Kruzis tuoj guldavo prie jos galvos arba krūtinės. Ponia tvirtina, kad tai visada padėdavo, maža to, jai pasidarydavo ramiau. Kai Kruzis paseno, susirgo diabetu ir dar vėžiu, jau glaudėsi prie šeimininkės, tarsi jos prašytų pagalbos. Numirė lyžčiodamas jai ranką.

Pokario laikais netoli Kauno gyveno šeima, laikiusi kelis šunis. Šeimininkas su vienu iš jų, medžiokliniu, išėjo sumedžioti kiškio. Panarstęs mišką, šuo grįžo pas šeimininką ir atkakliai vedė jį į tokį brūzgyną, kur kiškio ar kokios stirnos nieku gyvu negalėjo būti. Kai šis nuėjo paskui šunį, rado leisgyvį, jau vos ne merdintį partizaną. Vyras paprašė nutempti jį iki žeminės, bet kur toji yra pasakyti nebepajėgė. Kelią parodė šuo. Žinau, kad kovos draugai pasirūpino sužeistuoju, o juos pažinojęs šuns šeimininkas niekam apie tai nepasakojo gal 30 metų, tik labai jau respektavo tą šunį, kol pačiam neteko sprukti viską palikus nuo „gelbėtojų“ valdžios. Apie tą įvykį probėgšmais užsiminė po daugybės metų, lyg tarp kitko pasakęs, kad tarp partizanų buvo gydytojas, jie turėjo tvarsliavos ir medikamentų. Tas žmogus buvo mano Tėtis.

Tokių atsitikimų kiekvienas žinome bent po vieną. Tik niekas negali suprasti. Kas dedasi gyvūno galvoje, kodėl jis stengiasi gelbėti tą, kuriam pagalbos reikia. Sako, kad protingo šuns protas prilygsta 5 metų vaiko protui. Nemanau, kad tai visa tiesa. Penkiametis vaikelis jau daug ką suprantantis žmogutis, bet empatija jame dar tik vos – vos pradeda formuotis.

Gyvūnai iki šiol yra didelė mįslė. Ką ir kiek jie supranta, nežino niekas. Priimta galvoti esą juos valdo tik instinktai, bet tikriausiai tai tėra dalis tiesos. Visi tyrimai kol kas duoda tik miglotus atsakymus, net ir atliekami su primatais. Jie, kaip ir mes, yra Dievo kūriniai, todėl jiems priklauso ir mūsų pagarba, dėmesys bei meilė. Prieš daug šimtmečių Asyžiaus Neturtėlis kvietė mylėti gamtą, nors tokių dalykų kaip ekologija, gamtos apsauga, gyvūnų teisės tada dar niekas nežinojo.

Kada nors visos biologijos šakos stipriai pasistūmės į priekį ir apie gyvąją gamtą žmonės žinos nepalyginti daugiau. Bet iki to laiko kiek malkų priskaldysime savo žiauriu elgesiu su ja, kokius moralinius, etinius ir gamtosauginius nuostolius patirsime… Ne veltui sakoma, kad beprasmis gyvūno nužudymas yra pirmas žingsnelis eventualios žmogžudystės link. Gal taip kalbant lazda ir perlenkiama. O gal ir ne.